Studentiška nežinia ir striptizas
Ateikit, ateikit pas mane, autobusų bilietų nuolaidos. Aš lėksiu, aš skuosiu gatvėmis, čiuošiu per asfaltą ir iššoksiu su laptopu parankėje į auditoriją. Man nebaisūs tie klausimai, tos nuomonės, tie požiūriai, mokslininkai, Lietuvos griūtis, Lietuvos ateitis, filosofija, Pareto taisyklė, Rachmaninovo preliudai. Bet aš verksiu žiemą, verksiu pavasarį, nes mano problemos bus didžiausios. Tik aš nieko nebijau, ne. Supraskit mane – augau su mintimi, kad būsiu. Dabar manęs nėra, bet kažkuo pasidarysiu, tapsiu, apskritai atsirasiu. Tad atverti smegenis žinioms – pats smagiausias dalykas, ar ne? Tik štai kas pusmetį nusileidus ant žemės ir rašikliu lape mėginant pavaizduoti savo „paūgėjimą“ ne visada apima malonūs jausmai. Visgi bandai save įtikinti, kad tu jau daraisi ryškesnis, kad tave mato kaip potencialų kažką – diplomatą, atlikėją, ekonomistą ar kosmonautą. Dabar jau popierių naudoji ne seniems žaidimų kodams užrašyti, o rimtiems skaičiams ir tekstams – suaugusiųjų dalykams.
Mano užduotis buvo augti, paisyti pamokymų, išklausyti pagyrų žodžius ir išraudusiam kaip burokėliui, bet mintyse – išdidžiam kaip Trumpui pasakyti: „Ačiū.“ Dariau viską, ko norėjot iš manęs ir sakėt, kad aš pats to noriu. O taip, man to reikėjo: ir tikybos mokytojo, kuris bedievius kažkodėl nori laikytis arti savęs ir gerbti, nesuprantamo žvilgsnio į mane, ir prie kompiuterio ekrano pusantros valandos išsėdinčios dailės mokytojos, prarūkytu balsu iškrenkščiančios: „Pieškit, darykit ką norit, fantaziją naudokit, traukit iš savęs viską, visus pikasus ir banksius, tik man va reikia pasiskaityti tokį straipsnį – „10 būdų sužinoti, kad jis neištikimas“, o jūs dirbkit, dirbkit.“ Kas aš būčiau be tokių patirčių? Ar augčiau?
Ateikit, ateikit pas mane, tarakonų privisę kambariai raudonomis sienomis. Maniškis potencialas – didelis, bet kažkas juk turi mane tramdyti, ar ne? Kodėl gi ne dvigubai daugiau sveriantis kambariokas, kapojantis minionus ir besikeliantis levelį? Augsiu toliau, išmoksiu draugystės ir tolerancijos, kurią paskui parduosiu darbo rinkoj. O, kad tai būtų tiesa. Arčiau realybės bus neplautų lėkščių ir prakaituotų drabužių uostymas. Tad kol kas mano darbas bus skaityti, rašyti, bandyti atsiminti, išsigąsti dėl potencialaus ankstyvo Alzheimerio ir eiti į barą su draugais dėl visiems gresiančio ankstyvo Alzheimerio – tai ta proga, kaip sakoma. Iš kur šios baimės? Juk kitados mokykloje galėjome jaustis mokslų guru, galinčiais žavėti mokytojus savo namie įdėtų 10 minučių darbo rezultatais ir neįprastai įžvalgiu protu: ar kas sugalvotų savo apmąstymus rašinyje pradėti mintimi, kad gyvename sudužusių veidrodžių karalystėje? Vis dėlto dažnai atsiduriame tokioje ypatingoje vietoje, kur mūsų svaiginančios proto galimybės prilygsta tik mokėjimui skaičiuotuvu sudėti du vienaženklius skaičius. Ir taip, tu pats taip jautiesi, nebepasitiki net savo paties protu. Jis tau liepia viską mesti ir lįsti į kampą per pertraukas klausyti besikalbančių išmintingųjų iš mažiausiųjų kaimelių ir didžiųjų licėjų.
„Jūs!“ Ar aš? Negi pabudau būdamas jau 40 metų ar tiek pasenau beskaičiuodamas mamos įdėtus cepelinus? Argi tai kažkas į mane kreipiasi kaip į suaugusįjį? „Taip, dėstytojau, mes abu esame „jūs“, – atsakau. Man smagu, malonu, katutės. Aš jau kažkas, aš esu JŪS. Maniškis rankų mostas iškart tampa platesnis, sustingstu suole mąstytojo poza ir bandau įsigilinti į viską, kas kalbama, kas ištirta, kas išdiskutuota akiniuotų senukų ir kostiumuotų džentelmenų, kurie labai gerai atrodo nespalvotose nuotraukose. Tik štai girdžiu kažkokį paslaptingą garsą, tarsi bruzdėjimą, drebėjimą ir Jericho trimito kaukimą vienu metu – nebegaliu pakelti tos įtampos, mano akys apsiverčia ir pamatau – šypsnys ir pakelta ranka, bet ne vienas, o penki, gal dešimt. Triukšmas turbūt pasklido iš pirmūnų galvų, kur užsikūrė smegenys ir vedamos konkurencijos ėmė judinti visą kūną dėl to ypatingojo pliusiuko už seminarą ir tikimybės, kad tavo vardas bus įsimintas ne po trijų užsiėmimų, o jau dabar. Po velnių, ir man taip reikėjo pasielgti, tik kad nesutepti krumpliaračiai ir „Buzzfeed“ apkrautos mano svirtys padarė iš manęs tarsi surūdijusį ketvirtą golfą. Belieka noras pašokti iš vietos ir kaip tos išsiskėtusios sklandančios voverės (neslėpsiu, man juokingi padarai) išskristi pro langą.
Parskridęs į savo gūžtą supranti, kad saldžiai užmigti ir staiga plakančia širdim pabusti nuo spiegiančio signalizacijos garso savajame aukšte reikš išbandymą. Kažkokios naktį vis dar išsidažiusios čiučiundros pridegę grikiai tau gali kainuoti dalailamišką ramybę, o kambarioko ištisinis nosies šnirpštimo garsas – savo muzikinio skonio permąstymą, tada ausų būgneliai net kantri muziką lengvai priims (nors ne, vis tiek nepriims). Išbandymai truks kurį laiką – bėgsi tarsi per kliūtis nuo ritmingo lovos bildėjimo virš savęs, nuo bumbsinčios festivalinės muzikos už sienos ir paliktų plaukų kuokštų duše. Tačiau visada gali žinoti, kad pasieksi finišą tik lengvai apibrozdintas. Kodėl taip manau?
Jie sakė – visi tie didesni už tave sakė, kad subręsi, susikursi prekės ženklą ir nešiesi jį į pasaulį. Anksčiau juk nebuvai pasaulyje, buvai pas mamytę, prašei pinigų draugo pusseserės tetos išgertuvių vaišėms, o gal savo kambary tamsoje žiūrėjai animė, kurį įprastai žiūri suaugusieji (tačiau ne vaikai – nedrįskit net bandyti įrodyti, kad žiūri vaikai). Šis prekės ženklo susikūrimas neįsivaizduojamas be naujo išbandymo – savęs ieškojimo. Tai buvo ir bus kažkas, kas tave vis paslapčiomis tampys tarsi už ausų spenelių, už ego ir nervų, kuriuose slypi tavo giminės sudėtos viltys užauginti daktarą. Kas skaito Coelho ir „Vagos“ vitrinose pirmose pozicijose stūksančius filosofinius Vakarų civilizacijos tomus, tokius kaip „Dievas keliauja incognito“, gerai supras, apie ką kalbu – dvasinių dalykų niekas už anuos geriau neišmano. Poreikis save atrasti yra toks kaulus laužantis ir per galvą duodantis dalykas. Jis pirmais metais tik kyšo tavo akiratyje tarsi Rusijos „Pirmojo kanalo“ pokalbių laidos vedėjo nešališkumo tikimybė, o jau prieš einant atsiimti to vertingojo dokumento, to gralio, ima maskatuoti tau prieš nosį lyg beviltiška striptizo šokėja. Tu žinai, kad pats esi toks pat beviltiškas kaip ir ji, nežinai, ką dabar tau veikti, nors nesąmoningai ir nutuoki. Susižavi šia šokėja ir eini jai iš paskos – šokėjai net nereikia sakyti, kur ji veda tave. Tu nebyliai žinosi, kad nueisi kažkokiu unikaliu keliu – kiekvieną savoji šokėja, į kurią įsikūnijusi viltis save atrasti, nuves pagal nuopelnus, pagal galvoje verdančių procesų rodomą kryptį, tik iš pradžių lieps lipti paskui ją į aukštą aukštą kalną, sulig buvusio Vilniaus mero ambicijomis. Ir kažkodėl studentiškas protas nutuoks, kad visi iki šiol buvę nuotykiai buvo verti pastangų, todėl galima nusispjauti, nes nėra ko prarasti, ir leistis vedamam į savo gyvenimo kelionę snieguoton viršūnėn paskui juodu triko aptemptą siluetą.
