Bijūnų žydėjimas
Į to kaimo kapinaites važiavau neramia širdimi – ką ir kaip ten rasiu, nes šiais metais būsiu pirmą kartą. Guli ten vieniša netekėjusi tetukė, be mūsų, neturėjusi jokių artimesnių žmonių. Paskutinius gyvenimo metus ji leido mano tėvų namuose. Pasirodo, kad ji buvo slapta vienuolė. Nejautęs jai didelių simpatijų tėvas retkarčiais už akių pasišaipydavo: „Didelio čia daikto priklausyti blaivininkų draugijai. Va, kad aš…“ Aš, dar žalias jauniklis, jai buvau vos ne jauno žmogaus idealas. Gal todėl, praėjus geram dešimtmečiui, ne ką kitą, o mane išsikvietė gydytoja pranešti apie tetą pjaunantį vėžį. Rankos amputacija ligą laikinai sustabdytų, bet vargiai atlaikytų širdis. Jokiu būdu, – pasakiau. Tai net sėkmės atveju tiktai padidintų vargšės kančias. Mirė ji po nelemtosios žinios praėjus devyniems mėnesiams. Per tą laikotarpį buvo pamesta klinikos personalo – išvežė niekam nežinant į kaimiškąją mirtininkų ligoninę, kur ją radau praradusią sąmonę tik po kelių dienų. Sėdėjau greta lovos galvodamas, kaip elgtis toliau. Kartkartėmis įeidavo slaugytoja ir užuominomis kalbėjo, kad jos kančias būtų įmanoma palengvinti – pats suprantate kuo. Nesupratau kuo, nes dėl jauno amžiaus ir patirties stokos neturėjau jokio supratimo apie kyšių davimo ir gavimo technikas, todėl išeities ieškojau kitais būdais. Grąžinta į sąmonę, palengva atkuto ir namie pasirodžius man nusaugojusi klausdavo – ar ji jau iš tikrųjų pasmerkta mirčiai? Tuometinis mano protas vertė meluoti: ne ne, teta, ne vėžys. Pasveiksite ir dar ilgai gyvensite (kažin kaip elgčiausi dabar?).
Kostas Poškus. Teta Vladzia (Vladislava). 1982
Mirties dieną tvyrojo baisūs karščiai. Miestelio kapinaitėse, kuriose palaidoti jos tėvai, kovojau su apygirčiais duobkasiais, kad visai nenusigertų. Anie man demonstravo iškastus kaulus ir kaukoles. Viskas rodėsi tartum blogame sapne: tarp sužėlusių krūmų išsivartę ketiniai ir akmeniniai kryžiai lenkiškais dar devyniolikto amžiaus užrašais. Iš bažnyčios išnešant velionės karstą prapliupo liūtis su perkūnija. Į kapines ėjome slidinėdami molingu takeliu. Iš paskos einančios moterys bambėjo: koks nepalankus metų laikas – vienos gėlės peržydėjo, kitos neišsiskleidė (tuo metu nebuvo nei gėlių turgelių, nei kioskų). Vėliau, sėdint prie šermenų stalo, ponas P, tuometinis kažkurio runkelių supirkimo punkto buhalteris, pasakojo savo gyvenimo ir meilės istoriją. Antraisiais karo metais jis, jaunas vermachto oberleitenantas, paskutinę atostogų dieną pašoko su gražuole mokytoja ir jie vienas kitam prisižadėjo amžiną ištikimybę. Po šokių vakarėlio grįžo į frontą Velikije Luki (ten rusai sukūrė pasakėlę apie Aleksandrą Matrosovą, krūtine uždengusį priešo kulkosvaidžio ambrazūrą, – manau, kad vokiečiai panašių legendų prikūrė taip pat užtektinai). Mokytoja, vėliau man dėsčiusi istoriją, pamokose aiškindavo, kad ateityje metai bus skaičiuojami ne nuo mitinio Kristaus gimimo, o nuo Spalio revoliucijos. Tai jai visai netrukdė sekmadieniais bažnyčioje lankyti pamaldas. Visi mokytojai apie tai žinojo, bet tylėjo – visiems žinoma vieša paslaptis. Kitos kalbos vykdavo, kai ateidavo pas tėvą parūkyti. Gavusi jo sutikimą, parašiusi raštelį siųsdavo mane pamokos metu į parduotuvę nupirkti „Auroros“ pakelį. Ponas P – jos ilgai lauktasis sužadėtinis – nepalankiai žiūrėjo į žmonos priklausomybę nuo nikotino, bet ji sugebėjo slėpti cigaretes pačiose neįtikimiausiose vietose. Pavyzdžiui, orkaitėje. Dėl kambariuose tvyrančio nuolatinio tabako kvapo vyrui aiškindavo, kad taip kovojanti su kandimis.
Tų ir daugelio kitų žmonių jau nebėra: jie jau iškeliavę į ten, iš kur negrįžtama. O tuokart, retindamas prie kapo išsikerojusį bijūną, tarp šaknų radau žmogaus kaulą. Su kaulais yra taip, kad jie turi savybę kartkartėmis išlįsti į žemės paviršių. Panašiai žmogaus atmintis: sąmoningai ar nesąmoningai numarinti įspūdžiai, epizodai, veidai atgimsta pamačius seną daiktą, patekus į kažkada patirtą situaciją, nepažįstamojo veide išvydus jau matytą išraišką, išgirdus girdėtą balso intonaciją. Vaizdiniai gali atgimti esant sąmoningos būsenos, gali atgimti sapnuose. Dabar (iš tikro ne dabar – tai buvo beveik prieš metus) žiūrint į kraplakiniu raudonumu ant kapo pleškantį bijūno krūmą galvoje – tarpusavyje nesusijusių minčių makalynė: apie gėles, apie tai, ką valgysiu pietų, apie neįtikusį kažkieno poelgį. Grįždamas į gimtąjį miestą, vėl matysiu ir tuojau pamiršiu jo pakraštyje reklaminį stendą, skelbiantį, kad N – baltosios rožės miestas. Jeigu šalia būtų V, būtinai prunkšteltų: atsirado, matai, baltoji rožė – jokioje kitoje vietovėje nesutikau šitiek apyjaunių ir pusamžių storulių vyrų, iš prekybos centrų į džipus stumiančių kalnus ėdesio ir gėralų vežimus. Nusiramink, sakau, tavo tiktai tokia nuotaika, jos vedami žmonės keliasi po vidurnakčio ieškoti šaldytuvuose dešros ar šaltos kiaulės pažiaunės. Jautriai į sveikatos nukrypimus reaguojantys asmenys tokiais atvejais kreipiasi pagalbos į profesionalus, o šie po išsamaus ramiu balsu išsakyto pamokymo pataria užsiimti kokia nors veikla. Pavyzdžiui, piešti, megzti, siuvinėti.
Teko sutikti pusamžį verslininką Brr, trečiąjį vienos sumautos statybos firmelės generalinį direktorių, kuris, kaip prisipažino pats, sirgo vidurnakčio šaltos pažiaunės sindromu. Jo darbas iš tiesų buvo nelengvas: panarinęs galvą, raudonomis lyg buliaus akimis šaukdavo ant darbininkų viešoje vietoje ne visai toleruotinais žodžiais, algų mokėjimo dienomis neatsakinėdamas į telefonų skambučius pradingdavo velniai žino kur, sugautas, buhalterei liepdavo sumokėti dalį atlyginimų – kitus vėliau. Aišku, kad to „vėliau“ nebūdavo. O kur dar vokeliai ir nelegaliai dirbantys žmonės! Grįždamas į namus automobilyje bandydavo nusiraminti klausydamas visu garsu riaumojančių rusiškų popsikų. Užbėgant už akių, reikia pasakyti, kad firma subyrėjo, patys ryžtingiausi darbininkai nesėkmingai bandė išsireikalauti savo uždirbtų pinigų, bet ponas Brr buvo nepakartojamas slapstymosi ir išsisukinėjimo meistras, todėl nuskriaustųjų teisybės ieškojimai, kaip ir pono Brr tolesnė veikla, ištirpo nežinioje. Tik praėjus keleriems metams išgirdau kalbant apie pagyvenusių moterų rankdarbių parodėlę, kurioje dalyvauja ir vienas vyriškis. Atsitiktinai lankiausi patalpose, kuriose vyko šis projektas, ir tarp pensininkių karpinių, mezginių, siuvinių pastebėjau išsiuvinėtas servetėles, prie kurių puikavosi pono Brr pavardė. Jis, aišku, psichologės patartas, surado dvasinę ramybę rožytėmis siuvinėdamas stalo puošmenas. Gal net keiktis viešose vietose liovėsi? Kita vertus, keikimasis nėra toks blogas dalykas, tai tik žodinė garo nuleidimo išraiška (tarsi nuo raudono bijūno krūmo ant smaragdinės žolės nubyrėję žiedlapiai) – ar, pridėję ranką prie širdies, prisiektume, kad niekados netgi mintyse artimo savo nepasiuntėme toli toli? Buvusi mokytoja, beje, nusipelniusi ir iš tikro gera mokytoja, nevilties, o gal silpnybės akimirką pasiguodė, kad seniau, nepaisant visų ne visai protingų vyresnybės reikalavimų ir nurodymų, jai buvo lengviau gyventi: laiku išeidavusi į darbą, ten spręsdavusi įvairiausias biurokratines ir mokinių ugdymo bei santykių su jų tėveliais problemas, taip pat surasdavo laiko taip pamėgtai profesinei veiklai. Dabar, sako, būdama pensijoje, ryte įsijungusi radiją, vėliau televiziją, kur nuo ryto iki ryto eskaluojamos sukčių, vagių ir kitokių ištvirkėlių temos, nusimenu: kaip tada galvoti, kuo tikėti? Tuomet imu keiktis. Ne garsiai, o mintyse. Sakau, o gal tik pagalvoju: nusiraminkite, tamsta mokytoja, jūs tiesiog gyvenote Švietimo epochos (patriotizmo, socializmo…) idėjomis, teigiančiomis amžiną žmonijos progresą, kurio niekados nebuvo, o ir būti negali. Visados mus sups žalsva pilkuma, kurioje ryškiai sušvyti bijūnų žiedlapiai. Deja, dažniausiai jau nukritę.
