Koridoriuje
– Jūs į 18-ą?
Pakėliau akis. Jau kurį laiką spoksojau jas įsmeigęs į grindis. Nebepamenu, kiek ilgai sėdžiu štai šiame beviltiškai ilgame koridoriuje, ant šios nušiurusios ir kietos kėdės. Visą amžinybę. Šiltas, plėktelėjęs oras atsidavė chloru, ką tik išvalytais tualetais ir keistu prieštvaniniu jodoformo kvapu. (Jį dar naudoja? Kad niekam nekiltų klausimas, kur patekai?) Šen bei ten čežėjo balti chalatai, ryte užsimesti, gaivūs ir standūs, dienos rūpesčių neužkamuoti.
– Jūs į 18-ą? – pakartojo klausimą.
Senyva pora: jis ir ji kantriai laukė mano atsakymo. Jis linksmai nusiteikęs, ji – susirūpinusi.
– Ne, aš į 16-ą.
– Kraują priduosim, o po to mes – į 16-ą, po jūsų.
Poros moteris pasodino vyrą greta manęs. Šis jaukiai tebešypsojo.
– Vaje, kiek čia daug kraujo palikau, keli geri kibirai išeitų. Aaa, siurbėlės, žvėrys, – sudejavo diedas, sėdintis netoliese.
Jis kažkam pagrūmojo lazda.
– Kodėl reikia priduoti kraują?
– Stebi, ar kas pasikeitė, matuoja, tikrina. Sako, keičiasi. Kas ten gali keistis? Siurbėlės, žvėrys, – piktinosi diedas.
– Pasisekė, mano palatos draugas nedaug pridavė ir išėjo.
– Kur? – pasmalsavo diedas.
– Anapus.
Diedas nepatenkintas nusisuko.
Pasigirdo džerškimas. Koridoriumi atriedėjo ratukai. Juos stūmė dukra, o gal marti. Baltas išdžiūvęs senis sėdėjo ratukuose nuknebusia galva. Dukra, o gal marti pristūmė ratukus su seniu prie 16-o kabineto durų.
– Kas paskutinis? – kreipėsi į mus ir pasilenkė prie senio ausies. – Pasėdėk, aš tuoj.
Dukra, o gal marti apsigręžusi nubėgo.
Senis ratukuose:
– Česnakai neravėti, sakiau jiems…
Ratukai nepatogiai, tačiau tvirtai stovėjo vidury koridoriaus. Juose – liūdnas senis. Niekas nedrįso jo pajudinti. Aplink virtuoziškai zujo slaugytojos, registratorės, žemesnysis personalas, gydytojai, įgudę nuolatiniai ligoninės lankytojai, tik senis išliko ramus, o jo nuknebusi galva nepatenkinta bambėjo:
– Pražus česnakai, sakiau jiems, neklauso…
Staiga senis kilstelėjo galvą ir įsistebeilijo į mane.
– Ar jau pavalgei?
Senis atrado klausytoją, jam lygiavertį pašnekovą. Mačiau, jis neketino niekur trauktis. Sutrikau, nusukau žvilgsnį, apsimečiau nepastebėjęs, pasimuisčiau, susirūpinęs patikrinau registracijos taloną, kabineto numerį, atidžiai pažiūrėjau į laikrodį, dariau viską, kad tik atrodyčiau labai užsiėmęs.
– Nevalgei, – nuliūdo senis ratukuose.
Jo galva vėl nuknebo.
– Kas paskutinis į 16-ą?
Prie kabineto išdygo pusamžė moteris tvarkingai suspaustomis lūpomis, kruopščiai užsegtu rankinuku, lapas į lapą pavyzdinga ligos istorijos kortele. (Kaip jai pavyksta? Man visuomet iš jos byra popieriai.)
– Visi paskutiniai, o paskutiniausias esu aš, – sumurmėjo poros vyras.
– Pamiršai senį, – užfiksavo poros moteris.
– Aš tik pagal taloną eisiu, mano laikas – 12.45, – visus nutraukė čaižus balsas.
Ak, nepastebėjome stambios ponios. Jos ranką puošė masyvi auksinė apyrankė, dukart apsivijusi aplink riešą, o putnūs pirštai žėrėjo gausiai apmaustyti žiedais. Poniai iškėlus registracijos taloną, apyrankė nervingai dzingsėjo.
– Mano laikas seniai praėjo – 12.20, o aš vis dar laukiu, – piktai išpoškino diedas, trinktelėjęs lazda į grindis.
– Gydytojo nėra?
– Kaip nėra?
– Nespėja, problemos.
– Laiku turi ateiti į darbą, privalo.
– Atėjo laiku, skyriuje užtruko, kiekvienam pacientui paskiria 15–20 minučių, o jei atvejis sudėtingesnis, net pusvalandį.
– Nieko nenoriu žinoti. Kur vyriausiasis gydytojas? Aš kreipsiuosi į vyriausiąjį. Praeitą kartą padariau tvarką, padarysiu ją ir šiandien. Kur vyriausiasis?
– Jūs, ponia, buvote 18-ame?
– Dar ne, – nustebo ši.
– Užeikite.
Susigrūdusi minia prasiskyrė ir praleido ponią į 18-ą kabinetą. Koridoriuje stojo palaiminga tyla. Visi lengviau atsikvėpė ir ėmė laukti.
– Nepavalgei, a… sakiau jiems česnakus nuravėti….
Senis tebesėdėjo ratukuose, ten pat, koridoriaus viduryje, prie gydytojo kabineto durų. Jo eilė praėjo, tačiau seniui buvo nė motais. Visi tylėjo. Per šurmulį nepastebėjau prie manęs prisėdusios poros moters. Ji tyliai šniurkščiojo nosimi.
– Jo kraujo rodikliai pasikeitė, o net du mėnesius buvo geri. Kodėl pasikeitė?
– Sakiau, niekas negali keistis, kas keitėsi? – sugriaudėjo diedas.
– Nenuravėjo česnaaakų, nukeps saaaulėje, – užbliovė senis ratukuose.
– Aš čia, tėtuk, nusiramink, – pribėgo dukra, o gal marti.
Ji laikė šūsnis popierių ir labai storą ligos istorijos kortelę. Dukra, o gal marti čiupo ratukus ir įstūmė juos į gydytojo kabinetą. Senis bliovė. Nesidomėjo nei kraujo kitimais, nei eilės seka, jam terūpėjo česnakai.
Aš taip pat niekur nenorėjau eiti. Verčiau nepajudėti iš vietos, likti čia, sustabdyti laiką, kad tik niekas nekistų, kad kraujo rodikliai sustingtų ir taptų stabilūs, kad poros moteris nešniurkščiotų nosimi, kad senis ratukuose pakeltų galvą ir aš kalbėčiau su juo apie tuos nelemtus česnakus, galų gale aš netgi nuravėčiau juos, kad saulėje nenukeptų, kad tik būtų ramybė ir taika visame pasaulyje.
Išėjau iš 16-o kabineto rankoje gniauždamas savo ligos istorijos kortelę, kol kas labai ploną, su keletu byrančių lapelių. Koridoriaus bendruomenė į mane sužiuro susižavėjimo žvilgsniais ir tvirtu solidarumu, kurį čia visi esantys ilgas valandas pajutome susigyvenę bendro likimo laukimu. Pasukau koridoriumi prie išėjimo. Priešakyje manęs laukė labai ilgas Golgotos kelias, operacinės šviesos, vaistai, rentgeno, gama spindulių, fotonų, elektronų, neutronų srautai, kraujo kibirai ir kiti visai nereikšmingi veiksniai, nieko daugiau negalintys pakeisti.
O gal vis dėlto pavyks išsisukti lengviau?
Susitiksime žaliuojančiose Amžinybės pievose.
Iki pasimatymo.
