Atlaidų Dievas
Teatleidžia, tedovanoja ir tepanaikina mums nuodėmes visagalis ir gailestingasis Dievas, – čia turbūt iš visuotinių atlaidų ritualo. Paini, sudėtinga formulė. Triaukštė dieviško atleidimo procedūra. Įsivaizduoju, kiek suko galvą mūsų bažnytiniai vertėjai ir redaktoriai, kol perkėlė tai iš lotynų kalbos. Jei suklysi, parinksi ne tą žodį – nebegalios atlaidai. Baisus dalykas. Senoji išrišimo formulė klausykloje – ne mažesnė abrakadabra. Mus seminarijoje dar mokė jos lotyniško varianto. Viskas kuo tiksliausiai, žodis žodin, net tarimas, kirčiai turi būti be jokios klaidos. Prigąsdindavo, kad suklydę nors raidelę paleisime išpažinties atėjusį žmogų tuščiomis. Barbenk tada nebarbenęs į klausyklos groteles, žegnokis nesižegnojęs. Kas nėra išrišta žemėje, nebus išrišta nė danguje, kaip paskelbusi pati šventoji Evangelija. Kitąsyk lyg kokie televizijos diktoriai nuodėmklausiai klausyklos viduje sau prieš akis turėdavo prisisegę lapelius su išrišimo tekstu. Neatleistas penitentų nuodėmes, kaip ir neatlaikytas mišias, kunigas nešasi į amžinybę. Čia aritmetika negailestinga.
Užėjo mintis apie tas procedūras, kadangi Trakuose ir Šiluvoje didieji rudeniniai atlaidai, minios maldininkų, net valstybės vadovai sugužėję. Kažin ar slegiami kalčių naštos, kaip ir didžioji piligrimų dalis, veikiau melstis už tėvynės reikalus ir kad nebūtume Rusijos vėl nukariauti. Krepšinio rūpesčiai tuokart atpuolę. Turbūt teisinga, gal net paties Dievo pasistengta, jog atlaidų idėja, kilusi iš nemalonaus, slegiančio savo nuodėmingumo patyrimo, štai peraugo į gražių ir nuotaikingų švenčių tradiciją. Po liturgijos – agapė, smagios dainos ir šokiai. Visai kaip palyginime apie sūnų palaidūną. Kas dabar atsiverstų, patirtų religinį katarsį dėl to, ką Žemaitė aprašė savo „Kelionėje į Šidlavą“? Ten tik Dievo Avinėliui nertis iš kailio ir naikinti pasaulio nuodėmes. O kai pozityvu, kai atsižvelgta į žmonių reikalus bei lūkesčius, tai ir politikams tinka, net jei nelabai praktikuotų katalikų tikėjimą.
Prieš daug metų panašiai keliaudavome į atlaidus sirgti už persekiojamą Bažnyčią ir paerzinti tarybų valdžios. Pasisekdavo su kaupu. Valdžia Šiluvos apylinkėse skelbdavo kiaulių maro epidemiją ir užtverdavo kelius, kad sustabdytų maldininkų srautą. Ir, žinoma, tik pakurstydavo žmonių ryžtą ir religinį entuziazmą. Turiu seną nuotrauką: jaunos minios priešaky kunigas Mocius basas neša ant pečių milžinišką kryžių. Automatai nebūtų padarę tiek, kiek padarė tos basos kojos. Dėl nelegalių bažnytinių eisenų organizavimo keliese atsidūrė už grotų. Juo geriau. Kai tardytojai klausė, kas viską surengė, atsakymas buvo vienintelis: Jėzus Kristus. Jo, aišku, niekaip nepagausi ir nenuteisi, tad atsėdėdavo jo mokiniai. Laimingi, išdidūs, aukštai pakelta galva, kaip pirmieji krikščionys iš Apaštalų darbų knygos. Nugalėtojai. Tiesos triumfo dalyviai. Tik mama man tada atsargiai mėgindavo sakyti, kad yra didelė nelaimė, kai žmogus nesuvokia prisidirbęs ir neturi dėl ko atgailauti.
Lygiai mėnuo, turbūt labai simboliškai, Juodojo kaspino dieną skiria nuo lietuviškos Holokausto dienos. Rugsėjo 23-iąją uždarytas Vilniaus getas, o tai buvo galas jo išlikusiems gyventojams. Paneriai arba koncentracijos stovykla. Abi tos datos primins ir primins, jog prisidirbta. Ne tik visų okupantų, bet ir mūsų pačių, iš abiejų pusių, bailiai, begėdiškai. Skaitau žydo paauglio dienoraštį, rašytą Vilniaus gete, ir kiekviename puslapyje kas nors apie žmogžudžius lietuvius. Vežamas į Panerius jis tikriausiai siuntė prakeiksmus mūsų tautai. Ir jau tikrai ne vienintelis. Na taip, pionierius, metęs gėles ant rusiškų tankų, tikėjęs tarybiniu rojumi. Jam žvaliai traukiant pionieriškas dainas, iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties dardėjo gyvuliniai vagonai su lietuviais vaikiukais. Tos pačios ašaros. Ir prakeiksmai. Ir dar, ir dar, ir dar. Bet labai paprastai kažkas Vilniuje nešė duoną tiek vieniems, tiek kitiems vaikams. O jeigu nenešė, jeigu šildėsi prie krosnies „mažam kambarėly“ ir laukė, kol viskas baigsis? Arba kur kas baisiau. Kyrie eleison? Iki pat amžių pabaigos?
Yra filosofų ir teologų, kurie pataria juoktis, nes tai būtų vienintelis teisingas atsakymas į tokio masto tragedijas ir į klausimą, kodėl visa tai galėjo įvykti ir kas yra labiausiai kaltas. Kažin kas iš esmės nesusiderina žmonijos istorijoje. Taip pat religijoje, kuri ieško žemėje išmintingo ir teisingo Dievo pėdsakų. Turbūt todėl judaizmo dvasingumas pilnas humoro. Dievas, kuris stovi su maištaujančia minia prie Adomo Mickevičiaus paminklo, o paskui, po mėnesio, eina sielvarto taku į Panerius, iš tiesų verčia kvatotis, nes aukštyn kojom apverčia mūsų supratimą apie tai, kas gera, gražu ir teisinga. Jam jau nereikia nei kryžiaus, nei basų kojų, nei nugalėtojo laurų. Jis pasirinko tai, kas niekas, ko visai nėra, pritaikant apaštalo Pauliaus terminus. Gal prisidirbęs ir jis?
Buvusio Vilniaus geto teritorijoje, kaip tik toje vietoje, kur anas mirčiai pasmerktas paauglys dėliojo savo dienoraštį, dabar patiekiama pati tirščiausia, stipriausia šiame mieste kava. Buvau girdėjęs iš vienos parapijietės ir nuėjau su draugu patikrinti. Po gurkšnį kartaus juodo skysčio už visa tai, kas desperatiškai sukrauta ant atlaidų altoriaus. Ir kad „nebūtume šėtono suklaidinti“, kaip sakė tas pats Paulius, mokydamas savo mylimus korintiečius mielaširdystės.
