Tekstas kaip apsėdimas

 

Kai pradėjau galvoti apie šį tekstą, norėjau kalbėti apie dalyvavimą KITO kūrybos procese, apie tai, kad vertėjo gyvenimą tolydžio pasiglemžia KITAS – tas, kuris SVETUR, tas, kurio tekstas galiausiai atsiranda čia ir visiškai užvaldo, persmelkia ir tampa vertėjo savastim.

Galvojau apie tai, kaip pusmečiui ar metams beveik atsisakau savo gyvenimo. Rodosi, gyvenu tik tam, kad per mane į lietuvišką literatūros lauką srūtų ir skverbtųsi kitos, kitokios ir kitų istorijos, atsivertų kiti langai ir kiti kambariai.

Bandžiau atsakyti sau: kam visa tai? Juk šis apsėdimas žodžiais, tekstu, tekstais, šis užburiantis procesas kartais tampa gąsdinantis, pavojingas, ribinis… Tekstai praryja gyvenimus. Ar priešingai?

Tik atsiverti knygą – skaityti ar versti – ir tuoj atsiduri svetur: kitoje teritorijoje, svetimuose namuose. Čia kiti gyvenimo dėsniai, kiti dievai, kiti laikai. Mes juk pasaulį pažįstame per vertimus. Mums visur reikia vertėjų (kalbu ne vien apie tekstus). „Jėzų Kristų pasaulis pažįsta tik iš vertimo“, – sako Aleksandras Genisas „Knygiaus kamasutroje“. Puikioje knygoje apie knygas, apie vidinę biblioteką.

Žmogui, kuris nelabai mėgsta keliauti, tekstai – jo kelionės.

Į svetimą kalbą – sintaksės magistralėmis, frazeologijos klystkeliais, leksikos piliakalniais. Tai kelionė tavo paties galvoje. Ir ne tik pažintinė – su naujos informacijos srautais ir miglotais aplinkkeliais. Tu kerti sieną – ir atsiduri kelyje su nepažįstamais ženklais.

Tai psichologinis, antropologinis savęs tyrimas ir netgi archeologinė ekspedicija į savąją ir kolektyvinę atmintį.

Rašytojas svetur, o tu čia. Tu čia, bet podraug svetur.

Mano mama visą gyvenimą nuostabiai siuvinėjo, kol senatvė prigesino akis, pirštai dabar dirba tik grubesnius darbus. Jos preciziškai išsiuvinėtos nosinaitės ar servetėlės išvirkštinėje pusėje – žiūrėk nežiūrėjęs – neaptiksi nė vieno styrančio siūlgalėlio ar pūpsančio mazgelio, matai tik priblėsusį gerosios pusės vaizdą, kontūrą, tą patį, tokį patį, tik kiek blyškesnį.

Vertimas – tai mano siuvinėjimas. Čia taip pat svarbu atitaikyti spalvas ir suslėpti mazgelius.

O gal mezgimas? Kadaise, kai tik ritausi iš lėliukės, Dalia Kregždaitė, legendinio sovietmečio Užsienio literatūros knygyno, veikiau vakarietiškos kultūros centro, vedėja, perspėjo: „Lolo, daryk, ką nori, tik knygyne nemegzk.“ Nemezgiau. Skaitydavau palinkusi po prekystaliu prieblandoje iki apakimo, o po kurio laiko pradėjau versti.

Vertimas – tai ir persikūnijimas. Kol verti Yourcenar, tu esi ji. Kol verti, esi Collette, André Gide’as, Huguette Bouchardeaux ar Philipas Delermas.

Tu – Salvadoras Dalí, kol verti jo autobiografiją. Tu irgi esi kūrėjas, taip manaisi. Tu pjaustaisi pažastis, terliojies krauju, stengiesi kuo efektingiau užkariauti savo širdies išrinktąją, kvatojiesi kaip pamišėlis. Ir tau aišku, kodėl jūs abu taip elgiatės. Drauge su autoriumi tu – mąstytojas, menininkas ir t. t., teptuku, duonos kepalais ar kitomis meninėmis priemonėmis ekscentriškai ir negailestingai kauniesi su tamsa ir miesčionimis. Tu vadini save genijumi, Karaliumi, beveik Dievu. Ir tai ne melas, nes įrodymų pilna kiekviename „Slapto Salvadoro Dali gyvenimo“ puslapyje.

Versdama jo autobiografiją, rašai savąją. Kartu praleidi ištisus metus, tik jis – anapus, o tu dar šiapus.

Kol esi su Andreï Makine’o tekstais, tol tu prancūziškai rašantis rusas. Ir netgi, regis, didesnis rusas nei gyvendamas tėvynėje.

Skaitydamas knygą lietuviškai, nesuprasi, kad ji versta iš prancūzų kalbos (nebent specialiai pasidomėsi).

Turkė Elif Shafak yra sakiusi, kad rašydama angliškai jaučiasi net didesnė turkė.

Dabar Makine’as – Prancūzijos akademijos narys, mesjė Andreï Makine’as, Nemirtingasis. Emigravęs, gyvenantis svetur, bet kone visos jo kūrybinės mintys – namie, prie namų, apie namus. Tiek „Prancūziškame testamente“, tiek „Žako Dormo žemėje ir danguje“, tiek ir mano verstoje „Moteryje, kuri laukė“.

Jis panašus į savo knygas. Augalotas, didelis, vyriškas. Subtilių kvepalų aromatas, šilkinis šalikas, prancūziškos manieros, – o veidas atviras, kampuotas, akys mėlynos. Staiga šypteli. Neapsiriksi – rusas, kietas ir ištvermingas sibirietis. Ir rusiškas širdingumas, atskiestas prancūzės močiutės auklėjimu…

O jo tėvynėje, Rusijoje, pasirodė tik „Prancūziško testamento“ vertimas. Ir tas pats publikuotas žurnale. Nepasitiki didis prancūzų stilistas ir neoklasikas tėvynės vertėjais. Visi bandiniai atmesti. Negali rašytojas skaityti savęs rusiškai. Jis svetur, vis dar, su savo tekstais.

Nepasitikėjimas slypėjo ir Marinos Stepnovos akyse. Ar įmanoma suprasti, kaip tu skambi lietuviškai?

Mačiau, kaip ji su nerimu, įsitempusi žvilgčioja „Amatininkuose“ į cepelino kąsnį kramtančią vertėją, kaip nori paklausti: ar viskas gerai, ar vertimas geras? O vertėjai gerklėje stringa kąsnis ir rusiški žodžiai. Bet įtampa ima sklaidytis, kai Marinos vyras Vania, vienas geriausių Maskvos gydytojų, sako: „O aš valgysiu tą jūsų bulvinę dešrą.“

Kol veri Marinos Stepnovos metaforų, palyginimų karolius, tol tu Marina, tol tau pavaldūs jos mintijimai apie epochų virsmus, jos įspūdinga kalba, jos įžvalgos, žodžių žaismas, žmonių elgesio motyvų tamsiausi užkaboriai. Ji dovanoja lengvumo iliuziją – regis, atsisėsi ir pirštai skraidys ir slidinės kompiuterio klavišais, ir tu grote sugrosi savąjį romaną…

Kodėl vis dėlto sakau – „apsėdimas“? Kartais atrodo, kad ne tu renkiesi tekstą, o jis tave: nugirsti pavardę, keletą sakinių, detalę, sužinai knygos sukūrimo aplinkybes – ir viskas, to užtenka. Net nespėjusi įsiskaityti jau žinai – imsiesi…

Pirmiausia reaguoja kūnas: lengvai nutirpsta pirštų galiukai, plūsteli šilumos banga į pakaušį ir ima spausti smilkinius. Jauti, kad tekstas tave renkasi. Gal iš karto, gal po savaitės išgirsi save sakant (kartais net prieš savo valią): „Norėčiau versti šitą knygą.“

Pirmas, nesąmoningas, etapas baigtas, tekstas tave pasirinko. Tuomet po trumpos euforijos prasideda antrasis – vertimas. O tai jau – visuomet sąmoningas ir kankinamas pasirinkimas. Kiekvieno žodžio, nepaliaujamai.

Ak, tiesa, paskutinis vertimo mėnuo… kai miegi po keturias valandas ne tik dėl to, kad kitaip nespėsi, bet dar – dėl būsenos. Jautiesi įsismelkusi į giliausius teksto audinius…

Jau nebereikia vartyti žodynų, ieškoti žodžių, nes nebelieka, ko ieškoti, nebent šiek tiek Lyberio sinonimų tvankioje liepos naktyje.

Stebiesi, kodėl iki šiol taip knisaisi užsiknisdama, ieškojai atitikmenų, tikslesnių sinonimų, – juk viskas buvo ir yra aišku, viskas buvo paviršiuje.

Ir tie pernelyg painūs, tamsūs sakiniai išsiverčia patys, tiesiog tavo akyse, be pastangų, o tu varai toliau, spausdini ir spausdini, baksnoji klavišus, greitai ir sklandžiai bėga sakiniai, įsijungi muziką, jauti, kad pirštai pagauna ritmą, beldi į taktą, nuslenka paskutinės valktys, viską matai aiškiai, be dioptrijų, iki paskutinės smulkiausios eilutės oftalmologo plakate.

Junti sudėtingo teksto malonumą, mazochistiškai, nes tau reikia iššūkio, kitaip jau nuobodu. Geriausia, kai yra iš pažiūros neišverčiamų dalykų, ir kuo daugiau.

Kartą kitą įveikusi sudėtingą tekstą, nori dar. Ir tai panašu į bėgimą Bukčių miškelyje. Negali prisiversti, sunku atsiplėšti nuo sofos, bet keliesi, velkiesi prie durų, nes žinai – parbėgus bus labai gera. Ypač todėl, kad įveikei save.

Teksto įveikimas – vertimas, jis moko atidžiai skaityti (to mes mokomės palengva ir visą gyvenimą), aiškiai ir tiksliai mąstyti, moko savitvardos, koncentracijos ir pastabumo.

Kad taptum geru vertėju, reikia pabūti skaitytoju. Lėtai ir atkakliai eiti paskui autorių, pavymui, paskui perėmęs jo patirtį – kai sustiprėja intuicija – jį prisiveji.

Pasak Josifo Brodskio, „kiekviena eilutė reikalauja ir iš mūsų rinktis, lygiai kaip iš autoriaus. [...] Nuėję su juo dalį kelio, mes pabuvojome ten, kur buvo jis. Toks skaitymas keičia protą, regėjimą, kalbą ir veidą. Bet tai toli gražu ne svarbiausia…

Skaitytojo meistriškumas šlifuojamas visą gyvenimą, niekada neprieidamas ribos, nes jis neturi tikslo, išskyrus tyrą malonumą. Skaitymas yra privati, nešiojamoji, prieinama, kasdienė laimė – visiems ir dykai“ („Knygiaus kamasutra“).

O vis dėlto leiskite pabaigoje pasakyti: vertimas – visai ne apsėdimas, tai tik dar vienas būdas pažinti, reflektuoti save, savo būtį ir savo laiką. Tai būdas išgyventi. Tai – meilė. Tikra meilė negali būti apsėdimas. O jeigu ji turi liguistumo požymių, tada ji vadinama kitu vardu.

„Kai tarp skaitytojo (ir vertėjo! – pridėčiau) ir knygos šis tas užsimezga, tai galima pajusti širdies plote. Literatūra – širdies reikalas. Ji turi daug bendro su meile. Man patinka tokia literatūra, kuri jaudina ir audrina širdį. Dar ji turėtų stebinti. Tai kitoks būdas žvelgti į tikrovę; žmogus netikėtai atranda: tai, ką jis skaito, ir yra realybė, kurioje jis pats gyvena, tik pamatyta iš kitos pusės. Tada žmogus pažvelgia į pasaulį kitomis akimis.“

Taip sakė danų rašytojas Peteris Høegas.

Visiems to ir linkiu!

– –

 

Pranešimas, skaitytas šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose (VIII.19)