Kūrinys visada svetur

Vladimiro Nabokovo, Nikolajaus Gogolio ir kai kurių lietuvių rašytojų pavyzdžiai

 

Vladimiras Nabokovas buvo tikrų tikriausias rašytojas emigrantas. Emigravo dukart: iš Rusijos į Vakarų Europą, gelbėdamasis nuo įsigalinčios bolševikų valdžios, ir iš Prancūzijos į Ameriką, bėgdamas nuo artėjančio kito totalitarizmo – nacistinio. Skirtingai nei šiandieninių emigrantų, jo kūrybą nuo tėvynės skyrė geležinė uždanga, ir jis net vaizduotėje nesistengė pro ją prasiskverbti.

Nikolajus Gogolis nėra laikomas rašytoju emigrantu, vis dėlto dvylika metų gyveno užsienyje, o Nabokovas pabrėžė, kad „Mirusiose sielose“ vaizduojamą Rusijos provinciją Gogolis apskritai menkai pažino: „Aštuonios valandos Podolsko užeigos namuose, savaitė Kurske, visa kita jis matė iš savo kelioninės karietos, prie to dar pridūrė iš esmės ukrainietiškos jaunystės prisiminimus iš Mirgorodo, Nežino, Poltavos – visi šie miestai labai toli nuo Čičikovo maršrutų.“

Nežinau, ar Nabokovas teisus būtent šiuo atžvilgiu, bet manau, kad jis visiškai teisingai akcentuoja, jog šio romano, kaip ir visos geros literatūros, esmė yra ne tikrovės atspindėjimas, o originali rašytojo išmonė.

Sovietmečiu mums buvo bandoma įteigti, kad „Mirusios sielos“ yra neįdomus, nykus romanas, skleidžiantis nuvalkiotas tiesas, atitinkančias pavyzdinį ideologinį trafaretą. Sakysite, kad juk būtent taip niekas neteigė. Bet kaipgi kitaip galime priimti štai tokius apibūdinimus: „[…] sukurtas apibendrintas baudžiavinės Rusijos vaizdas. Satyriniais personažais parodė valdančiosios klasės smukimą, atskleidė grobuonišką buržujaus (Čičikovo) psichologiją.“

Žinoma, reikia pripažinti, kad socialinės kritikos patosas buvo akcentuojamas anaiptol ne tik sovietmečiu, o jau nuo pat romano išleidimo Rusijoje 1842 metais. Beje, tokie vertinimai nepatiko ir pačiam Gogoliui. O Nabokovas, žinoma, puikiai suvokė, kad talentingas rašytojas visada kuria ne kokį nors „apibendrintą vaizdą“, o originalų ir unikalų. „Tiems, kas mėgsta, kad knygos parodytų „tikrus žmones“, „tikrą nusikaltimą“ ir „idėją“ (tą siaubų siaubą, perimtą iš šarlatanų reformatorių žodyno), kartoju, kad su „Mirusiomis sielomis“ nieko neišdegs. Kadangi Čičikovo kaltė yra grynai susitarimo reikalas, jo likimas vargu ar gali mums sukelti kokią nors emocinę reakciją.“

Ir štai Nabokovas, pasitelkdamas jau pirmuosius Gogolio romano sakinius, atskleidžia ne propagandą ir publicistiką, o savitumą. Romano herojui Čičikovui įvažiavus į miestą, du atsipalaidavę mužikai taip aptaria jo briką:

 

„Aure, – tarė vienas antram, – mat koks ratas! Kaip tu manai, ar tesėtų šitas ratas iki Maskvos, jeigu prireiktų, ar netesėtų?“ – „Tesėtų“, – atsakė antrasis. „O iki Kazanės, manding, netesėtų?“ – „Iki Kazanės netesėtų“, – atsakė antrasis. Tuo jų kalba ir baigėsi. (Čia ir toliau versta Antano Miškinio.)

 

Šiame nereikšmingame dialoge Nabokovas randa savitų įdomybių. Tiesą sakant, įdomus pats pašnekesio nereikšmingumas. Tiedu mužikai vėliau romane nebepasirodo, ir Nabokovas turi ką tarti apie periferinius veikėjus tiek čia, tiek pjesėje „Revizorius“, bet štai ką jis sako apie šį dialogą:

 

Tiems mužikams nerūpi, kokiu konkrečiu maršrutu važiuos brika, – juos domina tik idealus klausimas, kaip nustatyti įsivaizduojamą rato nestabilumą pagal įsivaizduojamus atstumus; ir šis klausimas iškyla į didžiausią abstrakcijos lygį, nes nei jie žino tikslų atstumą nuo N. (įsivaizduojamo taško) iki Maskvos, Kazanės ar Timbuktu, nei jiems tai rūpi. Jie įasmenina įspūdingą rusų kūrybinę ypatybę, taip gražiai atskleistą paties Gogolio įkvėpimo, – darbuotis tuštumoje. Fantazija vaisinga tik tada, kai ji beprasmiška. Dviejų mužikų spėliojimai niekaip apčiuopiamai nepagrįsti ir neteikia jokių juntamų rezultatų, bet šitaip gimsta filosofija ir poezija.

 

Ideologizuotas arba geranoriškai humanistinis, bet literatūriškai neadekvatus „Mirusių sielų“ traktavimas šį epizodėlį tegali nubraukti arba rasti grynai funkcinį paaiškinimą. O štai Nabokovo požiūris, kad kūrinys nėra sustingęs laivas su įsikibusiu į tikrovę inkaru, leidžia atskleisti iš anksto neapribotą gelmių gamą kiekviename epizode ir kiekvienoje teksto atkarpoje. Tai įmanoma tik tada, kai į kūrinį žiūrima ne kaip į tam tikros vietos ir laiko atspindį, o kaip į kitur esantį pasaulį – esantį svetur, bet kviečiantį save aplankyti.

Šitaip žvelgdamas, Nabokovas atveria duris į tai, kaip „Mirusiose sielose“ vien iš kalbos formų, pvz., palyginimo, sukuriami gyvi žmonės štai tokiame fragmente: „Net pats oras pritiko prie bendro vaizdo: diena buvo nei giedra, nei apsiniaukusi, o kažkokia šviesiai pilka, – tokios spalvos būna tiktai seni mundurai, kuriuos dėvi įgulos kareiviai, ši, beje, taiki kariuomenė, tiktai kartais neblaivi sekmadieniais.“

Čia, pasak Nabokovo, „tiltu sujungiamas tarpas tarp blausaus peizažo po balzganu dangumi ir svirduliuojančio seno kareivio, kimbančio prie skaitytojo sodriu atsiriaugėjimu to paties sakinio lėbaujančiame pakraštyje“.

 

Be kita ko, Nabokovas akcentavo skirtingų stilių raišką Gogolio romane. Štai kaip Čičikovas išreiškia nepasitenkinimą savo liokajumi: „Чушка ты проклятый, страшилище морское!“ („Stuobry tu prakeiktas, jūros baidykle!“)

O paskui lyriškas pasažas apie kelionę per Rusijos kraštovaizdį:

 

Ir vėl abipus vieškelio ėmė ribėti akyse varstai, stočių prievaizdai šuliniai, gurguolės, pilki kaimai su virtuvais, bobomis ir mitriu barzdotu šeimininku, bėgančiu iš nakvynės namų su avižomis, pėstysis prakiurusiomis vyžomis, atkėbrinęs aštuonis šimtus varstų, […] žali, geltoni ir neseniai išrausti juodi laukų rėžiai, dūluoją stepėse, tolumoje aidinti daina, pušų viršūnės, dunksančios rūke, tolyje pranykstąs varpų skambėjimas, varnos kaip musės ir akiplotis be krašto.

 

Nabokovas pamini gana aiškų dalyką, kad šis vaizdas nėra Čičikovo, t. y. personažo, įspūdis.

Nors teiginys, kad Gogolis gerai nepažino Rusijos provincijos ir pavaizdavo ją galbūt neadekvačiai, yra ginčytinas, esmė vis dėlto visai kitur. Konkrečių realijų pažinimas čia mažai svarbus, nes tos realijos galėjo būti autentiškai aprašytos menkos literatūrinės vertės fikcijose, o juolab dokumentiniuose tekstuose bei istorikų tyrinėjimuose. Ir tai būdinga visiems talentingai parašytiems literatūros kūriniams, netgi tariamai realistiniams. Nes gerame literatūriniame tekste, kurį sąlygiškai galima pavadinti realistiniu, autoriaus specifinė vizija galbūt itin subtiliai viską pakreipia savuoju žiūros kampu, neprieinamu kasdieniam stebėtojo žvilgsniui.

Bet kokiu atveju Gogolio kūrinys vertingas kaip tik tuo, kuo jis apskritai nutolsta nuo autentiško atspindėjimo siekio ir kuria savo viziją. Rašydamas emigracijoje, Gogolis kvietė skaitytoją ne į savo meto Rusijos provinciją, o į savo kūrinio pasaulį, reikšmingais aspektais iškylantį anapus vietinių buitinių realijų į literatūrinės išmonės erdvę.

Žinoma, Nabokovas romano savitumą gvildeno ne tik tokiu teksto analizės polėkiu, bet ir kitais aspektais, pavyzdžiui, per personažus. Pagrindinį veikėją apibūdino taip: „Nors Čičikovas fundamentaliai nerealus fundamentaliai nerealiame pasaulyje, jo kvailumas akivaizdus, nes nuo pat pradžių jis daro kvailystę po kvailystės.“ O apskritai apie charakterius jis padarė tokią visiškai neakademinio literatūros kritiko išvadą: „Etiniai ir religiniai aspektai tegalėtų sunaikinti minkštas, šiltas, apkūnias Gogolio fantazijos būtybes.“ Kaip tik etiniais ir religiniais aspektais „Mirusių sielų“ autorius buvo užsimojęs remtis antrojoje romano dalyje, ir, suprantama, šį jo idealistinį persimainymą Nabokovas įvertino negailestingai.

Kalbėdamas apie tai, kad rašytojas kuria tikrovę, o ne ką nors atspindi, Nabokovas anaiptol neragino rašytojų leistis į nežabotas, niekuo nepagrįstas fantazijas ir pats to nedarė. Ir kaip literatūros vertintojas, ir kaip rašytojas visada kliovėsi apčiuopiamomis detalėmis, netgi romanuose, vaizduojančiuose fiktyvius pasaulius, tokiuose kaip „Kvietimas į egzekuciją“, „Po pavainikių ženklu“, „Ada“, detaliai perteikė materialų pasaulio audinį, vienaip ar kitaip gerai atpažįstamą iš mūsiškio pasaulio.

O jo „Lolita“, šaknimis įaugusi į Amerikos kasdieninę tikrovę, jam netgi teikė pagrindo vadintis amerikiečių rašytoju. Tai buvo unikalus imigranto indėlis į vietinę literatūrą: visai neseniai rašytojas Johnas Colapinto, emigravęs tik iš Kanados į JAV, vienoje esė reiškė nuostabą, kad Nabokovas parašė gryną, būdingą amerikietišką romaną, stulbinamai tiksliai atkurdamas to meto vidurinės klasės amerikiečių būdą ir papročius, netgi paauglių žargoną.

Bet juk neteigsime, kad romano „Lolita“ esminis tikslas buvo aprašyti to meto Jungtinių Valstijų kasdienybę. Colapinto priduria: „Nabokovas visada vengė satyriko etiketės, ir būtų primityvu sakyti, kad „Lolita“ tiesiog taršo to meto Amerikos materializmą.“ Kaip ir yra primityvu, pridursime, teigti, kad tai tiesiog romanas apie pedofilą. Toji Amerika tėra dekoracija, bet ir ją, kaip visa kita, rašytojui dera nutapyti meistriškai.

 

O dabar galime pažvelgti į daugeliui mūsų gerai pažįstamą Vilniaus miestą. Maždaug tuo metu, kai Ričardas Gavelis rašė „Vilniaus pokerį“, Valdas Papievis, dar neemigravęs, kūrė apysaką „Geležiniai paukščiai“, kur Vilnius taip pat yra esminė dominantė. Šios aplinkos nepažinęs žmogus galėtų padaryti išvadą, kad jiedu rašė apie skirtingus miestus. Su „Vilniaus pokeriu“ viskas aišku: jeigu sakytumėme, kad čia Gavelis atkūrė mums pažįstamą Vilnių, turėtumėme sakyti, kad jau anksčiau pažinome kanukus, pasakojantį šunį, Vargalio sapnus ir visa kita.

Tačiau Valdo Papievio Vilnius taip pat yra perdėm savitas. Tai – iš provincijos atvykusio jaunuolio Vilniaus įspūdis, bet Vilnių yra aprašęs ne vienas nauju vilniečiu tapęs lietuvių rašytojas ir kiekvienas iš esmės kitaip. Štai kaip Papievis Vilniaus vaizdą aptraukia baltinančios žiemos įspūdžiais:

 

[…] iš vakaro dar lyg ir norėjo lynoti, o rytą prabudę pamatė tą pagaliau sulauktą baltumą, slystantį bažnyčių varpinių bokštais, užklojusį kreivus senamiesčio stogus, dengiantį aplink miestą besidriekiančius negyvus laukus. Žiema buvo šalta ir speiguota: sustingusios dundančios gatvės, vakarais spingsinčios blausiomis apledėjusių langų šviesomis, apšerkšniję medžiai ir aukštyn rūkstantys fabrikų kaminai, pranašaujantys dar didesnius šalčius. Brėkšdavo, brėkšdavo, o taip iki galo ir neprašvisdavo – diena dar nespėdavo išsirist iš anos nakties sutemų, kai jau vėl pradėdavo temti, prieblandoj skendintis miestas atrodė toks apleistas ir tuščias.

 

Visi šie Vilniaus vaizdai yra emigracija iš faktinio Vilniaus. Ne rašytojo, o kūrinio emigracija. Ką gi reiškia faktinis Vilnius? Nesakau „tikrasis“ arba „realistinis Vilnius“, nes tokio apskritai nėra – kiekvienas miestą matome savaip, bet negebame to savitumo išreikšti kitiems įspūdinga vizija, tad viskas lieka mūsų vaizduotės embrione. Tačiau faktinėje plotmėje visi galime įsivaizduoti tą patį miestą. Net jeigu ir nesutariame, kokius naujus pastatus galima statyti, o kokių negalima, kalbame apie tą patį faktinį Vilnių, dėl kurio tegali skirtis mūsų nuomonės arba net vizija, bet tik elementaria šio žodžio prasme. O štai, pvz., Jurgis Kunčinas kūrė visai savitas Vilniaus vizijas, ryškias romane „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, taip pat, žinoma, „Tūloje“ ir kitur.

Kūrinys, be abejo, emigruoja ne į kaimyninę šalį, ne į rytus ir ne į vakarus, tai yra ne horizontaliai, o vertikaliai. Toks tekstas mus kviečia ne pajudėti į šoną, o palypėti aukštyn. Nes tik taip galime patirti, kad tai yra šis tas daugiau nei žiniasklaidos straipsnis arba dokumentinis, publicistinis arba istorinis pasakojimas.

Rašytojas gali gyventi tėvynėje arba emigracijoje, bet jo kūriniai visada yra metaforinėje emigracijoje – pasitraukę iš mūsų įprastinio pažinimo lauko. Galų gale yra toks Andriaus Jakučiūno romanas, pavadintas „Tėvynė“. Tai yra metaforinės emigracijos romanas – ne tik iš tos tėvynės, kuria mes vadiname savo šalį, bet ir iš sąlyginės romano „tėvynės“ – pasakotojo lovos – į kerimai sulėtintą autoriaus potyrių, svarstymų, įsivaizdavimų ir vizijų pasaulį.

Literatūros kūrinys atsiduria svetur ir kviečia mus laikinai patirti šią emigraciją, kuri bent truputėlį praturtins mūsų sąmonės visatą.

– –

 

Pranešimas, skaitytas šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose (VIII.19)