Eilės
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
Vieta
Negimtojoj šaly mokiausi jaukintis laikinumą.
Įsistatyti save šešiems mėnesiams
į rutulį, kurį pakračius sninga
(tokius žmonės parsiveža iš svetimų kraštų,
paprastai tų, kuriuose iš tiesų nesninga),
ir paskui ištraukti
permirkusią, apaugusią dumbliais ir midijomis,
ir statyti kitur – į ūžiančias ofisų prerijas:
telefono skambučių eksporto vadybininkų
klientų aptarnavimo specialistų rojų.
Acetonu mirkiau odą,
krapščiau kriaukles nuo galūnių,
moliuskus iš ausų.
– Laba diena, aptarnavimo skyrius, specialisto asistentė
ta ir ta klauso.
– Laba diena, skambinu jums iš Italijos, iš praeities,
iš sniego rutulio, dėl statybų. Žinote, girdėjome daug nusiskundimų:
stiklinės sienos vis dunda, kai kur net įskilo,
o ir sniegas labai nekokybiškas, nepanašus į tikrą.
Atrodo,
nelabai kaip jums sekėsi,
nepastatėte savęs į vietą.
Maršrutizatoriai Afrikai
Pirma versija
Skambutis klientui Nr. 1
– Hello, ar kalbuosi su Mr. Ahmed?
Skambinu jums iš „Kompanijos“, mes gaminame
maršrutizatorius. Hello, can you hear me?
(Kitame laido gale verkia vaikas,
kai skambini į Afriką, fone visada verkia vaikas.)
– Sakote, Libijoje pilietinis karas? Pabėgėliai
skęsta prie Italijos krantų, sprogdinimai nugriaudėjo Tripolyje,
Bengazyje frontas?
Puiku! (Prieš mane kabo lapas su penkiomis pardavimo taisyklėmis.)
Tai galimybė plėstis, rinkoje išsiveržti į priekį, mūsų maršrutizatoriai turi
4G prieigą, jūsų kameros nestrigs, vaizdai iš teroristų atakų
dar greičiau pasieks mūsų TV ekranus.
Ahmedas sako pagalvosiantis, lauks mano emailo.
Skambutis klientui Nr. 2,
duombazėje parašyta „tiekia internetą valdžiai“. Vadovės komentaras: kuriai?
– Hello, Mr. Mohamed, can you hear me?
Skambinu iš „Kompanijos“, mes jau aštuoniolika metų
sėkmingai tiekiame pasauliui maršrutizatorius.
(Mohamedas sako, kad šiandien penktadienis, o penktadieniais jis nekalba.
Įsivaizduoju karinę uniformą, automatą Mohamedui ant peties.)
– Puiku! Aš paskambinsiu jums pirmadienį.
Skambutis Nr. 3
Pirmadienis. Ahmedas nepasiekiamas.
Mohamedas nepasiekiamas.
Ir aš galvoju – kuris kurį.
Antra versija
Hello, Afrika,
mes siūlom jums humanitarinę pagalbą
lietuviškais maršrutizatoriais.
Sveika, Nigerija,
pasiūlysim jums sparčiausią
interneto ryšį.
Jūsų sukčiai galės dar greičiau dalintis
nepasiekiamais prosenelio milijonais ir deimantais.
Labas, Libija,
sakote, pas jus pilietinis karas,
sunki situacija, valiutos nuvertėjimas,
pabėgėliai,
ne metas verslui?
O jūs pagalvokite –
karas atveria naujas galimybes,
išvalo rinką.
Būkite greitesni už savo varžovus!
Laba diena, Senegalas?
Čia jau tai tikrai jokių teroristų nuotraukų
gūglinantis (sako vadovė),
anei vaikų išsipūtusiais pilvais.
Čia – greitai besivystanti telekomunikacijų industrija,
šiltas vanduo, tropinis klimatas,
apie prekybą vergais kalba tik per „Discovery“
(labai ilgas video „Youtube“, net neišžiūrėjau iki galo).
O aš skambinu, skambinu, skambinu
ir rašau paslapčiomis
ofise Rytų Europoje,
kur liftais važinėja tik padarantys didžiausią apyvartą,
kabinetuose auga pinigų medžiai, laistomi per algadienius,
baudžiava pas mus panaikinta 1861-aisiais.
knygyno konsultantės
mus vadina mergaitėmis
mes jums nešam Bibliją
ir Kamasutrą
šluostom dulkes nuo krėslų
kuriuose mums uždrausta sėdėti
kaip undinėlės iškeitėme savo balsus
į skaudančias kojas
jomis sunku irtis
tarp varvančios literatūros
– man ko nors lengvo
– pirksite dvi akcines knygas – dovanų gausite lūpų balzamą
mes balzamas jūsų lūpoms,
akims ir ausims
ties kasa linkčiojam ateinantiems ir lydim
į vaikų ir laisvalaikio, mokomąja ir rusų kalba,
tarp pratybų, drožtukų, sąsiuvinių, sąvaržėlių
plaukiojam kaip valtelės
kasdien dvylika valandų
kol žemyn nusileidžia metaliniai knygyno vartai
ir paleidžia
mus ir knygas
Please hold the line
Kartoti tą patį tekstą
trisdešimt kartų per dieną
penkias dienas per savaitę
esame papūgos
mums leidžia skiauteres
spalvotas plunksnas
telefono ragelis
neturi akių
tik ausį
priglaudi ir girdi
kaip ošia
vandenynai
Pietų Afrika ir Bahreinas
Saudo Arabija ir Dramblio Kaulo Krantas
norėčiau pabėgt iš narvelio
ir plasnoti
bet dabar tik traukiu
ką tarp savo tariamų žodžių galiu išpešti
ir įsisukti į lizdą:
paukščių čiulbėjimą Johanesburge
(mūsų narvely žiema)
barškantį indą
(Italijoje pietų metas)
gatvės triukšmą Londone
– Please hold the line
Ekrane tiksi sekundės
ragelyje groja melodija:
sukurta kompiuterio
Štrauso
Šostakovičiaus Čaikovskio
iš „Ieškokit Gudručio“
„Zhiliton“ žaidimo „Super Mario“
„Don’t worry be happy“
ES himnas
amerikietiška country
dramatiška siaubo filmo
tokia, kokias grodavo netikri indėnai Gedimino prospekte
(KAIP jas išsirenka?)
o aš tuo metu įsigudrinu
skaityti eilėraštį
rašyti eilėraštį
greituką
nes laiko nėra, bet poreikiai lieka
muzikėlė nutyla
– Thank you for holding
Pietų Afrika ir Bahreinas,
Saudo Arabija ir Dramblio Kaulo Krantas
Johanesburgas, Italija, Londonas
liaujasi egzistuoti
29-eri
Metai prieš trisdešimtmetį
Dar viena grupiokė dedasi nuotakos
nuometą
O tu?
O jis?
O jis vedęs. Nuotraukos kuriose su
žmona smelkias į smilkinius
Metai kurių būdama Christine Chubbuck
nusišovė tiesioginiame
etery
Vis dėlto 27-erių klubas jau pragyventas
Metai kai dar jauna
bet norisi sakyti jau nebe pirmos
jaunystės
Metai kaip serialo antras sezonas
Besikalantys dvidešimtieji
išvešėjo išleido ūglius
Besiformuojantys veido bruožai
trapios kūno linijos įgijo tvirtą pavidalą
Metai kai per anksti šitaip galvoti
sako vyresni
o jaunesni droviai tyli
Metai kurių ilgėsiuos
kurie dvelks šviežiais vaisiais
pavasarine žole
rašant eilėraštį po dar ir
dar dešimties
Ką rašysiu kai sulauksiu 39-erių?
49-erių?
Ar rašysiu?
Ar sulauksiu?
Metai kai laikas
vis greitėja
Ar jis kada sulėtės
klausiu vyresnių
Man niekas nelinkteli
patvirtindamas su palengvėjimu
Metai kai jaučiuosi
lyg kasdien vėluočiau į traukinį
ar lėktuvą
ir kasdien išgirstu
apie naują traukinio ar lėktuvo
katastrofą
