Istorijos spąstai Christopherio Nolano filme „Diunkerkas“
Šią vasarą nuolat galvojau apie Antrąjį pasaulinį karą. Visą liepos mėnesį mano mintis buvo užvaldęs Kate Atkinson romanas „Griuvėsių Dievas“, pasakojantis apie britų Karališkųjų oro pajėgų piloto Tedžio bombonešio reidus virš nacistinės Vokietijos miestų ir šio žmogaus gyvenimą ištrūkus iš istorijos pabaigos košmaro. Tai buvo lyg pasiruošimas rugpjūčio pradžioje įvykusiai Christopherio Nolano filmo „Diunkerkas“ (Dunkirk) peržiūrai. Šis filmas pasakoja apie 1940 m. gegužės 26–liepos 4 d. vykusią operaciją „Dinamo“, kurios metu iš Šiaurės Prancūzijos pajūrio ir Diunkerko uosto, virtusių kruvinais spąstais beveik pusei milijono vyrų, buvo evakuoti 338 226 Didžiosios Britanijos ir Sąjungininkų pajėgų kariai (prancūzai, belgai, olandai, lenkai). Nekantriai laukiau šio filmo nuo 2016 m. gruodžio 14 d., kai kino studija „Warner Bros.“ paskelbė pirmąjį oficialų „Diunkerko“ anonsą. Viena iš svarbiausių priežasčių, skatinusių mano smalsumą, buvo paprastas klausimas – kam Holivudo žvaigždžių dulkių magui prisireikė istorijos? Juk Ch. Nolanas susikūrė reputaciją ir sugeneravo 4,6 milijardo dolerių apyvartą Holivudo biznio mašinai statydamas tokius filmus kaip „Pradžia“ (Inception, 2010), „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014) ir kurdamas Betmeno trilogiją (Batman Begins, 2005; The Dark Knight, 2008; The Dark Knight Rises, 2012).
Bandant suprasti, kodėl Ch. Nolanas ėmėsi filmo apie Diunkerką, derėtų aptarti tris dalykus, susijusius su Antrojo pasaulinio karo istorija, britų visuomenės savivokos bei istorinės kultūros ypatumais ir paties kino režisieriaus asmenine biografija.
Operacijos „Dinamo“, dar vadinamos Diunkerko stebuklu, reikšmę Antrojo pasaulinio karo ir netgi Vakarų civilizacijos istorijai padeda suprasti klausimo „Kas būtų, jeigu…“ aptarimas. 1940 m. gegužės 10 d. nacistinės Vokietijos pajėgoms pralaužus Maginot linijos gynybą Prancūzija merdėjo, Olandija kapituliavo, Belgija vis dar laikėsi, tačiau jos padėtis buvo beviltiška, o Jungtinės Karalystės ekspedicinių pajėgų, turėjusių padėti sąjungininkams prancūzams, branduolys, kaip jau minėta, buvo užspaustas Diunkerko uosto rajone. Jeigu ketvirtis milijono britų būtų patekę į nelaisvę, tuometinis Jungtinės Karalystės premjeras Winstonas Churchillis būtų turėjęs labai mažai galimybių išvengti žeminančios taikos sutarties su Trečiuoju reichu pasirašymo. Jungtinei Karalystei pasitraukus iš Antrojo pasaulinio karo nacistinė Vokietija būtų įgijusi galimybę perskirstyti didžiulius militarinius resursus kitiems kariniams uždaviniams spręsti. Klostantis tokiai įvykių eigai JAV būtų turėjusios daug mažiau motyvacijos įsitraukti į „Europos karą“, nes, tiesą sakant, Jungtinė Karalystė ir buvo tos vis dar naciams besipriešinančios Europos simboliu (ir viltimi) iki tol, kol nacių pajėgos 1941 m. birželio 22 d. įžengė į Sovietų Sąjungos teritoriją.
Visi šie probėgšmiais paminėti galimi alternatyviosios istorijos siužetai verčia formuluoti išvadą – operacijai „Dinamo“ patyrus nesėkmę Antrojo pasaulinio karo baigtis galėjo būti kitokia. Nežinau, ar tai suvokė vokiečių generolas Franzas Halderis, kuris 1940 m. gegužės 30 d. savo dienoraštyje apgailestaudamas rašė: „…žiedas aplink prancūzus ir anglus užsiveržė lėčiau, nei galėjo.“ Šiuo atveju aišku viena – Diunkerko stebuklas suteikė britams ir Vakarų civilizacijai šansą ir juo buvo pasinaudota, o britų pajėgos sugrįžo į Europos kontinentą D dieną – 1944 m. birželio 6 d.
Operacija „Dinamo“ kaip „pasakojimas apie heroizmą ir stebuklą“ yra labai svarbi britų savimonei ir istorinei kultūrai dėl kelių priežasčių: be jau minėtos ekspedicinių britų pajėgų evakuacijos reikšmės tolesnei Antrojo pasaulinio karo eigai, šis įvykis virto mitu tarpusavyje intensyviai sąveikaujant dar keliems mąstymo stereotipams, iš kurių visų pirma paminėtina izoliacionistinė savivoka (anot jos, britai yra „salos žmonės“, kuriuos „jūra saugo“, o britų karių likimas Antrojo pasaulinio karo pradžioje esą patvirtina šią taisyklę) ir patriotinės aukos ir „žmonių karo“ idėja (Diunkerko stebuklas yra tautos žygdarbis išgelbstint savo armiją, mat iš evakuacijoje dalyvavusių 933 laivų 700 priskirtini mažos talpos civilinių laivų kategorijai). Šios ir kitos priežastys lėmė, kad Diunkerko siužetas, kaip jau minėta, iki šiol lieka labai svarbus britų istorinei savivokai. Nepaisant to, apie ekspedicinių britų pajėgų evakuaciją iki Ch. Nolano buvo sukurtas tik vienas meninis filmas (Dunkirk, rež. Leslie Norman, 1958).
Pats Ch. Nolanas, apmąstydamas, kodėl ėmėsi Diunkerko temos, pabrėžia, kad tai buvo daugiau nei 25 metus bran-dintas sumanymas, užgimęs šiam britų kino režisieriui su savo drauge kino prodiusere Emma Thomas (vėliau ji tapo jo žmona) ir keliais draugais plaukiant maža jachta iš Anglijos į Diunkerką. Kaip smagi pramoga sumanyta kelionė dėl stipraus vėjo ir jo sukelto bangavimo virto 19 valandų trukusiu išbandymu. „Tai buvo labai intensyvi patirtis. […] Manau, kad būtent ji ir pasėjo būsimo filmo sėklas manyje“, – bendraudamas su „New York Times“ žurnaliste prisiminė savo kelionę į Diunkerką Ch. Nolanas, kartu pabrėždamas, kad jo užmačioms įgyvendinti reikėjo Holivudo pinigų. O Holivudas norėjo įsitikinti, kad ambicingas režisierius gali ne tik leisti, bet ir uždirbti pinigus. Anot Ch. Nolano, būtent po jo sukurtos Betmeno trilogijos „mes pajutome, kad atėjo laikas pasinaudoti mūsų sukauptu abipusiu pasitikėjimu ir gerais santykiais“. Kitaip sakant, atėjo laikas filmui „Diunkerkas“.
Akivaizdu, kad „Warner Bros.“ nenusivylė tuo, kaip režisierius panaudojo studijos pasitikėjimą ir investicijas. Kino filmas JAV sulaukė didžiulio susidomėjimo, palankių recenzijų ir visame pasaulyje jau surinko beveik 400 milijonų dolerių pajamų („Diunkerko“ produkcijos biudžetas – 100 milijonų dolerių).
O ką galima pasakyti apie patį filmą? Kaip Ch. Nolano naujausias kūrinys išsitenka istorinio epinio kino (plėtojamo Holivude) ribose ir kiek jas išplečia?
Epiniai istoriniai kino filmai dažniausiai kalba apie pergales, o Ch. Nolanas pasakoja apie pralaimėjimą ir šio pralaimėjimo juodžiausioje tamsoje paskutinę akimirką užgimstančią viltį.
„Diunkerke“ siužeto beveik nėra (kaip ir linijinio naratyvo), nes istorija jau baigėsi – mūšis dėl Diunkerko įvyko, nugalėtojas aiškus, o pralaimėję vyrai laukia mirties smėlėtame paplūdimyje. Todėl Ch. Nolano kuriamame pasakojime labai svarbus laikas, o tiksliau – skirtingais laiko lygmenimis vykstančios žmonių pastangos atitolinti neišvengiamybę.
Vieną savaitę užtrunka britų ir Sąjungininkų karių bandymai išsigelbėti iš karo mėsmalės.
Vieną dieną trunka britų civilinio laivo kapitono (akt. Mark Rylance) ir dviejų paauglių kelionė medine jachta nuo Anglijos krantų link Diunkerko, iš kur jie pasistengs išgabenti namo tiek britų karių, kiek tik užteks vietos laive.
Vieną valandą turi Karališkųjų oro pajėgų naikintuvo „Spitfire“ pilotas (akt. Tom Hardy), kovojantis su liuftvafės pajėgomis ir besistengiantis apsaugoti vyrus, esančius Diunkerko paplūdimyje ir jūroje.
Taigi, drama vyksta ne tik skirtingais laiko lygmenimis, bet ir skirtingose erdvėse – ore, jūroje ir sausumoje. O šiose erdvės ir laiko sampynose atsiskleidžia žmogaus nereikšmingumas kruvino karo chaose ir kartu – šio „mažojo istorijos veikėjo“ gebėjimas nuveikti didžius dalykus.
Jau minėjau, kad filme siužeto beveik nėra, čia pat derėtų paminėti ir dar vieną Ch. Nolano sprendimą – karas filme ne tik (ne tiek) matomas, kiek pajuntamas. Žinoma, batalinių scenų „Diunkerke“ esama, tačiau režisierius nesivadovauja receptu „Daugiau kraujo – žiūrovams tai patinka!“ Tiesą sakant, kino ekrane daugiau nerodoma, negu rodoma (kaip antai priešas yra beasmenis ir absoliučia dauguma atvejų – nematomas), o rodydamas karą Ch. Nolanas vietoj kompiuteriu generuotų vaizdų (computer-generated imagery arba CGI) mieliau rinkosi vadinamuosius praktinius efektus (practical effect). Tikriausiai todėl vienas amerikiečių kino kritikas peržiūrėjęs filmą su lengva ironija mestelėjo, esą CGI išlepintam žiūrovui gali pasirodyti, kad ekrane per mažai karių, laivų ir lėktuvų bei sprogimų. Nepaisant to, Ch. Nolanas suteikia žiūrovui galimybę patirti kare atsidūrusį žmogų apgaubiantį netikrumą ir įtampą bei istorijos žiaurumą pasitelkdamas garso takelį. Nuolatinis šio kino režisieriaus bendradarbis Hansas Zimmeris kuria įtampą ne tik komponuodamas dramatiškomis intonacijomis persmelktą muziką (tokia nuolat skamba Ch. Nolano filmuose), bet ir panaudodamas įvairius garsus, pavyzdžiui, laikrodžio tiksėjimą.
Na ir dar vienas žmogus, be kurio sunkiai įsivaizduojama „Diunkerko“ sėkmė, yra kino operatorius Hoyte’as Van Hoytema, pelnytai laikomas vienu geriausių savo amato žinovų XXI a.
Ar viso to, kas čia buvo probėgšmiais paminėta, užtenka formuluoti išvadai, kad Ch. Nolanas su filmu „Diunkerkas“ atvertė naują lapą istorinio kino kūrimo procese Holivude po Steveno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“ (1998)? Į pastarąjį klausimą drįsčiau atsakyti taip – Ch. Nolanas parodė, kur link gali vystytis istorinis kinas, nebesistengdamas nuolat pakelti kartelės „Daugiau CGI efektų, garsiau, intensyvesnio montažo!“
O mąstydamas apie istorinio kino filmo galimybes XXI a. prisiminiau vieną iš finalinių filmo scenų, kai sėkmingai į Angliją sugrįžęs karys, jausdamasis nepatogiai dėl jam rodomo šilto priėmimo, sumurma sau po nosimi: „Viskas, ką mes padarėme, – likome gyvi.“ – „To pakanka“, – pasigirsta atsakymas. Ši frazė man netikėtai susisiejo su K. Atkinson romane „Griuvėsių Dievas“ nuskambėjusia mintimi: „Bet juk gyvenimas ir yra didžiuliai spąstai, kurie tik ir laukia progos užsitrenkti?“
Ch. Nolanas, anot jo paties, pasakodamas apie Diunkerko stebuklą „iš išgyvenimo mechanikos, o ne įvykio politikos požiūrio taško“ mums tarytum perfrazavo šią K. Atkinson mintį, kartu primindamas, kad viskas, ką galime padaryti beužsitrenkiančių istorijos spąstų akivaizdoje, – išlikti, tuo pat metu išsaugodami žmogiškumą.
