Paplūdimys

 

Astrid Saalbach (g. 1955) – danų dramaturgė, prozininkė, buvusi aktorė, keliolikos pjesių, penkių romanų ir apsakymų rinkinio „Mėnulio veidas“ (Månens ansigt, 1985) autorė. Čia spausdinamas apsakymas paimtas iš šios knygos.

 

 

Ji girdi nuo pakrantės atsklindančius jų balsus. Prislopintus, užsidegusius. Jos ieško dviejų vienodo dydžio baltų kriauklių, kuriomis ji galėtų paslėpti akis nuo ryškios šviesos. Akiniai nepadeda ir dar lieka ratilai aplink akis. Joms einant girdėti silpnas grikšėjimas. Smėlis ir akmenėliai sprūsta iš po jų pėdų.

Nėra vėjo ir saulė aukštai danguje. Vis dar. Ji guli šiek tiek išskėtusi rankas, atverstais delnais.

Jos įsitaiso jai iš šonų.

– Va ir radom dvi… atmerk akis, tai pamatysi!

Ji atsimerkia, bet nieko nemato, tik saulę – baltą ir akinančią.

– Ar ne gražios?

Ji linkteli ir nusišypso joms užsimerkusi. Jos uždeda kriaukles jai ant vokų. Jų rankos minkštos ir švelnios.

Vyresnėlės pirštai nuslysta jos plaukais.

– Galiu sušukuoti?

– Taip, tik atsargiai…

Ji susiranda šukas jos rankinėje.

Nuo tolumoje pro šalį plaukiančio laivo sukelto vandens staiga bangos ima plakti pakrantę. Jaunėlė suklykia iš malonumo.

– Neikit per arti vandens!

– Nebijok. Aš ją prižiūrėsiu, – nuramina vyresnėlė.

Bangų ritmas kažką primena. Bandydama prisiminti ką, ji užmiega.

Ji prabunda, kai jos ima leisti pro pirštus plonas vėsaus smėlio sroveles jai ant pilvo. Kikena. Brūkšteli jų karšti nuogi kūnai.

– Kutena?

– Hm…

Ji toliau guli nejudėdama.

– Užkasam ją?

– Užkasam!

Jos pradeda nuo apačios. Užkloja pėdas ir kojas. Vargsta prie kojų pirštų, tie vis styro iš smėlio.

– O galim nulakuoti kojų nagus?

– Hm… kai grįšim namo.

Klubai. Aukštyn liemeniu. Delnai. Rankos. Jos dirba kruopščiai ir kantriai.

– Tuoj tavęs neliks!

Ji norėtų pasijudinti, nusipurtyti smėlį, bet negali. Kūnas apsunkęs ir keistai svetimas. Matyt, gavo per daug saulės.

Viršutinė rankų dalis. Krūtinė…

Jos pūkščia ir steni. Sukaupusi jėgas ji apsiverčia ant šono.

– O, ne!..

Buvo tiek mažai likę.

Jos lėtai nubraukia nuo kūno likusį smėlį. Tylomis stebi jos veidą, užmerktas akis. Kriauklės nukrito.

– Kodėl taip padarei?

– Nežinau…

Jos atsisėda.

– Mes norim valgyti…

Jos visada nori valgyti. Rausia krepšį, bet jame nėra nieko valgomo. Tada pastebi kažkokį daiktą, kurį į krantą išmetė bangos, ir nubėga prie vandens.

Ji vėl atsiverčia ant nugaros…

 

Buvo viena iš pirmųjų dienų, kai ledas pasidarė pakankamai storas, kad išlaikytų. Ji gavo naujas pačiūžas, geležtės buvo aštrios ir žvilgančios, ir dabar ji galėjo visaip šokinėti ir suktis, ne taip, kaip su senosiomis. Ji bėgo su Johanu. Johanu pilkšvai mėlynom akim.

– Moki taip?

Ji pašoko į orą, padarė suktuką ir nusileido ant vienos kojos.

– Moki? Pabandyk!

Jis pabandė ir po daugybės nesėkmių jam pavyko. Bet ne taip tvirtai kaip jai. Negalėjo taip aukštai pašokti. Jie suko ratus vienas aplink kitą. Kartkartėmis garsiai sudejavęs įskildavo ledas. Jie juokėsi.

Ji bėgo priešaky. Įsibėgėjo, pašoko aukštai į orą, padarė suktuką ir minkštai nusileido ant vienos kojos. Jis buvo sužavėtas. Tada ji užkliuvo už šakos ir trenkėsi pakaušiu į ledą. Medžių viršūnės sukosi, vis greičiau ir greičiau. Nusileido nuostabi tamsa. Ji gulėjo išsitiesusi ir balta, burna iškreipta šypsenėlės.

Ima pykinti. Ji prabunda, kvėpuoja giliai ir nelygiai. Tada apsivemia. Srovė skaidraus vandens. Bando nepataikyti ant rankšluosčio.

Palengvėjo. Ji atsigula. Po valandėlės, kai tik visiškai atsigaus, atsikels, surinks rankšluosčius ir maudymosi kostiumėlius, pakvies vaikus ir eis namo. Atsargiai pramerkia akis. Saulė šnypščia. Prie jos pėdų stovi baltu chalatu apsitaisiusi figūra ir ją stebi.

– Šviesa… tokia ryški.

Ant saulės užplaukia debesis.

– Dabar geriau?

Ji linkteli.

Baltas chalatas nueina. Tada kažkas ima ją kviesti, tyliai, vėl ir vėl. Priartėja veidas; jaunėlės, staiga užaugusios ir užverktom akim.

– Kas atsitiko… kodėl tu verki?

Veidas pranyksta.

– Žė, ką radom! Žė!

Jos priverčia ją atsimerkti. Įžiūri sandalą plonais raišteliais ir aukštu kulnu, pusiau suirusį nuo gulėjimo vandeny. Ant jos varva. Sunkūs sūraus vandens lašai.

– Nori pasimatuoti?

– Ne, ačiū…

– Gal kažkas paskendo!

Ji nusišypso.

– Nemanau.

Jos pakaitom įsispiria į sandalą ir šlubčioja po smėlį. Jų žingsniai nutolsta. Išėjo ieškoti antro sandalo. Bangų mūša skamba lyg tolimas šnabždesys. Gerai pažįstamų balsų šnabždesys.

Ji mėgaujasi tyla. Ramybe. Tuoj, po akimirkos, kelsis.

– Ji atsibudo…

– Tikrai?

Vėl pasirodo užverktas veidas. O už jo dar vienas, vyresnėlės, irgi subrendęs ir užverktas, o tada dar vienas, pats jauniausias. Jos panašios. Panašios į ją. Žiūri, seka menkiausią jos judesį, akis, burną, kuri prasiveria, lyg ji ketintų kažką pasakyti. Ranka paglosto jai plaukus, švelniai, beveik nepastebimai. Iš kitos pusės virš jos palinksta Johano veidas, pasenęs ir persikreipęs. Ji pasiremia į alkūnę ir prisidengia nuo saulės akis, kad geriau juos matytų, bet jie išsisklaido šviesoje ir atspindžiuose nuo jūros paviršiaus. Vėl ima pykinti. Ji atsigula. Bando susilaikyti. Nebeturi jėgų vemti.

Pasigirsta prislopintas, guodžiantis balsas. Ką jis guodžia? Ją?

…Ji bėgo priešaky. Įsibėgėjo, pašoko aukštai į orą, padarė suktuką ir minkštai nusileido ant vienos kojos. Johanas buvo sužavėtas. Ji pagavo pilkšvai mėlynų jo akių žvilgsnį. Tada užkliuvo už šakos ir trenkėsi pakaušiu į ledą. Medžių viršūnės ir Johano veidas sukosi vis greičiau ir greičiau. Nusileido tamsa. Ji gulėjo išsitiesusi ir balta, šiek tiek praverta burna.

 

Kilo potvynis. Bangos laižė jos kūną. Jei neatsikels, ją nusineš.

 

Vertė Ieva Toleikytė