Pakeliui į sidabrinį kalną
Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! – linksmai šūktelėjo sesuo vienuolė Nijolė Sadūnaitė. Po kojomis granitiniam Adomui Mickevičiui, rugpjūčio 23-iąją, kai buvo minima Juodojo kaspino diena ir ano lemtingai nesankcionuoto mitingo jubiliejus. Ji pridūrė dar kažką panašaus, gal „Garbė Jėzui Kristui“, ir vėl atsisėdo šalia profesoriaus. Vyriškis man už nugaros pasakė, jog tai buvusi protingiausia minėjimo kalba. Tikra tiesa. Sesuo vienuolė moka tuos dalykus, kai ateina metas ir prisiartina Dievo karalystė. Jau su lazdele didžioji kovotoja, gunktelėjusi, bet balsas, intonacija ir visa kita, ko reikia, nesikeis ir dar trisdešimt metų, jeigu ką. Čia jau galima būti ramiam. Choras, kūręs minėjimui muzikinį foną, užringuoja Smetonos laikų lopšinę. Prisimenu ją nuo vaikystės, kaip sakoma, iš pirmųjų lūpų.
Žinoma, mitingų epocha kadai pasibaigusi, nedaug naudos ir iš tų minėjimų. Bet Sadūnaitę, tiek vakar, tiek šiandien, verta kartkartėmis išgirsti. Net kai nusišnekėdavo, fantazuodavo, pasigaudavo sąmokslo teorijas. Ko neįveiks rusiškos raketos ir ko visada labiausiai bijos bet kokie okupantai, agresoriai, žandarai, – tai tokio tipo personos. Veža tave nakčia supakavę milicijos būdoje, vadinamajame voronoke, štai Žvėryno tiltas, palydovai subruzda ir praneša, jog viskas, tau galas, laukia tavęs ledinis vanduo ir Neries dugnas. Bet vietoj klyksmo ar maldavimo pasigailėti – ta pati intonacija: „Kaip gerai, aš tiesiai, be jokio vargo, nukeliausiu į dangų.“ Palydovai nemoka religinių giesmių, tai užtraukia lopšinę. Sau, savo voronokui, savo didžiausiai ir galingiausiai pasaulyje valstybei.
Visa tai – ne artėjančių manevrų „Zapad“ proga. Jei reikia specialios progos, tinka ir naujieji mokslo metai. Per LRT radiją vaikiškas balselis mekena kiaurą dieną ir vis primena automobilių vairuotojams, kad jie nebūtų žvėrys, nelakstytų ir netraiškytų moksleivių. Dar tradiciškai kalbinamas koks kelių policijos pareigūnas ar atitinkamos ministerijos atstovas. Klausiausi skusdamas bulves. Kasmet tos kalbos ir visi patarimai vienodi. Ir vienodai toliau vyksta žiaurus, nuodėmingas karas keliuose, ir ne tik ten. Egoizmo, puikybės ir kvailumo mišinys. Kaip ir daugelyje kitų mūsų gyvenimo plotų. Ar nebūtų verčiau Rugsėjo 1-osios proga kviestis Marijos radijo pamokslininką, labiausiai pagyvenusį, ir visu rimtumu teirautis, kaip pradėti tautos atsivertimą? Kokių atgailos pelenų ir ašutinių užsisakyti savo valstybingumo šimtmečio programai? Gal susivoks Vyskupų konferencija, užuot svaičiojusi apie popiežiaus vizitą. Kai buvo laukiama 2000-ųjų jubiliejaus, JAV katalikai gavo savo bažnytinės vadovybės raginimą stačia galva pulti į pelenus. Ir, matyt, ten iš tiesų kažin kas vis puola, net kai nėra direktyvų ar ypatingos progos.
Kad Bažnyčia yra gyva, graži, traukianti ne per viešųjų ryšių akcijas ir verslą, bet per nuolatinę atgailą ir atsivertimą, gauni pamatyti ir netoliese. Lenkijoje Žolinės atlaidai daug kur per visą savaitę. Iš tokios religinės šventės neparsiveši žaislinio automato, kaip sykį nutiko kaimynų vaikui. Ten, kur mūsiškiai kioskeliai su baronkomis, krakmoliniais saldainiais ir kiniškais žaisliukais, lenkai surikiuoja virtinę klausyklų. Kunigai dirba po prakaitu. Susikaupti toje makalynėje nepavyks, bet viską tarsi laiko meilingai apėmęs platus Mergelės Marijos apsiaustas. Tiesiog gera. Imi melstis be susikaupimo. Kažkas tau kyšteli sumuštinį, pasidomi, iš kur atvykęs. Jūžintuose per Šv. Baltramiejų miestelio valdžia pasikviesdavo tai savo vietinę pažibą Rimiškį, tai atbogindavo prie šventoriaus milžinišką batutą, tai jungdavo su kraštiečių sueigomis, ir vis tiek kasmet tik skysčiau tų, kurie susivilioja tokiu renginiu ir pasigenda atlaidų.
Belianuose, Krokuvos priemiestyje, dunkso vienas iš kelių dar gyvų kamaldulių vienuolynų, pavadintas Sidabriniu kalnu. Gražiai skamba ir lotyniškai: Mons Argentinus. Turizmas, paprastas ar religinis, nekelia tų vienuolių entuziazmo, bet apsilankyti nustatytomis valandomis leidžiama. Truktelėjus varpo virvę prie durų, po kurio laiko atsiranda jaunas barzdotas eremitas baltu abitu. Jų čia bene trys. Norėtųsi pademonstruoti savo išmanymą ir sveikintis kamalduliškai memento mori, bet susivaldau. Ar galima į bažnyčią? Galima, – atsakymas trumpas, pagal jų regulą. Vidus primena Pažaislį, abi kamaldulių bažnyčios statytos panašiu metu, pagal tam tikras ordino taisykles. Nėra vargonų. Labiausiai sudomina ir sužavi bažnyčios suolai, klauptai, prabangūs, meniški XVIII amžiaus baldai, su intarsijomis ir tapyba. Bet ne tai įdomiausia. Klauptų viršus, ten, kur pasidedi maldaknygę ar suneri maldai rankas, visas išraižytas žodžiais ir datomis. Apeinu abi suolų eiles, ir visur tas pats. Jokioje kitoje bažnyčioje nesu radęs tokio vaizdo. Lyg autobusų stotelėse tarybiniais laikais. Kodėl kamalduliai nenutrina, neuždažo? Matau įrėžtus 1801 metus. Bet ir pokario datos. Vardai ir pavardės. Kažkieno gimimo ir mirties metai. 1855-aisiais čia meldėsi Karolis. Taisyklingos, dailios raidės. Turbūt buvo young and handsome, kaip pasakė viena moteris, apžiūrinėdama Jono Pauliaus II jaunystės nuotraukas Vadovicų muziejuje. Kur dabar Belianų suole klūpojęs Karolis, ar įkopė jis galų gale į savo sidabrinį kalną? Ir ką man daryti to kalno papėdėje?
Barzdotas eremitas vartininko celėje kantriai laukė mūsų ekskursijos pabaigos. Jei geriau mokėčiau lenkiškai, klausčiau dėl klauptuose paliktų ženklų, kodėl jie, perdėm žemiški ir žmogiški, kitaip tariant, tuštybių tuštybė, atsirado tokioje šventoje, nuo pasaulio atsiskyrusioje vietoje. Telieka mįslė naujiesiems mokslo metams. Atsisveikinant kone automatiškai sakau kamalduliui Deo gratias. Dabar prisiminiau, jog tai sesers Nijolės Sadūnaitės pamėgta frazė.
