EGLĖ MARIJA FRANK

Pajūrio splinas

Santykyje su jūra mėgsti atstumą – vanduo nėra tavo stichija, gelmė pavojinga, net į ją žiūrint. Ir įnoringa – šįkart apsiskleidusi lietingų debesų sunkiu, kai visa Lietuva leipsta nuo kaitros. Priimi jos žaidimo taisykles – savaitę rezignuoti apimtai mieguistos ir šiltos pajūrio melancholijos, panašiai kaip Thomo Manno „Užburto kalno“ herojai, smulkmeniškai įsijautę į savo pojūčius nuo vienų pietų iki kitų, į atsikartojančius ritualus, mocioną, bereikšmius plepalus ir kitą banalią egzistenciją. Aidus ir garsams laidus pajūrio namelis leidžia patirti ir aplinkinių buities detales – girdisi pokalbių nuotrupos, vaikų bliovimas, kažkieno vartymasis ir perdimas už sienos, knarkimo sinkopės; už sienos kasnakt kosti mergytė, nemigos valandom mintyse plikai jai čiobrelius, rinktus girioj, atokaitoj šalia tamsaus eglyno. Tie kiti taip pat girdi tavo vaikų delyrus, girdi tave, juos raminančią, garsiai žiovaujančią, besišlapinančią ar nulipančią girgždančiais laiptais į aidinčią tamsos pasąmonę.

Ryte gauni žinutę iš pagalbos centro – laukiama audros ir škvalo, tu irgi jų lauki, kaip simbolinės iškrovos, kad įtampos spyruoklė, įsipleištavusi kažkur saulės rezginy, pagaliau atsileistų. Eini prie jūros per lietų – jis veja iš bangų besimaudančius, motinos šaukia vaikus, laksto džiugūs šunys, kvaišam siautuly atiminėdami iš šeimininkų šlepetes. Prie kranto senyva moteris skubriai trina rankšluosčiais anūkus – jie stovi nuogi, nušiurpę, varvančiais plaukais ir panosėm, pamėlę nuo maudymosi; tokios pat mėlynos gyslos išvagojusios moters šlaunis, jos maudymosi kostiumėlis su rusvom gėlėm, nutįsusių krūtų plyšyje – tokio pat rusvumo strazdanos; išdavikė senatvė, atsikartojanti žmonių kūnuose, net nebando būt originali, suvienodindama moteris ir vyrus, – pastarieji sėdi su tokiom pat nutįsusiom, tik mažesnėm krūtim, juokingai ant kūnų stirksančiais žilų plaukų kuokštais, orioj rimty, kartais peslio žvilgsniu sekdami jaunesnio kūno linkius.

Lietus stiprėja, džinsų klešnės sudrėksta ir tempia juos žemyn, tampriau rišiesi striukės gobtuvą, slepi nuo drėgmės telefoną, kaip ginklą saugiai užkišdama už džinsų juosmens po nertiniu, – jauti, kaip glotnus stiklas raminančiai priglunda prie nuogo pilvo. Pribėga vaikas, palaikęs tave savo mama, – ji visai šalia, su panašiu kaip tavo striukės gobtuvu, bet jis jos dar nemato, ir tu stebi, kaip mažyčiame veide šypseną per kelias sekundes pakeičia nuoširdus siaubas. Pati prisimeni, kaip vaikystėje paklydai moterų pliaže, ieškojai mamos tarp aibės nuogų lyčių, skirtingom pozom išsipleikusių ant smėlio – atsivėrusių ir susiskliaudusių tarsi moliuskų geldelės, su stirksančiais susivijusių plaukų trikampiais ar apaugusių tik pavieniais prorečiais gyvaplaukiais, išvipusiais skirtingos spalvos liežuviais: rožiniais, raudonais ir juosvais, kai kurių iškrikusiais it skerdiena, su kruvino tualetinio popieriaus ar vatos pleištais. Ieškojai kelnaičių su rusvom gėlėm – tavo mama nemėgdavo nuogintis net moterų pliaže.

Pakrantė ištuštėja, matyti tik vienas kitas pavidalas po polietileninio lietpalčio kiautu, iš vienišo garsiakalbio, išstybusio ant stulpo šalia gelbėjimo stoties, kažkas rėkliom klouno intonacijom skaito skelbimus, bet girdisi tik pavienės frazės, – viską gožia lietaus ir jūros ošimas.

Jūra arti, net per arti – šalta ir tamsi. Trauki telefoną – ginklą iš už džinsų juosmens; užrašai.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.