Verčiamų puslapių šlamėjimas
Tarkim, jūs atsivertėte šitą knygą. Bet į langą įspindo pirmieji tekančios saulės spinduliai… Tarkim, perskaitėte pirmąjį sakinį – jis jus pažadino kaip telefono skambutis B. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ pradžioje. Bet iš tikrųjų suskambo jūsų telefonas, ir jums paskambino iš gana ilgos emigracijos grįžęs draugas… Tarkim, jūs pats irgi rašote, ir leidykloje laukia savo eilės jūsų pirmoji knyga. Bet šiandien jums paskambins redaktorius ir pasakys, kad dėl keblios finansinės padėties jūsų knygą geriausiu atveju jie galės išleisti tik kitais metais… Tarkim, su žmona ruošėtės išvykti į kruizinę kelionę Viduržemio jūra. Bet kitą savaitę prasidės toli gražu ne hibridinis karas su Rusija, o jūsų prieškambaryje puikuojasi šaulio uniforma… Tarkim…
Kuo toliau, tuo labiau imu painiotis savo minčių brūzgynuose, kai manęs kas paklausia, ką man reiškia knyga. Iš pradžių galėdavau atsakyt gana įprastai, sausai, bet dabar, išgirdęs tokį klausimą, jaučiu, kaip gyslose ima greičiau tekėti kraujas, kaip kažkas mane kokiu nematomu orlaiviu nuskraidina toli toli, kur šlama sengirės, prie upių santakų stūksančių piliakalnių pilyse didelis subruzdimas, visi karštligiškai ruošiasi antpuoliui, o didysis kunigaikštis telkia savo kariauną… Knyga gali daug, netgi labai daug. Manau, kartais ji gali pakeisti vaistus, sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą, nugiedrinti dangų ar prišaukti lietų – gaivinantį, pavasarinį. Ir jūs galite pavirsti poetu, vaikystėje bėgančiu pasitikti sugrįžusių pempių, galite kartu su juo girdėti grumančius ledynus, paskui klausytis Li Bo, P. Verlaine’o, Ch. Baudelaire’o, A. Strazdo giesmių. Štai ką gali knyga. Arba galite ramiai klausytis Platono jo Akademijoje, o vakare eiti pasivaikščioti su A. Šliogeriu, klausytis jo minčių, kad jeigu ne senieji graikai, šiandien neturėtume tokios Europos, kokią turime. Štai ką gali knyga. Arba galite atsibusti nuo kažkieno šūksnių ir žingsnių Ažvinčių girioje, bunkeryje, vadas irgi pašoka, sakote: „Matai, Baly, vis dėlto jie mus susekė, bet nieko, nepasiduosim“, ir nežinia kas – ar angelas sargas, ar pats Viešpats – palaimina jus, ir jūs visi laimingai prasiveržiate iš apsupties, rusai, kvailiai, tarpusavyje susišaudė, o kiek dar jiems kliuvo nuo jūsų kulkosvaidžio, rupke, ilgai prisimins. Paskui jus dar ilgai lydi juodas kaip lapkričio naktis varnas – pasakotojas, vienuolis, metraštininkas, – jis tarytum rodo jums kelią, o kartais prabyla labai keistais žodžiais, sakytum, ką tik būtų perskaitęs kokį Parmenidą ir A. Šliogerį, tų jo žodžių daugelis iš jūsų nesupranta, galvojate, gal čia jums vaidenasi, gal tai bemiegių naktų bunkeriuose pasekmė, bet lyg ir ne, aiškiai girdite jo žodžius: „Aš jums pavydžiu, vyrai, juk jūs aukojatės dėl savo Tėvynės, Lietuva niekad jūsų aukos neužmirš, o ir jūs žinokit – tikrąja, žemiškai suprantama mirtimi jūs niekada nemirsit, ne kartą dar reikės jūsų pagalbos, ir jūs skubėsit, svariausia jūsų pagalba bus Sausio 13-osios naktį… O dabar girdit – kas ten tolumoj gaudžia? Iš kur ta be galo ilgesinga melodija? Taip, tai jūsų protėviai dainuoja ant piliakalnių, iš jų paveldėjot dvasios stiprybę, kurios jokie atėjūnai nenugalės…“ Po tokių juodvarnio žodžių pasijusdavot kone milžinais.
Kad knyga gali labai daug, žinojo ir tie, kurie jos nekentė ir bijojo. Buvo laikai, kai knygas degindavo, sudarydavo „Librorum prohibitorum“ sąrašus. Bet knyga ne tik popieriaus lapai, dailiai susiūti, knyga panaši į paukštį feniksą, išdidžiai pakylantį iš pelenų ir nešantį žmogui viltį. Jau kas kas, bet lietuviai žino, ką reiškia draudimas knygas spausdinti ir skaityti gimtąja kalba, jie vieninteliai visoje Europoje turi žodį „knygnešys“, su pagarba tariamą iki šių dienų. Kai tik raštas buvo atgautas, nedaug reikėjo metų, ir tauta, vedama šviesuolių, pakilo į kovą už nepriklausomybę. Dar susiklostė palankios aplinkybės, ir Lietuva tapo nepriklausoma. Panašios palankios aplinkybės susiklostė ir XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, kai Kremliuj į valdžią buvo atėjęs M. Gorbačiovas, Miška su pažymėta kakta, paskui B. Jelcinas, kai buvo pripažinta Lietuvos valstybė. Reikia įsivaizduot, kas būtų buvę, jeigu tuo metu valdžioje būtų buvęs V. Putinas. Turbūt kariautume partizaninį karą po šiai dienai… Mano nuomone, atkūrus nepriklausomybę, išleista tiek daug gerų knygų, kaip niekada iki šiol. Kažin ar užteko K. Būgai kantrybės, kai anapus jį visi ėmė sveikinti Didžiojo lietuvių kalbos žodyno, tezauro, išleidimo proga? Bet jis, matyt, tos kantrybės turi iš prigimties. Perfrazuojant amerikiečių hipnoterapeuto M. Newtono interpretaciją, būtų galima manyti, kad K. Būga yra violetinės, tai yra aukščiausios formos spalvos meistro sielų vedlys. Smagų darbą jis čia, žemėje, užkūrė, ilgam kalbininkai, ir ne tik jie, turėjo darbo.
Tie, kurie dievina knygas, žinau, pritars, kad joks kompiuterio ekranas negali atstoti tikros knygos. Jau vien ką reiškia verčiamų puslapių šlamėjimas, kuris toks pat buvo prieš tris šimtus metų ir dabar… Sakytum, tai medžių, atidavusių savo gyvybę, kad būtų pagamintas popierius knygoms, šlamėjimo ir ošimo tęsinys. Apie ką jie šlama? Gal nori pasakyt, kad ir žmogaus gyvenimas, kaip ir medžių lapijos šlamėjimas, kartą atsiradęs šiame sinergetiniame pasaulyje, niekur nedingsta, prasitęsia iki nenustatomo laiko, perduodamas savo veikimą ateičiai, sakytum, žinotų, jog privaloma dalyvauti Didžiojoje kosminėje dramoje.
Tarkim, skaitydamas knygą prisnūdai, ji iškrito tau iš rankų, bet knygos veiksmas tęsiasi tavo sapne. O jame regi: iš tolumos anapus ežero, kur stūkso sengirė, prie tavęs artėja varnas – pasakotojas, vienuolis, metraštininkas. Priskridęs jis atsitupia aukščiausio medžio viršūnėje ir tau sako: „Laikas, kurį praleidau žemėje, buvo visoks. Ko tik neteko regėti? Ir niekšybės, ir smurto, ir kilnumo, ir pasiaukojimo… Kas labiausiai mane stebina jūsų pasaulyje, tai nepaaiškinamai nežinia iš kur atsirandantis prisirišimas prie gimtųjų vietų, bet toks prisirišimas lyg savaime suprantama pareiga gyvūnų pasaulyje pratęsti savo giminę, toks prisirišimas, kai žmogus net nesvarstydamas atiduoda savo gyvybę, kai gresia pavojus toms gimtosioms vietoms, kurias jūs su didžiausia meile vadinat Tėvyne…“
