Ramybės, darnos, tėkmės būsenos siūtinėje ir veltinėje tekstilėje
Aprangos dizainerė ir tekstilininkė Vilma Marė Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“ Vilniuje šių metų birželio 12 d. atidarė savo darbų parodą-kolekciją „Sutarties menė“ iš ciklo „Saugos ženklai“ (eksponuota iki rugpjūčio 16 d.). Tai antroji šio ciklo paroda. JAV kurianti lietuvių menininkė pirmąją šio ciklo parodą rodė Niujorke, Lietuvos Respublikos konsulate. Šiose parodose kūrėja priminė ir akcentavo primirštą, archajišką, prigimtinėms kultūroms būdingą nuostatą, kad aprangos estetika visų pirma kilo iš siekio visokeriopai apsaugoti žmones. Aprangos darna ir grožis pirmiausia buvo siejami su drabužių dėvėtojų dvasine sauga. Vilma Marė savo kūriniams įkvėpimo sėmėsi iš tradicinio tautinio kostiumo elementų, jų dekoro simbolikos ir medžiagų technologijos.
JAV lietuvių dailininkės kūrinius galima priskirti siūtinei tekstilei, o estetikos ir koncepcijų požiūriu jie atstovauja postindustrinei prigimtinės ir etninės kultūros tradicijos įkvėptai meninės pasaulėjautos krypčiai. Idėjų ir pasaulėžiūros plotmėje menininkę domina baltų prigimtinės kultūros apeigos, jautrumas gamtai ir moteriai joje. Baltiškąjį stilių ji tarsi dedikuoja šiuolaikinių žmonių pasauliui.
Dailininkė savitai plėtoja ir meninės edukacijos bei grupinės meninių dirbtuvių kūrybos veiklą, savo studijoje ir būreliuose (pavyzdžiui, Valdorfo mokyklose JAV ir Lietuvoje, įvairiose vasaros stovyklose) moko visus tuo besidominčius. Šiemet savo originalią kūrybą sėkmingai eksponavo vienoje svarbiausių dailės mugių JAV – „Craft Council“ Baltimorėje.
Tekstilė ir aprangos menas dailininkei yra puiki priemonė išreikšti asmeninį požiūrį į kūrybingumą, estetiką, kultūros tradiciją ir paveldą. Jos namų dirbtuvė visada atvira visuomenei – svečiams, užsakovams ir žiūrovams. Madą ir rankdarbius ji propaguoja kaip taikomosios dailės ir amatų sritį. Vilma Marė puoselėja ryškiai personalizuotos, asmeninės mados pasaulį. Ji užsiima negausaus tiražo moterų drabužių gamyba: suknelių, sijonų, skirtų verslo poreikiams, liemenių, palaidinių ir jų aksesuarų. Savo drabužiams ji naudoja tik natūralų pluoštą: liną, vilną, medvilnę, šilką, veltinį.
Menininkė, kurdama tekstilės ir rūbų dizaino kambario instaliaciją „Sutarties menė“ galerijos salėje, dekoruotoje XVII–XVIII a. stiliumi, siekė sukelti įspūdį, kad ekspozicijoje greta vakarietiškos kultūros, tarytum pompastiškai tvirtinančios, kad ji esanti pati aukščiausia, teisingiausia ir progresyviausia, dar telpa ir kukli mūsų prigimtinės kultūros tradicija. Kambario instaliacija apėmė ne tik autorės kūrybą – pasitelkti ir eksperimentinės veiklos rezultatai iš jos vadovautų meninių dirbtuvių, skirtų aprangos dizainu besidominčiai bendruomenei.
„Sutarties menės“ instaliacijoje-ekspozicijoje vakarietiškas interjeras kontrastavo su baltų raštų ir tradicinio kostiumo elementų interpretacijomis. Vilma Marė eksponavo dvylika aprangos pavyzdžių. Sukurtosios suknelės pavadintos pagal puošybai parinktą raštą: „Roželė“, „Bitutė“, „Švaistikis“, „Varlytės“. Tai kolekcijos dalis, kurią atidarymo metu ant podiumo demonstravo modeliai.
Prieglobstį ir apsaugą įkūnijo menės priekyje vieną sieną dengiančios trys autorės specialiai parodai sukurtos didelės reljefinės veltinio kompozicijos (1,74 × 3,05 m) „Ąžuolas“, „Eglė“, „Beržas“, išreiškiančios Lietuvos gamtinę tapatybę. Instaliacijoje taip pat pasitelkti galerijai-muziejui priklausantys žymaus lietuvių baldų dizaino pradininko, interjero, papuošalų kūrėjo, pedagogo Jono Prapuolenio (1900–1980) kadaise sukurti stalas ir keturios kėdės. Autorės nuomone, prieglobstis yra sutarimui būtinas elementas – jį įkūnijo primityviai suręsta medžio konstrukcija su trimis trijų metrų aukščio „medžiais“, sukurtais iš veltinio. Anot menininkės, čia, Lietuvoje, jie tarsi gali suteikti šilumos ir ramybės prieglobstį ne tik mums, lietuviams, bet ir Sirijos pilietinio karo pabėgėliams – tekstilės „medžiuose“ išsiuvinėti mūsų kultūroje užgimę raštai, su islamo kraštų atvykėliais kalbantys jiems artima šventos geometrijos arba ornamento kalba. Šiose veltinio kompozicijose dailininkė suformavo įvairiausių matmenų iškilumus, primenančius medžių kamienų rieves, tarsi susiejančias žemę ir dangų. Tokių „rievių“ čia reikėjo nesuskaičiuojamos gausybės, o jų „gijų“ susiuvimo siūlą autorė paslėpė už iškilių „raukšlių“ ir tik ties šaknimis paliko nenukarpytą. Ornamentų piešinį autorė išgavo tomis pačiomis originaliomis įsiuvomis kaip ir suknelėse. Medžio piešinį ji pirmiausia pažymėjo kreida ant medžiagos, vėliau linijas formavo specialiu pasukamu peiliuku, kurį įvaldė Amerikoje mokydamasi skiautinių dailės. Toliau suteikdama tekstūrą audinį dailininkė sulenkė ties kiekviena perforuote ir sutvirtino įsiuvomis, tam pasitelkdama pramoninę vienasiūlę siuvimo mašiną. Taip audinys įgavo įvairias kūgines formas. Kitose vietose, siekdama jį „grąžinti į plokštumą“, dailininkė įsiuvo intarpus. Taip kilo įtampa tarp plokštumos ir apimties.
Vilma Marė. Ąžuolas. Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka
Kitas sutarimo dėmuo – tradiciniai ornamentai, kurie tapo savotiška priešingybe modernumo, avangardiškumo, naujoviškumo ir inovatyvumo estetikai, tačiau jie išlieka neatimama mūsų kultūrinės-istorinės ir dvasinės tapatybės dalis, verta šiuolaikinio gyvenimo. Autorės nuomone, ypač sopulingai sunkiai savo pirmapradę prasmę „atgauna“, „atsikovoja“ laužyto kryžiaus ženklas – tai mūsų švaistikis, šviesos ir saulės, kūrybinių galių simbolis. Veltinio kompozicijoje jis atsiduria ąžuolo pašaknėlėse ir suka sutarties pažadą.
Pristatytoje kolekcijoje vyravo suknelės, pasiūtos iš žalio lino ir virtos vilnos. Tradiciniai baltų raštai išsiuvinėti rankomis lininiais audimo siūlais. Tradicinius baltų raštus autorė padidino ir perkėlė ant lygaus audinio. Dygsniavimo techniką ji ištobulino eksperimentuodama – kolektyvinių dirbtuvių metu ieškodavo nesudėtingo ir faktūriškai išraiškingo būdo sujungti kelis audinio sluoksnius, vėliau viršutinį ornamentuotai prakirpdavo. Autorė rodė ir vieną lino palaidinę prailginta nugara ir keturis jos priedus, padarytus iš virtos vilnos: tai skraistė su kišenėmis ir aukšta tekstūruota apykakle su prasegamu užtrauktuku priekyje, taip pat prie to deranti liemenė. Šių abiejų papildomų palaidinės dalių nugaroje technologinėmis įsiuvomis suformuotas baltų tradicinių raštų dekoras: žirgeliai ir roželė (rombas su ataugėlėmis) – apsaugos ir meilės simboliai. Sukurtas ir platus vilnos diržas su keturiomis kišenėmis su užtrauktukais, galintis šildyti klubus. Menininkė sukūrė ir ypatingą sijonėlį su kišene, kuri formuojama medžiagą apsukant aplink klubus.
Salės langų nišose buvo iškabintos baltiškos suknios – jų forma ir medžiaga atkartojo meno kūrinius, kabančius ant sienos. Jos puoštos monumentaliais baltų tradicijos raštais. Ypač netikėta, kad kabėdami langų fone šie drabužiai tarsi virto tekstiliniais vitražais, nes per juos persišvietė lauko šviesa. Autorės nuomone, „tai lyg mūsų pačių sielos, tebesidairančios į šventąsias giraites. Ši paroda išreiškia mums, baltams, savitą sąvoką sutarti, kuri reiškia ir išlikti, neišnykti pasitelkus kūrybingą gyvenimą. Tai nelyginant mūsų tautos ilgaamžis kodas ir juo remdamasi aš sujungiu daugelį priešingų mūsų kultūros reiškinių į darnų ir menišką vienį.“
Autorės žodžiais, „kurti ugnelę-santaiką ir menus yra šventa kasdieninė pareiga, todėl paskelbus draugėms apie meditatyvaus sutartinio mūsų prigimtinių raštų dygsniavimo dirbtuvę pasipylė paklausimai ir pasiūlymai. Kasdien vis kitame Kauno kiemelyje lauke, po medžiais, mokiau dygsniavimo visai nepatyrusias šiame darbe moteris. Jas skatinau ir drąsinau tokiais žodžiais: „Atkartodami baltų raštus semiamės atgaivos, tai tarsi grįžimas namo į tą apdainuotą tėvulio dvarą. Mes pasieksime šventišką būseną taupydamos žodžius, pasinerdamos į viltis.“ Dirbome susikaupusios, tylomis, it ta dvylikos brolių juodvarniais lakstančių seselė vaduotoja. Taip atsigavome nuo mūsų dabartinės vakarietiškos civilizacijos suvaržymų, griežtų standartų, taisyklių, reikalavimų, reglamentų. Tuokart išsiskyrėme su visais nemielais dalykais, darbais ir žmonėmis. Lyg ir pajutome ramybės, tėkmės, taurumo būseną, išreikštą rymojimo principu, – kad pats darbas suteiktų pasitenkinimą, atgaivą, malonumą, tikėjimą saugos galia.“
Visi šie kūriniai buvo išsiuvinėti kryželiu švenčių ir paskaitų metu Lietuvoje. Menininkę ypač žavi baltų raštų tradicija, kurioje, jos nuomone, išsaugota taiki baltų pasaulėžiūros tiesa apie pasaulio darną, galių galias ir šventybes. Archajiškas geometrinis baltų tradicijos dekoras, jos interpretuojamas, prabyla atgaivinta sakralinės geometrijos kalba. Aprangos artefaktai teigia sutarimu su gamta ir visa aplinka grįstą gyvenseną, prigimtines vertybes ir apsaugos galią. Kūriniai atvirai „kalbina“ ir savus, ir svečius, ir nelaimėlius karo pabėgėlius.
Trečiąją šio ciklo parodą „Sapnų alkas“ menininkė atidarė jaunystės mieste Kaune, galerijoje „Balta“, rugpjūčio 23 d. Ji prabyla apie giluminę saugą mūsų poilsio ir meilės erdvėje – miegamajame, kurio šventumą dailininkė tarsi saugo pirmapradėmis meninėmis išraiškos priemonėmis.
