Tikrų daiktų ilgesys
Ar nostalgija? Bet ne. Susiruošiau ne parymoti, žiūrėdama į seną sunkų metalinį lygintuvą. Tvirtai apsisprendžiu. Renkuosi jį.
Draugė ištraukia savo senelio išdrožtą kočėlą su rinte. Rintė – tai tokia lenta, kurios vienoje pusėje išdrožti lygiagretūs grioveliai. „Žiūrėk, – sako, – imi lininę paklodę, sulankstai, užvynioji ant volelio. Kelis kartus brinkt brinkt ta rinte, paklodė – kaip ledas.“ Bet ji turi būti ne iki traškančio sausumo išdžiūvusi, priduria. Tik ar šiais laikais mes turim laiko lankstyt ir vis tikrinti, ar skalbiniai iš sausumo dar nebraška, sudvejoja. O paprastu lygintuvu išlygink lininį audinį, kad gudrus. Net ir kai jis su pušku pušku švokščiančiais garais. Ir tai – pasiguldai paklodę ant stalo, vieną dalį lygini, o kita – vėl glamžosi ir dulkes nuo žemės renka.
Tvarkydama savo amžinatilsį tėtės daiktus, randu sunkų metalinį lygintuvą. Kitokių mano vaikystėj nebūdavo. Prisimenu, kaip tėtė per šlapią skudurą užlygindavo savo pasiūtų kelnių kantus. Netgi ką tik pasiūtus švarkus ar paltus. Švokštė per šlapią marlę ir kraštelio linija išeidavo ne prastesnė nei parduotuvinio drabužio. Pamenu, siuvėjai dar ilgai tų metalinių neatsisakė, netgi ir kai modernieji atsirado. Tvirtam kantui reikia tikro svorio. Kad ką nors suprastum – kaip akmuo ant kaklo gilyn gramzdinančio patyrimo. Dabar akyse stovi tos užlygintos kelnių briaunos. Čiūžt – ir tiesė. Dvi iš priekio ir dvi iš užpakalio.
Prisimenu, matematikos mokytojas gal kokioje dešimtoje klasėje mums subalamūtijo galvas pasakydamas, kad per tašką, nepriklausantį tiesei, galima nubrėžti nebūtinai tik vieną tai tiesei lygiagrečią tiesę. Ir kad tokios geometrijos, kokią mokėmės, iš tiesų gamtoje nėra. Kaip – sutrikome. Tai kokio bieso tiek metų sukome galvą? Prisimenu, rimtai pyktelėjome. Iki tol buvo kaip ir aišku, pastovu ir apibrėžta. Kam tada įrodinėjome teoremas prie lentos, kai tos teoremos realiam gyvenimui ir jo daiktams netinka? Kam tada reikėjo mudvi su drauge išvyti iš klasės už tai, kad vieną labai niūrų ir tamsų ankstyvą žiemos rytą, per pačią pirmą pamoką, užuot klausiusios nuo mokytojo sklindančios tylos, kuria jis mokė mus logiškai mąstyti ir ne kalti teoremų įrodymus, o jas patiems įrodyti, pasakojomės šviežiausius praėjusios nakties sapnus? Gerai – kad ir apie bernus, kurių neturėjome.
Atsimenu, išvijo, sėdim koridoriuje ant palangės ir kad smagu. Greičiau pasakok, kas buvo toliau, ką sakė, ką tu sakei. Chi chi cha cha. Tarpdury pasirodo mokytojo galva. Sako: aha, jūs – chi chi cha cha, tai tada dar ir rytoj neateikite. Man baisiai nepatogu, ne tik nepatogu – gėda. Tokia nuobauda – neateiti į matematiką! Mūsų mokytojas buvo Mokytojas, net gal kokie penki Mokytojai kartu sudėjus. Draugė sako: ot gerai! Taigi rytoj dvi matematikos ir abi pirmos – ilgiau pamiegot galėsime. Man vis tiek nesmagu, bet gerai – chi chi cha cha. Rytoj visgi ateinam į matematiką. Matom, kad Mokytojo veide – ne atlaidai. Pasidedam portfelius ir čiuožiam į koridorių. Mokytojas nieko nesako, bet jo tokį užgautą, pašaipų ir laukiantį atsakymo žvilgsnį net koridoriuje nugara jaučiu. Mokytojas užgulęs stalą, pro praviras duris toliau stebi, kumščius po krūtine paspaudęs. Negaliu ištvert to žvilgsnio. Prieinu. „Mokytojau, atsiprašau.“ – „Atsiprašau“ – geras žodis.“ Iš akių matau – jau galėsiu sėst į suolą. Draugė atkaklesnė – tyli ir tylės. Aš ir ji – kaip žalias ir virtas kiaušinis, jei taip palygintum pagal tvirtumą. Bet irgi atsliūkina po skambučio. Mokytojo garbanos stačios, pasuka veidą link draugės ir krūtine užgulęs stalą viena ranka jo besilaikydamas pro savo akinius juodais rėmeliais žiūri žiūri. „Ot…“ – sako. Bet daugiau neveja ir nieko nekomentuoja. Nepasakyčiau, kad tai buvo paskutinis kartas, kai per pamoką pasakojomės sapnus, bet kitus kartus – gal kiek saikingiau.
Su ta žinia apie neeuklidinę geometriją išėjome iš plokštumos į erdvę, užvertėme kontūrų, atvaizdų, įsivaizdavimų puslapius. Atrodo, kad nuo tada ėmė vis labiau reikėti daiktų apčiuopiamybės. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. „[...] o Friderikas dabar, ko gero, buvo tikresnis už žolę“, – palygina Witoldas Gombrowiczius „Pornografijoje“. Patirtas toks kaip akmens, žemės ir žolės tikrumas atskirais gyvenimo etapais trinkteli per skiauterę. Ir labai gerai padaro. Nes toks yra intymumas. Taip žmogus su žeme syvais keičiasi. O iš syvų keitimosi, kaip jau mokslininkai pradeda atrasti įrodymų, pasidaro prieraišumas. Jei taip daugiau tokių trinktelėjimų, gal net ir emigraciją sumažint būtų galima.
Kad metalinis lygintuvas ir prisvildavo, su juo nebuvo jokio vargo – nudroži su peiliu ir kvit. Jokio brūžinimo su kempine ir druska, kurio finalas – sugadintas paviršius ir – dar viena rūšiuojama šiukšlė vartojimo apytakai pagerinti.
Draugė pasakoja radusi tarp močiutės patalynės taip pasiūtos: viršus iš ištisinės medžiagos, o apačia – iš dviejų dalių sudurta. Sako: ir ką, nenusilauši galvos, kad ir ant tokio sudūrimo pamiegosi. Iš neturėjimo buvo pagarba pagamintam daiktui, kad ir medžiagos atraižai. O tokį, kuris saiko jausmo nejausdavo, kuriam būdavo nieko negana, pas mus, Dzūkijoje, vadindavo nerėpa.
Vis stabdau save. Bijau daiktų perdozuot.
Pusę metų po mirties nedrįsom liestis prie tėtės daiktų. Labai keistas jausmas – norėjosi ir būti ten, kur jie, ir kuo greičiau dingti. Paskui išmetėm maišus drabužių. Bet vieno negalėjau. Dabar tuščioje spintoje liko kabėti, kaip mama vadina, tėtės „Baltikos“ paltas. Sakė, medžiagą taip vadindavo. Pasiūtas iš įstrižais brūkšniukais subrūkšniuotos vilnos su karakulio apykakle. Kokiame 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, plačiais pečiais, tik retų švenčių proga dėvėtas.
Dovilės Bagdonaitės piešinys
Kaip išaiškinti savo vaikams, kad tai – didžiulė dovana. Jie sako – išmesti. Tas paltas pilnas žmogaus, šventiškai pasipuošusio, linksmai nusiteikusio. Medžiaga stora ir jis net ant pakabo kabėdamas kažkaip išgaubtai tarsi pagal kūno formas krenta. Čia tikra tiesa, – ačiū, Mokytojau, – jis netinka Euklido geometrijai, jame daugiau viena kitos lygiãgrečių ir paralelinių tiesių.
Bet kur dėti tą paltą? Jo negali atiduoti. Jo negali sunaikinti. Jo negali atsivežti ir laikyti pas save. Apie jį gali tik parašyti, papasakoti. Tada jis ima raitytis, būti, gyventi. Tampa ne toks baisus, netgi kažkoks skaidrus, nuo jo nereikia bėgti. Jį galima laikyti savo kompiuteryje arba išsiųsti arba ir laikyti kompiuteryje, ir išsiųsti.
Vienas bičiulis, palaidojęs savo tėvą, kelerius metus nieko negalėjo daryti su jo namu. Vis sapnuodavo, kad tėvas sugrįžta ir randa namo vietoje tik tuščią laukymę. Ir man buvo labai sunku įeiti į tą erdvę. Kažkas viduje muistėsi, lipo gomuriu: „Kokią tu turi teisę? Kokią tu turi teisę?“ Negaliu paaiškinti, kas atsitiko, bet kai atlaisvinome tėtės kambarį, palengvėjo. Nuslūgo baimė jame būti.
Tėvai, seneliai ir proseneliai ir visos prieš tai gyvenusios kartos gyvena mumyse. Kad ir kaip norėdami būti unikalūs, mes atkartojame jų gyvenimus, juos tęsiame, giminei pratęsti ieškome savo partnerių, fiziškai kuo panašesnių į savo tėvus, motinas ar senelius, kad vaikai atsigimtų kuo artimesnių mūsų giminei bruožų. Vyrus ir moteris renkamės pagal kvapą – negražiai skamba, bet rūšiuojame į tinkančius pagal mūsų deoksiribonukleorūgšties spiralę ir ne. Ji kaip išdžiūvusi seilė, sukrešėjęs kraujo lašelis ar nukritęs plaukas gali būti likusi ir tame sename palte su karakulio apykakle.
