Sapnas apie dingusią Jeruzalę

Neseniai Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vyko konferencija, kurios metu buvo diskutuojama, kaip įamžinti Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimą. Siūlome Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininko Grigorijaus Kanovičiaus esė, parašytą dar 1994 metais. Tekstą vertė a. a. Feliksas Vatiekūnas.

Aš Jį, rodosi, sapnuodavau dar lopšyje – daug anksčiau negu pir­mą kartą išvydau savo akimis; daug anksčiau negu keturiasdešimt penktaisiais, kai Jis priėmė mane į savo kraujuojantį suodiną glė­bį; daug anksčiau, negu Jame iškilo kapo kauburėlis, kurio moliu aplipo visi mano džiaugsmai ir kuris skaudžiu geltoniu amžinai nuspalvino visus mano sielvartus: juk po juo surado (ar surado?) atilsį mano mama, tebūnie palaimintas jos atminimas.

Per savo netrumpą gyvenimą lankiausi daugelyje miestų – Niujorke ir Paryžiuje, Toronte ir Ženevoje, Londone ir Turine, Prahoje ir Varšuvoje, bet nė vienas jų – didingų, nepakartojamų, išsvajotų – neatklydo į mano sapnus.

Sapnuodavau tik Jį, vienintelį miestą pasaulyje.

Sapnuodavau Jo gatves ir gatveles, siaurutėles, besidriekiančias kaip virvės, ant kurių amžiais buvo džiaustomi žydų skalbiniai – neišdžiūstantys nuo pralietų ašarų, numelsvinti neišsipildžiusių vilčių mėliu, drąsių ir pakilių kaip ryto debesys svajonių, liūtimi prapliumpančių į nesutvirtėjusias širdis kiemo berniukų ir mer­gaičių skambiais karališkais vardais – Judita ir Rūta, Saliamonas ir Dovydas.

Sapnuodavau čerpėmis dengtus Jo stogus, kuriais katės vaikš­tinėdavo kaip angelai, o angelai – kaip katės.

Sapnuodavau Jo gatvių grindinį, kur visi akmenys buvo panašūs į Mozei Dievo duotos lentos su šventais rašmenimis skeveldrą.

Sapnuodavau Jo sinagogas ir turgus – karštai, vos ne niršulingai kuždama malda mano naktiniuose regėjimuose kaitaliodavosi ir pindavosi su aistringais šūksmais: „Kugelis!.. Karšti balandėliai!.. Šviežia žuvis!“ Šūksmai skambėdavo rūsčiai ir jausmingai kaip psalmės, o prekiautojai buvo panašūs į senovės pranašus – vėjuje plaikstydavosi žili jų plaukai, akys degdavo ne šio pasaulio ugni­mi; bulvių kugeliai kvepėdavo ne iki juodumo aprūkusia krosnimi kur nors Pylimo ar Naugarduko, Mėsinių ar Rūdninkų gatvėse, o aukuru, užkurtu Chermono ar Judėjos kalnų papėdėje.

Mano vaikystėje, kuri pati dabar atrodo kaip sapnas, sapnuoti Jį, nuostabų ir nepasiekiamą man miestą, akindavo be galo ilge­singi saviškių pasakojimai – senelės ir senelio, dėdžių ir tetulių, niekada ir niekur neišvažiavusių iš mūsų miestelio, bet žinančių viską pasaulyje ne mažiau kaip pats Viešpats Dievas, prasimany­mai gausių mūsų kaimynų, šnekių ir linkusių į išmonę (išmo­nėmis mano gentainiai diena dienon siuvinėjo pilką gyvenimo drobę), alkanų klajūnų ir elgetų, užklystančių pas mus į Neries pakrantę, už naktigultą ir maistą dosniai atsilyginančių visokiau­siomis pasakomis.

Jų neskubūs pasakojimai, ilgos, kartais ligi aušros užtrunkan­čios istorijos audrindavo vaizduotę kaip velykinė hagada. Viešpatie, Viešpatie, koks svaigulingas buvo tas nuostabus, tas nepamiršta­mas melas, ta stulbinama, palaiminga teisybė neteisybė. Nuo jos sukdavosi galva, namai prisipildydavo graudžiai laimingų atodū­sių ir aikčiojimų, kuriuose susiliedavo graudulys ir džiaugsmas, aistra ir slaptingi lūkesčiai.

– O! – sušunka, būdavo, tetulė Chava ir paslapčiomis nubrau­kia ašarą.

Ji, sena pana, taip pat Jį sapnuodavo. Galbūt dažniau už mane. Sapnuodavo kaip didžiulį plačioj lankoj pastatytą baldakimą, po kuriuo ji, visa balta baltutėlė, nuleipusi iš laimės, stovi šalia savo išrinktojo. Ten, tame nuostabiame mieste, net pačios neišvaiz­džiausios ištekėdavo. Ten kas valandą ir kas dieną jaunikiai ir jaunosios keisdavosi auksiniais žiedais.

Vilnius mano tetulei Chavai ir buvo toks Visatoje pasimetęs auksinis žiedelis.

– Ok! – kaip pirtyje džiugiai garsiuodavo išgirdęs tą vardą dėdė Leizeris.

Jis jam taip pat pasirodydavo per sapną. Dėdė Leizeris sapnuoda­vo, kad jį išrinko Didžiosios Sinagogos seniūnu, kad jis turi karoliu­kais siuvinėtą šlikę, nuo kurios galva prieblandoje švyti lyg žvaigždė danguje. Leizeris įsivaizdavo, kad jį palaidos šalia paties rabi Elijahu. Jau jeigu jam likimo buvo skirta šitiek metų prasikamuoti tokioje skylėje kaip mūsų miestelis, tai tegu bent po mirties iškasa duobę šalia Vilniaus Gaono, šventuolių šventuolio, išminčių išminčiaus.

– Taiiip! – pasimėgaudamas sniaukrodavo kepėjas Rachmielis, gimęs Aname nuostabiame mieste, bet kūdikystėje atvežtas į pa­gonišką Lietuvą.

Jis kepdavo kitokias svajones negu Leizeris, jam visai nerūpėjo karoliukais siuvinėta šlikė, jis būtų sutikęs gulėti kapinėse su bet kuo, – kapinės – ne sutuoktinių lova, bet kiekvieną kartą, kai imdavo kas kalbėti apie Vilnių, jis įsivaizduodavo esąs cukrainės savininkas, cukrainės priešais Didžiąją Sinagogą, kur nuo ryto ligi vakaro buvo pardavinėjamos rojum kvepiančios bandelės su razinomis ir cinamonu. Pats Aukščiausiasis po rytinės maldos užeidavo pas jį paskanauti tų bandelių.

Nuo tų pasakų, mirgančių išmonėmis kaip neartas laukas prašmatniomis gėlėmis, nuo tų pasakojimų, keliančių tai liūde­sį, tai virpulį, jausdavaisi lyg užsikrėtęs drugiu; iš tų atodūsių ir aikčiojimų, iš aiškių ir nelabai aiškių užuominų iškildavo tai, ko nebuvo nė vienoje miestelio pastogėje, ko negalėjai pamatyti pro jokį langą, nors ir auksiniais rėmais jis būtų. Besiklausant klostė­si Miestų Miesto vaizdas, žydų salos audringame neapykantos ir svetimumo vandenyne, žydų dievotumo ir didžio išmintingumo sostinės vaizdas. Iš tų pasakų it žėrintis žiburiais laivas išplauk­davo Jis, mūsų sapnų miestas.

Tai buvo nepaprastas laivas – tuo pat metu plaukiantis van­deniu, oru ir žeme. Kaip uostan jis atplaukdavo į kiekvienus na­mus, į kiekvieną pirkią. Jo triumai buvo pilni turtų ir brangeny­bių ir visada atdari visiems – imk, žerk į kišenes ir širdį, turčiau ir vargše, protingas ir kvaiša, laimingas ir nelaimingas!

Iki šiol atsiminimų gargždo užgultose mano ausyse pratisai ūkia jo sirena, kuri tikriausiai nenutils iki mirties valandos. Ji žadina gyvuosius ir mirusiuosius.

Nuo sapno iki tikrovės iš viso buvo šimtas trisdešimt kilome­trų. Šiandien, tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt ketvirtai­siais, toks nuotolis – vieni niekai! Bet tada!..

Tada kelias nuo mūsų miestelio iki Vilniaus atrodė toks pat tolimas kaip iki Didžiųjų Grįžulo Ratų.

O tai, kas nepasiekiama, visada žadina didesnį ilgesį ir meilę. Kaip sakydavo mano senelė: cukrus saldesnis mintyse negu bur­noje, burnoje jis tirpsta, o mintyse – niekados.

Vilnius niekada netirpo mintyse tų, kuriuos iš senų senovės buvo įprasta vadinti litvakais.

Atsimenu, kaip batsiuvys Šimonas Dudakas, vartydamas savo mažytes lyg svirno spynos skylutė akis ir kilstelėdamas kone iki pliko glotnaus kiaušo gauruotus juodus antakius, šūkčiodavo:

– Viešpatie! Kokie ten batsiuviai! Jų ylas nusmailino pats Aukščiausiasis!

Atsimenu, kaip siuvėjas Šimšenas Bankvečeris, glostydamas savo šlėktiškus ūsus ir šlubikščiuodamas patrumpinta koja, atvi­rai girdavosi:

– Aš mokiausi siūti Vilniuje. Tokių siuvėjų kaip ten pasaulis nėra matęs. Jie kuprotus ištiesina.

Atsimenu, kaip mūsų miestelio pamišėlis Motkė, visada dė­vintis baltais kaip įkapių drobulė drabužiais, sakydavo:

– Tai bent miestas! Tai bent miestas! Ten visi bepročiai. Visi! – Ir pats sau pritardavo caksėdamas liežuviu.

Mano senelė, dėl savo pamaldumo praminta Dievo Sužadėti­ne, tiesiog kliedėjo Vilniumi, veržėsi ten iš paskutiniųjų, šnibž­dėdavo jo vardą kaip šnibždamas mylimojo vardas, ruošdavosi jei ne susitikimui, tai bent trumpam pasimatymui – užkops į Didžiosios Sinagogos antrą aukštą, suvapens maldą, ir Viešpats išklausys ją, atleis visas nuodėmes, užpūs kaip žvakę jos senatvę ir vėl įžiebs jaunystę.

Bet svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Kaip nebuvo lemta iš­sipildyti svajonėms jos giminaičių ir gentainių, kuklių ir nelabai dalingų – žuvimis prekiaujančių turgaus bobų, pribuvėjų, batsiu­vių ir siuvėjų, šikšnių ir stalių, krautuvininkų ir alavuotojų, Aukš­čiausiojo – o gal šėtono – valia užbaigusių žemišką gyvenimą.

Aš negaliu pasakyti jai, savo senelei, Dievo Sužadėtinei, teisy­bės apie Didžiąją Sinagogą. Aš negaliu pasakyti apie tai nė vienam iš daugiau kaip dviejų šimtų tūkstančių žydų, žuvusių Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais – nei kūdikiui, gyvam įmestam į duobę, nei seniui, kuris gal ugnyje, gal ugniai nusitaikius į jį kuž­dėjo dar vaikystėje išmoktus žodžius: „Klausykis, Izraeli.“

Mirusieji, kaip ir gyvieji, netiki teisybe, nepaliekančia jiems vilties. Kaipgi šitaip – nėra Didžiosios Sinagogos? Kas sako, kad jos neliko nė ženklo? Ateis Mesijas, ir mes, mirusieji, pakilę iš kapų, pirmieji nuskubėsime ten melstis!..

Ji, mano senelė, dar gerokai iki negirdėtų skerdynių, iki pa­sibaisėtinos pjūties, nepalikusios Lietuvos miesteliuose nei žel­mens, nei vieno augalėlio, nei vienos šakelės ant Izraelio Medžio, neleido ir dulkelei nukristi ant jos svajonės, ant jos sapno, ant jos mylimo miesto. Jis žėrėjo jai visu savo žavinčiu spindesiu ir grožiu.

Prieš karą tik vienas mūsų miestelio žmogus susilaukė garbės apsilankyti Jame – vežikas Peisachas – „Cimesas“, tolimas mano senelio giminaitis.

Kai jis grįžo iš Vilniaus, senelė paklausė:

– Na, kaip? Ką tu pasakysi?

Ji laukė iš jo žodžių, kokių dar nebuvo girdėjusi, žodžių, nuo kurių nusikamavusioje, slėpiningais debesimis apniauktoje sie­loje staiga plykstels vaivorykštė, bet Peisachas, žinodamas se­nutės būdą, trypčiojo, ilgai šnirpščiojo raudona kaip morka no­simi, strepečiavo, lyg stovėdamas ne ant medinių grindų, o ant plausto.

– Miestas kaip miestas. Erzelynė, kamšatis, purvas… Kur pasi­suksi – žydai. O jau vežikų – kaip šunų neromytų.

– Ir viskas? – pasibaisėjo senelė.

– Viskas, – nuoširdžiai suniurnėjo vežikas.

– O Didžioji Sinagoga? O Gaono kapas?.. O… o… o… – visi žodžiai, kirbėję jos krūtinėje, staiga nublanko, pakriko, išnyko.

Senutė užsikosėjo, jos gerklėje įstrigo lyg nuostaba, lyg panie­ka Peisachui. Tas sumišo, ėmė mirkčioti savo nevienodo dydžio, kaip dvi nelygiavertės monetos, akimis ir taikiai burbtelėjo:

– Netiki?.. Nuvažiuok pati! Po Jom Kipuro galim važiuoti kartu.

Bet senelė dar labiau ant jo užpyko.

– Nė už ką! – sušnypštė.

Su bet kuo važiuosianti – tik ne su juo. Nei po Jom Kipuro, nei per Chanuką, niekada. Ji verčiau pėsčia eisianti, viena, be bendrakelionių, negu sėsianti į jo nudyžtą vežimą, dvokiantį šlapimu ir žaliamine oda. Su bet kuo, tik ne su juo, storžieviu, ėdrūnu ir girtuokliu, kuris be smuklės, arklių ir purvino kelio nieko pasau­lyje nemato. Nieko!..

Ačiū jai už pyktį ir įsižeidimą – ji apsaugojo mano sapnus ne­suniokotus, neleido užgriozdoti mūsų ramia sietuva plaukiančio laivo triumų su turtais ir brangenybėmis. Jos dėka iki lemtin­gosios birželio dvidešimt antrosios mano vaikystė dar skendėjo šviesoje, sklindančioje iš Didžiosios Sinagogos langų, – šventu­mo ir tikėjimo šviesoje; jos dėka mano vaikystė tebedvelkė ne vežikiška teisybe, šiurkščia ir smirdančia arklio šlapimu arba ža­liamine oda, o malonia pramano kvaptimi, kuri kilnino sielą ir skraidino ją į kitas, neaprėpiamas ir nuostabias šalis; jos dėka aš turėjau nematomą, bet patikimą talismaną, saugantį mane nuo blogio ir nevilties.

Karas neišskyrė manęs su mano sapnų miestu.

Tiesa, aš vis rečiau ir rečiau sapnuodavau Jį, bet gyvenimas nuolat suvesdavo mane su žmonėmis iš ten.

Prekinio traukinio vagone pakeliui į nežinomą, nieko gero ne­žadantį Kazachstaną aš išgirdau:

– Aš iš Vilniaus, iš Lietuvos Jeruzalės.

Nebeatsimenu, kaip atrodė mano kaimynas ant šiurkščių gul­tų, iš kurių į mano sulysusį kūną smigo rakštys, geldamos kaip žabaliai, bet jo balsą, graudžiai prislopintą, gergždžiantį, įsimi­niau visam laikui.

Aš nežinau, kas buvo tas žmogus – gal kepėjas, laikęs krautu­vėlę priešais Didžiąją Sinagogą, gal siuvėjas, ištiesinantis kup­rotus, gal raidžių rinkėjas spaustuvėje, kur prastame popieriuje buvo spausdinamos žydų knygelės, gal Toros perrašinėtojas, per savo ilgą gyvenimą nepadaręs nė vienos klaidos.

Jį išnešė iš tvankaus, prakaito ir širdgėlos prisigėrusio vagono stotelėje netoli Sverdlovsko ir paguldė ant svetimos, šaltos žemės, o ankstyva Rusijos pūga užpustė jį sniego tumulais, apgaubstė įkapių skraiste.

Trinksint negailestingiems ratams, vežamiems mus į nežinią, aš skiemenuodamas kartojau:

– Lie-tu-vos Je-ru-za-lė! Lie-tu-vos Je-ru-za-lė!

Kas tai buvo – kliedesys ar užkeikimas? Gal vis dėlto užkei­kimas. Aš užkeikiau savo baimę, savo bejėgiškumą, užkeikiau Rusijos pūgą, Rusijos platybes, priešpriešinius traukinius, be per­stojo lekiančius į karą ir tvoskiančius į mūsų sąstatą karštais gar­vežio garais, kareiviškų dainų trenksmu ir ledine neviltimi.

Sugrįždamas į tas dienas pamanau, kad mano bendrakeleivio mirtis buvo pranašingas ženklas, reiškiantis kažką daugiau nei vieno žmogaus pasitraukimą iš gyvenimo. Kartu su juo pūga sto­telėje užpustė ne tik kelią atgal, į Lietuvos Jeruzalę, bet ir pačią Lietuvos Jeruzalę – įkapių drobule apgaubstė čerpinius stogus, kuriais katės vaikštinėdavo kaip angelai, o angelai – kaip ka­tės; užpustė gatvių grindinius, kur visi akmenys buvo panašūs į Mozei Dievo duotos lentos su šventais rašmenimis skeveldras, Didžiąją Sinagogą su jos sakykla. Neišbrendamomis pusnimis ji užpustė mano sapnus.

Ne, ne, drąsinau save, nėra tokios pūgos, galinčios užpustyti miestą, į kurį veržėsi visų Lietuvos žydų širdys; nėra tokio vėjo, kuris nupūstų į užmaršties marias tą žydų išminties ir dievotumo salą. Jis amžinas ir bus per amžius! Mūsų gailestingasis, mūsų visagalis Dievas neleis, kad įvyktų tokia negirdėta neteisybė.

Gėda prisipažinti, bet savo mintyse, savo sapnuose aš taikiausi būti ne tiek šalia tėvo ir motinos, kiek su Juo, Aukščiausiuoju. Ką galėjo tėvai? Jie galėjo aprengti ir pamaitinti, ir tai ne sočiai. O Jis galėjo išgelbėti mano sapnų miestą, padaryti taip, kad visos pūgos nurimtų ir visos pusnys ištirptų!

Dievas – mūsų tėvas!

Kas galėjo tada, Kazachstano stepėje, varganame kišlake, kur mes gyvenome, – koks ten gyvenimas – kasdien iš bado stipome, – kur net asilai ir avys smalsiai ir neslėpdami pranašumo spoksodavo į pabėgėlius žydus kaip į ateivius iš kitų planetų, kas galėjo pagalvoti, kad pūga – rusiška, vokiška, lietuviška – pasiro­dys stipresnė už Viešpatį!

Kas galėjo pagalvoti!

Bet netgi ten, begalinių stepių platybėse, kur bastėsi gudrūs ir žiaurūs šakalai, o virš jų sklandė visaregiai stepių ereliai, ty­kantys savo grobio, netgi ten, Alatau papėdėje, dūminėje molio trobelėje dar žybčiojo brangus akmenėlis iš Lietuvos Jeruzalės karūnos.

Toje molio trobelėje gyveno draugas Icchakas, dirbantis kolcho­zo buhalterijoje sąskaitininku. Tuo metu Kazachstano kaimuose są­skai­tininkai buvo tokia pat retenybė kaip astrologai. Kaip vė­liau paaiškėjo, draugas Icchakas nebuvo nei sąskaitininkas, nei astrologas. Nebuvo jis ir draugas. Iki karo Icchakas buvo Sodų gatvėje esančios sinagogos rabinas. O dabar tai liudijo tik juoda, pradremžta šlikė, kurios jis niekada nenusiimdavo ir kurią kol­chozo pirmininkas Nursultanas manė esant tiubeteika. Nursultanas ne kartą jam siūlė naują, ryškiaspalvę, iš labai gero audinio, bet Icchakas atkakliai atsisakydavo dovanos.

Kolchozo pirmininkas atleisdavo jam ir kitą keistenybę. Vaka­rais Icchakas surinkdavo pabėgėlių vaikus, lankančius kazachų mokyklą, ir slapta mokė juos žydiškai skaityti ir rašyti. Tarp jo mokinių buvo berniukų iš Bobruisko, Slanimo, Šiaulių, Jonavos ir net du paaugliai iš Leningrado.

Jis mokė mus ne tik skaityti ir rašyti, bet ir švęsti šeštadienį ir visas žydų šventes. Per šventes Icchako žmona Etelė dalydavo dovanas – kotletus iš kilbukų ir miežinius paplotėlius.

Bet ne kotletai iš kilbukų ir ne miežiniai paplotėliai traukė prie jo vaikus. Labiausiai viliodavo pasakojimai apie jo gimtąjį miestą Vilnių.

Jis pasakodavo mums apie Gaoną Elijahu, apie žymiausius žydų mokslininkus ir knygų leidėjus, apie poetus, apdainavu­sius Lietuvos Jeruzalę, ir apie turtuolius, apdovanojusius Ją savo malonėmis. Jų vardai ankštoje molio trobelėje skambėdavo kaip žvaigždžių vardai – viskas aplink nušvisdavo ir kiekvieno galvą apjuosdavo nematoma aureolė; už langų atsiverdavo ne plūktinės kišlako trobelės, o miestas, kuriame jis, Icchakas, gimė ir iš ku­rio, kaip jam atrodė, niekada niekada nepradings nė mažiausias žydų minties, žydiškos knygos, žydiško rėžtuvo, žydiško balso pėdsakas.

Ką čia slėpti, man atrodė, kad Icchakas, į kuprą susimetęs, besveikatis, kiek mikčiojantis, yra ne kolchozo sąskaitininkas, ne rabinas, o Dievo vietininkas bekraštėje Kazachstano stepėje. Aš neabejojau, kad jis grįš į savo Jeruzalę ir galbūt kartu su juo grįšime ir mes – jei ne iš tikrųjų, tai sapnuose. Sapnuose kelias visada trumpesnis.

Bet kartą, kai parėjau iš kazachų mokyklos, mama padejavo:

– Nelaimė… Numirė Icchakas.

Vieni sakė, kad jis nusižudė, kiti – kad mirė nuo vidurių šil­tinės, treti – kad jam sustojo širdis. Ėjo ėjo į gimtinę, į Vilnių, į Lietuvos Jeruzalę – ir sustojo. Kojos esą dar ėjusios, o štai širdis sustojusi.

Greit pasimirė ir Etelė.

Juos palaidojo už kišlako, ten, kur baigiasi daržai ir prasideda stepė.

Pirmininkas Nursultanas prie jo kapo pasakė kalbą. Jis kalbėjo kazachiškai, todėl niekas jo nesuprato. Nesuprato jo ir velionis.

Jis tikriausiai norėjo išgirsti Kadišą – šermenų maldą. Bet Kadišo nebuvo kam sukalbėti – visi suaugę žydai buvo pašaukti į armiją – pūga įtraukė juos į savo įkapių baltybę.

Tą dieną, man rodos, aš tapau suaugusiu.

Tą dieną mane nutvilkė baisi abejonė.

Ar tik už rabiną-sąskaitininką-astrologą Icchaką reikia kalbėti šermenų maldą?

Gal už mano sapnus? O gal?..

Mane senelis mokė: jeigu balsu ištarsi tai, kas dar neatsitiko, tai būtinai atsitiks.

Į Vilnių atvažiavau keturiasdešimt penktųjų pradžioj. Baigėsi vasaris. Vertė sniegą, pustė, ir pusnyse paskendęs neseniai išva­duotas miestas buvo panašus į ligonį, gulintį ant aukštų pagalvių, prikimštų žąsies plunksnų. Namai nuplėštais stogais, sunkių tankų vikšrų išraustos gatvės, minios raudonarmiečių sustiru­siomis nuo šalčio milinėmis ir užsmauktomis ant kaktų ausinė­mis kepurėmis; reti praeiviai su duonos kepaliukais po pažastim, vienišas vežikas, geležinkelio stoties aikštėje laukiantis keleivio, arklys, karpantis didžiulėmis pergamentinėmis ausimis; bažny­čių bokštai, smingantys į švininiais debesimis aptrauktą dangų, ir langai, langai, langai išdaužytais stiklais, be užuolaidų, be vei­dų, be balsų; sulankstyta iškaba vokiečių kalba vos įžiūrimomis raidėmis – viskas buvo svetima, nesuprantama, kėlė baimę ir įtarimą. Žvilgsnis veltui ieškojo kokio nors bruožo, kokio garso, kokios detalės, siejančios miestą su Anuo, apie kurį buvau tiek girdėjęs ir kuris atklysdavo į mano vaikiškus sapnus.

Nejaugi čia – Lietuvos Jeruzalė?

Argi čia mano tetulė Chava, sena pana, ras sau jaunikį?

Argi čia kepėjas Rachmielis atidarys priešais Didžiąją Sinagogą cukrainę, kur paryčiais užeis pats Aukščiausiasis paragauti sluoks­niuoto pyragaičio su aguonomis, lengvo, panašaus į drugelį?

Argi čia dėdė Leizeris atguls amžino miego šalia išmintingiau­sių išmintingiausio rabi Elijahu?

Kur ji, Didžioji Sinagoga?

Kur kapinės, kuriose palaidotas Gaonas?

Kur jie, Leizeriai, Chavos, Rachmieliai, Šimšenai, Modai, kur jie, berniukai ir mergaitės skambiais karališkais vardais – Judita ir Rūta, Saliamonas ir Dovydas?

Visur tik sniegas, tik sniegas, tik sniegas.

Gal mama mane ne ten atvežė? Gal mes patekom visai į kitą miestą, paprastą, nežymų, niūrų – ne į Vilnių, ne į Lietuvos Je­ruzalę. Gal skubėdami suklydom ir nusipirkom bilietus ne į tą pusę.

– Į tą, – pasakė mama.

– Taip… Bet kur… kur visi?

– Kas visi?

– Žydai…

– Žydai, Hiršele, ten… – atsiduso mama ir parodė ranka į snie­gą. Už sniego marškos nieko nesimatė. Nieko, tik pilki namai, negyvi kaip antkapiai.

Pavasarį, kai sužaliavo medžiai, aš nuvykau ten – į Panerius.

Oras buvo grynas ir gaivus. Kaip ir prieš šimtą metų Paneriuo­se čiulbėjo paukščiai. Jie skardeno taip pašėlusiai, taip garsiai, jog atrodė, kad jų džiūgaujantį čiulbėjimą girdi ir mirusieji. Aštuo­niasdešimt tūkstančių mirusiųjų.

Kartais paukščiai pakildavo iš apdegusia žmogiena prakvipu­sių medžių, nutūpdavo ant žemės, ant pavasarinio griovių molio ir snapeliais išsikrapštydavo nerangią kirmėlaitę.

Aš žiūrėjau į juos ir iš siaubo man suspaudė širdį. Atrodė, jie lesa ne kirmėlaitę, ne užsižiopsojusį mašalą, o nutrūktgalvio Chaimelės arba juodaakės laukinukės Chanelės akies vyzdį.

Panerius aplankiau pavasarį, o prieš tai – Didžiąją Sinagogą, tą pačią, kurioje gyveno nemirtinga rabi Elijahu dvasia ir priešais ku­rią kepėjas Rachmielis svajojo atidaryti savo pelningą cukrainę.

Stovėjau prie Sinagogos griuvėsių ir manęs neapleido jausmas, kad štai štai, po valandėlės, po akimirkos iš krūsnies skaldos, iš to amžinybės ir netvarumo mišinio, iš šitos parblokštos bejėgės geležies pakils jis, rabi Elijahu, ir visu balsu visam miestui, visai Lietuvai, visam pasauliui paskelbs:

– Žydai! Gyvieji ir mirusieji! Imkite dalbas ir kirstuvus, kir­vius ir kaltus! Skubėkite iš visur – iš miestelių ir miestų, iš namų ir kapinių! Didžioji Sinagoga neturi gulėti griuvėsiuose! Stogden­giai, uždenkite stogą! Staliai, išklokite naujas grindis! Stikliai, įstiklinkite langus! Kalviai, nuliedinkite žvakides! Siuvėjai, pa­siūkite talitus! Greitai šventė – Velykos! Švęskite išsilaisvinimą iš Egipto vergijos! Skubėkite, skubėkite, nes nėra baisesnės vergi­jos kaip užmaršumas, kaip užmarštis.

Deja, neatėjo nei stogdengiai, nei siuvėjai, nei kalviai, nei staliai. Gyvieji spoksojo į griuvėsius ir ėjo pro šalį. Niekas nepasisė­mė skaldos, nepasijojo delnuose ir nepasibarstė ja kaip pelenais galvos.

Egipto vergiją pranoko sovietinė.

Studijų metais, kaip ir daugelis mano vienmečių, dirbau mies­to atstatymo darbuose – valiau gatves, plėčiau parkus, sodinau medžius.

Nugalėtojai negailėjo malonių viskam, išskyrus žydų vertybes.

Ešibotuose, kur šimtmečiais jauni Maimonido šalininkai plū­kėsi stengdamiesi įminti Visatos paslaptį ir Žmogaus paskirtį, kur peisų brūzgynuose gimdavo tiesa, dabar įsikūrė sovietinės įstaigos, renkančios ne žmonijos proto atradimus, o antrines ža­liavas.

Žydų mokyklose šeimininkavo beveidžiai kietaminčiai valdi­ninkai, išduodantys pasus su pjautuvu ir kūju arba segantys lape­lius į nepatikimų, pusiau patikimų ir patikimų piliečių asmens bylas.

Bolševikų uždarytose spaustuvėse, kurios prieš karą garsėjo vi­same žydų pasaulyje, dabar buvo spausdinami apgailėtini Mask­vos „Pravdos“ ir „Komunisto“ antrininkai, rinkimų biuleteniai, nežadantys jokio pasirinkimo, ir „didieji visų laikų ir tautų“ ge­nijaus Josifo Stalino veikalai.

Toje tamsybėje, susitvenkusioje viršum Lietuvos Jeruzalės, dar ruseno žydų našlaičių namai, priglaudę po nesenų skerdynių iš­likusius vaikus; dar spingsėjo žydų mokykla, kurioje vaikai tebe­rašė tūkstantmetės abėcėlės raides; buvusiame geto kalėjime eg­zistavo greitai žūčiai pasmerktas žydų muziejus, kur eksponatai buvo ne tik išlikę dokumentai, bet ir jo direktorius Gutkovičius bei negausūs bendradarbiai.

Vilniuje pragyvenau beveik penkiasdešimt metų, dar užtikęs skutelius tos tikros, mano sapnuotos Lietuvos Jeruzalės, jos pa­kilios ir nepalenkiamos dvasios dvelksmą.

Beveik surusėję, kalbantys svetur sudarkyta jidiš kalba, karo sti­chijos nublokšti į kitas šalis, kur žodyje „žydas“ tilpo visas supra­timas apie mūsų tautą, mes, jaunos, sužvarbusios, išalkusios jos atžalos, bėgiojom į žydų literatūros vakarus, rengiamus pokario Vilniuje, entuziastingai priimdavom svečius iš Maskvos – Perecą Markešą ir Kušnirovą, didžiavomės tuo, kad šalia mūsų gyvena tokie poetai kaip Abraomas Suckeveris ir Hiršas Ošerovičius.

Iš mano atminties niekada neišdils su niekuo nepalyginamas įspūdis, kurį man paliko poema „Kol Nidrei“, skaityta mano dė­dės, moteriškų drabužių siuvėjo Motlo Kanovičiaus. Į jo namus Stalino prospekte susirinko žydų teatro ir literatūros mylėtojai – apykurtis mokytojas Rozentalis, didžiagalvis, didingas, panašus į Romos senatorių, siuvėjas Dogimas, juodas kaip nuodėgulis, šaižiu lyg gaisrininkų sirena balsu, tylutėlis buhalteris Upnickis, visur ir visada kažką skaičiuojantis ir tikrinantis.

Dėdė Mo­tlas, geibus, nuolat besišypsantis (moteriškų drabužių siuvėjams šypsotis lemta nuo pat gimimo), išraiškingai, su nebūdinga jam aistra skaitė ką tik pasirodžiusią poemą. Mažytė svetainė, ku­rioje buvo skaitoma, priminė senovės graikų amfiteatrą, o skai­tovas – ne besveikatį siuvėją, o antikinį orakulą. Nuo jo balso virpėjo oras, virpėjo grafinas su vyšnių trauktine, virpėjo lėkštės, virpėjo širdis.

Pritilusių klausytojų skruostais riedėjo ašaros. Verkiau ir aš, nors nelabai supratau kodėl.

Ašarų tais metais buvo ganėtinai. Ir dingstis joms būdavo ne tik eilėraščiai.

Kiekvieni nauji metai atnešdavo naujas nelaimes.

Atėjo baisūs penkiasdešimt tretieji, grasinę visiems žydams tremtimi į Sibirą.

Žydų namuose buvo džiovinama duona kelionei.

Iš žydų namų kaip numirėlius išnešdavo žydiškas knygas.

Paskubomis, prietemoje, dykynėje netoli Lukiškių kalėjimo mūsų mirtinai išsigandę kaimynai degino visa, kas žydiška, ­nuo nesmerktino romantiškojo Mapo iki mūsų niūraus ir rūs­taus Dovydo Bergelsono.

Šešiolika tomų ikirevoliucinės žydų enciklopedijos išnešta nakčia kaip šešiolika karstelių.

Tai buvo išsigelbėjimo laužai nuo galimų įkalčių, nuo daikti­nių kaltės įrodymų, nors kaltė buvo vien tai, kad gimei žydas.

Šių laužų tvaikas lydėjo mano jaunystę, nuodydamas dvasią ir Ateitį.

O kas gali būti blogiau už apkvaišusią iš baimės ir pažeminimo Ateitį?

Tada aš dar gerai nesuvokiau, kad degė ne popierius, o mano sap­nų miestas – Lietuvos Jeruzalė – ir kad aš pats buvau tik nuodėgulis, geriausiu atveju – rusenanti žarijėlė.

Kiek jų buvo! Kiek užgeso vėjų pagairėje!

Kartais nuo jų įsižiebdavo žvaigždės – tokios kaip Nechama Lifšicaitė.

Bet žvaigždės ilgai neužsibūdavo šioje padangėje, nes ją nuolat apniaukdavo debesys.

Prasidėjo atsisveikinimas, sunkus, bet neišvengiamas.

Mano sapnų miestas, Lietuvos Jeruzalė, mažėjo kaip šagrenės oda.

Žydai atkakliai ir ryžtingai, kaip tikri makabiejai, skubėjo į vizų išdavimo ir registravimo skyrių kaip kažkada į Didžiąją Si­nagogą.

Vienintele ir mieliausia vieta tapo švarplėta, mazutuota ir purvina Vilniaus geležinkelio stoties platforma, pirmasis, kaip sakydavo geležinkeliečiai, ir tikriausias, kaip pridurdavo žydai, kelias.

Kelias iš Lietuvos Jeruzalės į tikrąją Jeruzalę, amžiną ir nepakeičiamą.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje išlydėjau savo seną draugą. Kai jis lipo vagono laipteliais, atkreipiau jo dėmesį į numerį – „0“.

Nulinis vagonas, nulinis ženklas.

– Na ir kas, kad nulis? – ramiai paklausė jis. – Kai tik nuva­žiuosiu ten, prieš jį atsiras vienetas.

– Koks? – pasidomėjau.

– Tėvynė, – atsakė mano draugas. – Aukščiausias matavimo vienetas kiekvienam žydui.

Nežinau, ar užteko jam, romantikui, idealistui, to paties svar­biausio, kaip jam atrodė, vieneto, bet tada, perone, kur jauni vaikinai šauniai ir įžūliai šoko „Choirą“, jo atsakymas skambėjo ypač įtikinamai.

– Negalima gyventi su šmėklomis. Kad ir kokie malonūs būtų sapnai, vieną kartą jie baigiasi.

Kaip man neatėjo į galvą? Juk mano draugas tikriausiai sako teisybę: gyvenu tarp šmėklų ir pats pamažu virstu šmėkla. Di­džioji Sinagoga – šmėkla. Žydų muziejus – šmėkla, namai – šmėklos. Šmėklos praeityje, dabartyje ir galbūt ateityje. Tetulė Chava, kepėjas Rachmielis, dėdė Motlas, skaitantis „Kol Nidrei“, Gaonas Elijahu, našlė Rom…

Net pats mylimiausias žmogus – mano tėvas, labai geras siu­vėjas, apsiuvęs pusę miesto, staiga pavirto šmėkla.

Kasdien, – kol galėjo vaikščioti! – nešinas aštuoniasdešimt ke­turiomis nelaimėmis (taip tėvas vadino savo nugyventus metus), jis eidavo į medžioklę.

– Kur tu? – klausdavau aš jį.

Ir jis rimtai atsakydavo:

– Žydų gaudyti!

Jis ieškodavo Bernardinų sode, aikštėje, iki Lietuvos nepriklau­somybės paskelbimo buvusioj Lenino, ant Neries kranto, palei Centrinį paštą.

– Vakar du nutvėriau, – gyrėsi jis. – Šaltkalvį Šolemą ir batsiu­vį… kaip ten… Nisoną.

– O užvakar?

– Užvakar tik vieną – kirpėją Menašę. Jo duktė žadėjo nuvežti mus į kapines… Kapinėse sekmadieniais būna daug žydų, beveik tiek pat kiek ir koncertuose, kai atvažiuoja Šilianskis…

Būdavo dienų, kai tėvui nepavykdavo nutverti nė vieno. Tada jis pareidavo į namus liūdnas, nešnekus, pasipiktinęs savo senat­ve, likimu, visu pasauliu.

Laimikis mažėjo kasdien. Išvažiavo Šolemas, paprašė iškvieti­mo Nisonas…

O mano tėvui buvo reikalingas bent vienas žydas, vienmetis ar nevienmetis – nesvarbu. Svarbiausia – susirasti suolelį Bernardi­nų sode ir nugrimzti į šiltas prisiminimų sroves. Prisiminti, prisi­minti, prisiminti: pilnametystę, vestuves, tarnybą armijoje – Lie­tuvos, Lenkijos, Rusijos, Pergalės dieną Tilžėje arba Liubline…

Tikriausiai ir šiandien ten, aikštėje ir parkuose, priemiesčio miškeliuose, vaikštinėja tokie pat senukai kaip mano tėvas.

Vaikštinėja ir neranda to, kas buvo, ir to, ko nebuvo. Pavargę, Dievo užmiršti, jie užmiega po liepomis ir klevais kaip ir aš, sap­nuodami Lietuvos Jeruzalę, miestą, kuriame jie arba gimė, arba apie kurį yra girdėję tolimoje vaikystėje.

Nereikia jų žadinti. Jiems nebeliko jėgų, kad galėtų gyventi at­merktomis akimis, ir jau nedaug jėgų, kad gyventų sapne.

Nedera kalbėti Kadišą miestui. Ypač jeigu jame yra bent vienas žydas – senas ar jaunas, miegantis ar nemiegantis.

Aš nenoriu Jo laidoti.

Aš nenoriu laidoti Jo gatvių ir gatvelių – siaurutėlių, nusidrie­kusių kaip virvės, ant kurių per amžius buvo džiaustomi žydų skalbiniai – aš džiaustau ant jų savo kartėlį ir liūdesį, aš nenoriu laidoti čerpėmis dengtų Jo stogų, kuriais katės vaikštinėja kaip angelai, o angelai – kaip katės; aš užsiropščiu ant paties kraigo ir murkuoju apie meilę šitam dangui, šitam mėnuliui, kuris švietė kartų kartoms mano brolių ir seserų; aš nenoriu laidoti Jo gatvių grindinio, kur visi akmenys panašūs į Mozei Dievo duotos lentos su šventais rašmenimis skeveldrą – įmūriju ten savo atminimo akmenį, kad jis degintų kiekvieną pėdą ir primintų skerdynes, tūkstančio tūkstančių nekaltų žūtį.

Aš nenoriu laidoti Didžiosios Sinagogos – visada joje melsiuos ir, kol aš melsiuos, niekas nenušluos jos nuo žemės paviršiaus, nes žemė – tai ir aš, ir tu.

Aš nenoriu laidoti savo sapnų.

Kas sako, kad jie išsisklaido su pirmaisiais saulės spinduliais? Jie – vienintelė saulė tiems, kurie prarado tai, ką mylėjo.

 

Kfar Saba, 1994 m. rugsėjis