Poezijos vertimai

 

WILLIAM BLAKE

(1757–1827)

 

Nuodingas medis

 

Kai ant savo draugo supykau,

Išsiliejęs pykčio nelaikiau;

Kai supykęs ant nedraugo

Nutylėjau – pyktis augo.

 

Baimės apimtas, kasnakt, kasdien

Laisčiau medį ašarom išvien,

Šypsenom lipšniom, apgaule

Šildžiau jį tarytum saulė.

 

Stiebės mano medis išlakus,

Mezgės, brendo obuolys saldus.

Obuolį pamatė priešas

Ir pavogt jį užsigviešęs

 

Jis įsėlino į sodą,

Kai nakčia dangus pajuodo.

Su džiaugsmu matau anksti ryte:

Guli priešas po medžiu sode.

 

 

 

Tigras

 

Tigre, degantis nakčia

Miškuose liepsna skaisčia,

Kieno rankos, pirštai drožė

Tavo šiurpų kūno grožį?

 

Kur – gelmėj ar dausose –

Žiebės tau akių šviesa?

Virš kokių minties bedugnių

Sklandė jis, įpūtęs ugnį?

 

Kokias audė jis svajas

Vydamas širdies gijas?

O kada ji ėmė plakti,

Ką galvojo jis tą naktį?

 

Kūjis, priekalas tai kam?

Kalt taviem žiauriem nasram?

Kokią klastą – plėšrią, baisią –

Jis žvėries viduj įtaisė?

 

Žvaigždės spinduliais aštriais

Verkia rojuje būriais,

Kad sukūrė žemėj žvėrį

Tas, kas avinėlį tvėrė.

 

Tigre, degantis nakčia

Miškuose liepsna skaisčia,

Kieno rankos, pirštai puošė

Tavo šiurpų kūno grožį?

 

1794

 

 

 

Lelija

 

Kukli roželė ginasi spygliu,

Romi avelė graso rageliu;

Lelija gi baltoji, nelyg mylimoji,

Ne spygliu, ne grėsme, o grožiu pavilioja.

 

 

 

Iš „Rossetti rankraščio“ (Rossetti Manuscript, 1808–1811)

 

 

●

 

Meilės apsakyti negali,

Meilės jausmas per gilus;

Ji lyg vėjas, dvelkiąs iš toli,

Paslaptingas ir tylus.

 

Mylimajai viską išsakiau,

Kas glūdėjo man širdy;

Ji su ašarom paskiau

Traukės nuo manęs baikšti.

 

Bet kol traukėsi ji bėgomis,

Pakeleivis atsidusęs

Ją tuojau užvaldė tylomis

Tarsi lengvas vėjo gūsis.

 

 

 

●

 

Vagies paprašiau man persiką pavogt:

Nusisuko jis tiktai.

Dailutės damos aš paprašiau prigult:

Ji pravirko nekaltai.

 

Šast angelas prie jų,

Vos tik nuėjau,

Mirkt vagiui akim,

Šypt damai tuojau,

 

Ir be žodžių gauna

Persiką saldų,

Ir lyg nuotaką jauną

Damą užvaldo.

 

 

 

Minkštas sniegas

 

Aš sningant vaikščiojau žingsniu lėtu

Ir pakviečiau snaiges pažaist kartu.

Jos žaidė, tirpo… Baisiai šėldama,

Nubausti mus grasinosi žiema.

 

 

 

Amžinybė

 

Laimės siekia kas jėga,

Sunaikina ją staiga;

Kas ją bučiniu pagaus –

Tas mirties neparagaus!

 

 

 

Atsakymas dvasiškajam tėvui

 

Kodėl romumo nesimokai iš avių, sūnau?

Todėl, kad, tėve, kirpsit kaip avis mane, manau.

 

 

 

●

 

Tingulys, lengvi kerai –

Dailūs grožio apdarai.

 

 

 

Flaxmanui*

 

Nors ir šaipaisi iš manęs, tau pikta nieko neturiu;

Tu bepročiu mane laikai, o aš tave – tiktai stuobriu.

 

 

 

Epitafija pačiam sau

 

Prie griovio aš palaidotas miegu,

Kad varvint ašaras draugams ten būtų patogu.

 

 

 

Hayley**

 

Draugystę tavo aš dažnai kenčiau:

Draugystės labui – priešas būk verčiau.

 

 

 

●

 

Daugsyk šioj žemėj meilės ugnyje liepsnojęs,

Ilgėjaus pragaro lyg poilsio nuo rojaus.

 

 

 

●

 

Įsidėmėk, jeigu kiauliukais lošt ėmei:

Visad pralaimi tas, kas lošia per ramiai.

 

 

 

●

 

Jis prisilaikė aukso pjūvio,

Bet neprilaikė jis liežuvio.

 

 

 

Iš epigramų ciklo „Apie meną ir menininkus“

 

Karališkosios akademijos įkūrimo proga

 

Kai tautos jau senos, atšalęs jų menas,

Ir klesti prekyba su įkarščiu nauju;

Ir vargšas, ir senas dėl aukso gyvena,

Nes vargšas, kas gimė šešiasdešimt trejų.

 

 

Vertė Lanis Breilis

 

 

* Johnas Flaxmanas (1755–1826) – anglų skulptorius, neoklasicistas, ilgametis Blake’o draugas. Nenuostabu, kad artimi draugai kartais rimtai susipykdavo. Ši epigrama ir buvo parašyta po kivirčo.

** Williamas Hayley (1745–1820) – anglų rašytojas, poetas. Blake’as kelerius metus gyveno Hayley namuose, iliustruodamas jo knygas. Jų draugystė, kaip liudija ši kandi epigrama, baigėsi nesantaika.