Aš esu romka
Mašiną pastatai prie buvusio Fizikos instituto, jau kiek po vidurnakčio ir dar girdisi paskutinių lėbautojų riksmai baruose. Netrukus jų tamsios figūros šlitiniuos gatve – kas vems, kas myš, ranka atsirėmęs į vieną iš kareiviška vora sustatytų liepų, – Vilnius smaksos po nakties apdujęs, skendintis liepų lipčiuje, sumišusiame su myžalais: sakraliame nakties krikšte.
Slepi plaukus po kapišonu ir neri į krantinės tamsą – ji apgaubia draugiškai, veik intymiai, tampi tiesiog dar vienu tamsiu jos pavidalu – beveidžiu, belyčiu, toks turbūt ir yra tikras šito miesto, seno hermafrodito, vaikas. Iškart pažinsi apsimetėlius atėjūnus, kurie nesuklysdami pirmiausia tau išvardins visas snobiškas ėdyklas, o juk tamsoje visi vienodi – ir plebėjai, ir patricijai, ir tu, einanti skubriu, lengvu žingsniu, iki kaulų smegenų pažįstamą tamsą čiuopianti labiau uosle ir pėdomis nei rega. Atmintinai žinai, kur krantinės betone barkšo seno grindinio metalinės konstrukcijos, nes užkliuvus plosies išilga – kaip tas bomžas, kurį radai kažkada ankstyvą pavasarį, taip ir likusį gulėti iki pusės apnuogintais sėdmenimis savo paties myžalų baloje. Skambinai į greitąją ir tau pasakė, kad tai greičiausiai Romka – etatinis, vairuotojas buvo nepatenkintas, turėjai padėt jam ieškoti įvažiavimo, bet bomžą paėmė. Romką tu kartą buvai sutikusi – prisigretino naktį tyliu, grobuonišku žingsniu, nešėsi kažką dviejuose „Maximos“ maišuose – matyt, visą savo gyvenimo mantą, kalbėjot ir kažkodėl paklausei jo, ar jis tikintis, – po to kurį laiką abu kikenot. Paskui tavo psichoterapeutė prašė, kad daugiau nevaikščiotum patiltėmis ir nekalbėtum su bomžais, tada, matyt, pirmą kartą ja nusivylei ir iš to nusivylimo susikišai jos pirštą su brangakmeniais inkrustuotu žiedu sau į burną. Ji ištraukė ne iš karto, lyg niekur nieko mandagiai atsisveikinote, o dar buvot susitikusios Filharmonijoje, – pastebėjai ją tualete veidrodyje besišukuojančią plaukus ir priėjai su išlepinto paciento įžūlumu. „Kaip čia gražu“, – tada pasakė tau, matyt, norėdama palaikyti pokalbį. „Bet vyrai juk turi upelį“, – gūžtelėjai pečiais. Ir tik po to supratai, kad ji kalba apie senąjį pastatą, o tu – apie tualetą, bet net nebandei teisintis – juk iš tikrųjų visada pavydėjai vyrų tualetui to požeminio šaltinio, restauratorių subtiliai po grūdintu stiklu inkrustuotos tikrosios Vilniaus pasąmonės, begraužiančios savo vagą miesto gelmėse, senuose požemiuose, menančiuose marą ir genocidus, nepaisančios taisyklių, ardančios tiek bomžų irštvas, tiek turčių išsipirktus butus, tų pačių snobiškų ėdyklų vyno rūsius, pakylančios išdavikišku pelėsiu iki pat skliautuotų arkų viršaus.
Tiesa, kartą patiltėje sutikai dvi moteris, gal prostitutes, šalia stovėjo pusiau nugertas degtinės butelis, tada supratai, kad jei ko ir reikia bijoti – tai viltį praradusių moterų. Jos buvo kupinos neapykantos – nuogõs, kraujingos, per sekundę tai išskaitei iš jų tūžmingų žvilgsnių, lygiai kaip iš tavojo jos turėjo suprasti, kad sutiko savą, tokią pat valkatą su gyvenimo benkarto stigma, niekuo nebuvusią ir niekuo netapsiančią, turinčią tik savo tamsą, kurios vaikystėje net nekalbindavo čigonės.
Niekada netikėjai psichoterapija, nemokėjai žaisti žaidimų, simuliuoti gyvenimo modelių, bet tame nykiai žaliame tarsi maurai kabinete, – „zelionaja toska, toska zelionaja“, niūniuodavai, – išmokai vieno: teisingai pavadinti jausmus, panašiai juk mažus vaikus moko abėcėlės, taip ir tu mokeisi, mokėsi tavo vidinis romka, iki šiol gerai pažinęs tik savo neapykantos patiltes. Kažkuriuo metu pradėjai jausti, kad tos žalumos per daug, kad ji apima visą tavo esatį, jauteisi, tarsi žiūrėtum į brokuotą veidrodį, tarsi pati būtum jame – apneštame tuo senatviniu veidrodžių maru, kai jis tarsi atsisako atspindėti aplinkinį pasaulį; šydu, it voratinkliu, užausdamas savy tik tai, kas buvo atspindėta praeity.
Upės vanduo naktį – beveik juodas, nežiūri į jį, bet užuodi ryškų, su niekuo nesupainiojamą miesto upės kvapą – sumišusį rūgtelėjusių vandenžolių, žuvų ir kanalizacijos tvaiką. Šviesių plytų rentiniu suboluoja Vrublevskių biblioteka, – pameni, kaip tave, dar paauglę, draugas nusivedė į netoliese jos esantį milžinišką butą, tokius vadindavo „pritonais“, – apleistą, bet dar su išlikusiais raitytais lubų lipdiniais, svetainėje jus pasitiko vyras ir moteris, to buto šeimininkai, abu tamsiais, pragertais veidais. Kitoje patalpoje, dėmėtuose purvinuose pataluose, gulėjo kūnai, kažkas gyvuliškai kopuliavosi, čia pat už pertvaros, purvinoje virtuvėje, virė puodai, šuo ant grindų tąsė didžiulį kaulą, netoliese ropojo kūdikis. Sėdėjai ant taburetės ir tiesiog žiūrėjai tai kaip filmą, o paskutinis kadras, kurį pamatei išeidama, – tuščiame kambary sėdintys buto šeimininkai – dvi apdujusios žmogystos juodais veidais, apšviestos skersvėjy siūruojančio apsilaupiusio sietyno. Tai irgi buvo tavo miestas, jau tada mėgęs rodytis tau savo reversais, kurie buvo daug tikresni už pižoniškai nudailintą fasadą.
Baimė dingsta tada, kai turi galimybę išeiti, net jei iš „anksčiau“ ar „vėliau“ pasirenki pastarąjį. Baisu buvo tada, kai vaikystėje to išėjimo nerasdavai. Kartą daržely per pietų miegą šeimininkė tave aptiko jau ant laiptų ir kad miegotum, užrišo ant akių kito vaiko šaliką. Tas laikas taip ir likęs atminty su iki šleikštulio sodriu svetimos odos kvapu, užrištomis akimis čiuopiant aplinką tik kūno juslėmis: priešais lovoje gulinti mergaitė prašo tavęs pakišti koją po jos antklode ir didžiuoju pirštu junti jos vaginą, girdi, kaip kažkas kramto vaisiaus kaulą, nuslėptą iš pietų kompoto, bandydamas išgliaudyt jį iki nuodingų vidurių, auklėtoja plėšia tavo rankas iš tarpkojo ir numauna kelnaites – nesupranti, kuo ji tave kaltina, nes rankas laikei, kad neapsišlapintum: miego metu į tualetą neleisdavo, o kai po keleto metų auklėtoja miršta, tu niekam negali pasakyti, kad džiaugiesi.
Kaip jau vėliau negali pasakyti, kad tave muša namie, tiesa, parašai tai viename rašiny, lietuvių kalbos mokytoja paskelbia, kad jis geriausias, bet neskaito prieš klasę, kaip būdavo įprasta; lieki jai dėkinga – kaip ir už tai, kad kartais atleidžia tau taisyklių nemokėjimą: niekada negalėdavai paaiškinti, kodėl parašei taisyklingai, juk rašei ne pagal taisykles, o pagal šimtus perskaitytų knygų, kurios liko tavyje nuo pat vaikystės. Pagal tuos tūkstančius puslapių, kuriuose nebuvo nė vienos klaidos ir į kuriuos pabėgdavai, nes daugiau nebeturėjai kur.
Ilgainiui tavo raštas tampa nebeįskaitomas – ne tik kitiems, bet ir tau pačiai, – gal kad tamsa ir liktų tamsoje, it tose primyžtose patiltėse. Savo tamsą turi slėpti kaip kažką gėdingo, kažką intymaus, slėpti net nuo pačių artimiausių, kaip mėnesinių krauju sumirkusius vatos gniutulus, slapčia suvyniotus į senas „Tiesas“, – neišmesdavai jų namie, o išnešdavai į lauko šiukšliadėžes slėpti kaip masturbaciją, slėpti, ką tai darydama galvoji, slėpti, nes žodžiais galima skaudinti, galima užmušti, žodžiai juk lieka net tada, kai esi miręs.
Kompiuteryje žodžiai tokie pat kaip tavo perskaitytose knygose – juodos ryškios raidės baltame fone. Tik jiems atsiradus, puolei su atžindo goduliu – geisdama ir kartu baisingai bijodama. Panaši baimė apima miške sutikus palaidus šunis – išgirsti juos kiauksint iš tolo ir žinai, kad tuojau pasirodys – vienas ar visa gauja. Tavo baimę jie užuodžia iš tolo, todėl turi kelias sekundes jai nugalėti – negalima bėgti, negalima atsukti nugaros. Žiūri į vedlį ir kalbi su juo, jis turi klausyti tavęs, o visa viauksinti gauja – paklusti jam. Gauja yra minia, o minia visada yra blogis: kažkada pasiuntusi myriop nekaltą.
●
Toliau – laiptai į viršų prie Arsenalo, iš dešimties penkios pakopos nutrupėjusios – bus svarbu, kai grįši tamsoje, po kojomis – vėl liepų lipčius dar nepradėtoje restauruoti Bernardinkės dalyje, visas kitas sodas jau apjuostas aklina tvora, bet kiekvienoje tvoroje visada atsiras ertmė šuniui pralįsti, ypač patogu žiemą: tiesiog pračiuoži pro jos apačią ant nugaros.
Pradeda lyti, eidama traiškai riebias, drėgmės išsiilgusias sraiges – jos šliaužia šlapiu asfaltu didžiulės, vilkdamos į valtornas panašias kriaukles.
Stabteli toje vietoje, kur gulėjo Romka. Nusimauni džinsus ir paleidi susikaupusią čiurkšlę.
