Mūsų istorija Kazio Bradūno rinkinyje „Pokalbiai su karalium“

 

Vaikaičiai žaidžia šimtmečių šukelėm…

Ar skaudų jų skambėjimą girdi?

Gal tik laike paklydome, karaliau?

Galbūt laike… Bet ne širdy.

                                      (p. 18)

 

Šios eilutės priklauso Kaziui Bradūnui (1917–2009) – vienam ryškiausių mūsų valstybės kultūros veikėjų, pokario egzodo kūrėjų, tautos dvasios puoselėtojų, kurio gimimo šimtmetį šiemet minime. Be tokių žmonių valstybė tebūtų beveidė statistika – gyventojai, teritorija, valdžia, – kurią paprasta ištrinti ir pamiršti, nes pagal šį trafaretą matuojamos visos pasaulio šalys. Išskirti iš kitų valstybę gali tik jos kultūra, bet dar labiau – istorija, įsismelkianti į žmonių pasąmonę mitais, perduodamais iš kartos į kartą. Likus geram pusmečiui iki mūsų valstybės šimtmečio, pažvelkime į mūsų tautos kelią K. Bradūno, dirbusio tautinį darbą už save ir nutildytus bendražygius, eilėmis.

Kazys Bradūnas. Pokalbiai su karalium: anno domini 1323–1973. Čikaga: M. Morkūnas, 1973. 70 p.

Rūpestis išsaugoti lietuvišką kūrybinį žodį, įtraukęs K. Bradūną į tautinę kultūrinę veiklą išeivijoje, ir nemažas pluoštas tautinės poezijos atskleidžia, kad poeto santykis su Lietuva, tauta ir jos istorija visą laiką buvęs labai glaudus. Jau ankstyvojoje poezijoje kaip nueitų tautos žingsnių aidas skambėjo nedangstoma istorinė savimonė, todėl to laikotarpio jo kūrybos lyriniam subjektui būdingas likiminis ryšys su protėvių žeme, kuri yra ne tik ilgesio, kančios, bet ir laimės, gyvybės, vilties, tačiau svarbiausia – paties buvimo esmė. Vėlyvojoje K. Bradūno kūryboje šie akcentai dar labiau sustiprėjo, istorinio ir asmeninio laiko sampyna tapo dar aktualesnė. Bradūniškas žodis vis dažniau išreiškė meilę ir pagarbą tėvynei, nes, kaip 2007 m. Valentinui Sventickui duotame interviu minėjo pats poetas, „visą laiką prieš akis buvo Lietuva – tie medžiai, ta tėviškė, Kiršai, kaimo žmonės. Lietuvoj negyvenau dešimtmečius, bet buvau joje mintimis. Sapnuodavau ją, gimnazijos draugus, karo sūkurius, – kas dingo juose, kas išliko.“

Besąlygiškas atsidavimas, meilė ir pagarba Lietuvai, jos žmonėms K. Bradūną paskatino parašyti poetinių knygų grupę – pokalbių su meno, poezijos ir valstybės formuotojais trilogiją: „Sonatos ir fugos. Susitikimai su Čiurlioniu“ (1967), „Donelaičio kapas“ (1970) ir „Pokalbiai su karalium“ (1973). Pastarasis poezijos rinkinys artėjančio valstybės šimtmečio kontekste vertas būti dar kartą perskaitytas, nes jame žvelgiama į Lietuvą iš istorijos perspektyvos. Poezijos kalba lyrinis subjektas čia tarsi atsiliepia į viduramžių kronikose aidintį nekarūnuoto Lietuvos karaliaus Gedimino balsą, tampa lygiaverčiu kunigaikščio pašnekovu, plėtoja istoriškai jautrų jųdviejų dialogą. Eilėraščiuose juntamas kreipimasis į tautą dėl pasirinkto istorijos kelio, todėl pasakyto žodžio poveikis, jo galia įtikinti yra labai svarbūs ir tampa poeto retorine siekiamybe – priminti, priversti permąstyti ir pasimokyti. Ne be pagrindo tautos atsakomybės jausmui žadinti poetas pasirenka pokalbį su Gediminu, o ne karaliumi Mindaugu ar legendomis apipintu Vytautu Didžiuoju. Gediminas iš trijų garsiausių Lietuvos valdovų buvo ne karžygys, o politikas diplomatas, diplomatinėmis priemonėmis siekęs išvengti karų ir jų padaromų nuostolių (1323 m. Gediminas pradėjo didžiulę akciją – siuntė laiškus popiežiui ir Hanzos miestams, praneš¬damas, kad kryžiuočių riteriai puola ne katalikybės skleidimo, o grobimo tikslais), todėl tikėtina, kad tais laikais nebūdingas kunigaikščio poelgis („Krauju, lyg Faustas, nepasirašai / Nei pragarui, nei dangui, nei žmonėm“, p. 45) sužavėjo K. Bradūną, kare regėjusį žmonijos pragaištį.

K. Bradūnas dvylika rinkinio „Pokalbiai su karalium“ eilėraščių, vadinamų pokalbiais, suskirsto į tris skyrius – „Laiškai“, „Sutartys“, „Krikštas“. Kiekvienas eilėraštis pradedamas dokumentiniais inkliuzais – praeities liudijimo prielaida, po kurios eina poetiškai argumentuotas eilėraštis-atsakas. Eilėraščiuose istorinių datų nėra. Jos minimos dokumentiniuose intarpuose, bet ir juose neatspindi tikrojo pokalbio tarp lyrinio subjekto ir karaliaus laiko: dialogas skamba sąlyginiame laike, kuriame Gedimino balsas ataidi iš XIV a. laiškų ir susilieja su XX a. istorijos pulsą perteikiančiu lyrinio subjekto balsu. Taip K. Bradūnas siekia pavaizduoti praeities poveikį vėlesnių kartų gyvenimui.

Sraute istorinių įvykių, turėjusių įtakos dabarties lietuviams, poetas išskiria Gedimino 1323 m. spalio 2 d. Vilniuje sudarytą sutartį su Livonijos ordino magistru, Rygos miestu, Livonijos dominikonais ir pranciškonais, užtikrinančią taiką su visais krikščionimis, kurie atsiunčia į Lietuvą savo pasiuntinius. „Pokalbių su karalium“ lyrinis subjektas prašo neskubinti šio įvykio ir pirmiau sudaryti taiką su savais, „pirmiau su saule, su žeme“ (p. 33). Šio ginčo atgarsiai girdimi daugelyje eilėraščių, nes K. Bradūnas buvo neabejingas giliausiems mūsų tautos klodams – seniesiems tikėjimams ir motinai žemei.

Istorikai, vertindami Gedimino sutartis ir laiškus, teigia, kad kunigaikštis, ketindamas šalį ištraukti iš politinės ir ūkinės izoliacijos, buvo sumanęs Lietuvą apkrikštyti, todėl visos jo sutartys vedė tautą krikščioniškojo pasaulio link. Valdovas tikėjo, kad šiuo keliu einant galima ne tik apsaugoti kraštą nuo puldinėjimų, bet ir pasukti valstybę modernėjimo kryptimi. Rinkinyje šis Gedimino noras pabrėžiamas kaip išmintingas tais laikais, tačiau suabejojama, ar tai buvęs tikras sprendimas istorijoje, nes svetimšalių pirklių ir riterių kvietimas į protėvių žemes atveda tautą prie valstybingumo praradimo (1940 m. birželio 15 d., Sovietų Sąjungos tankams kirtus Gudagojo ir kitas pasienio stotis, Lietuva buvo okupuota):

 

Stovi tankai prie Gudagojaus –

Po vikšrais sutrinta sutartis,

O šalia, begėdiškai atsilapojus,

Šoka mirtis.

                                       (p. 38)

 

Nors Gediminui priimti krikšto nepavyko (istorikai neabejoja, kad tam sutrukdė senameldžių žemaičių ir jo valstybės stačiatikių slavų grėsmingas pasipriešinimas), diplomatinės kunigaikščio pastangos atvėrė duris valstybės krikštui po jo mirties, dar tame pačiame šimtmetyje. Tik kokia viso to kaina? Lyrinis subjektas konstatuoja, kad krikšto vanduo nenuplovė krauju pasruvusios žemės, neatnešė laukiamos taikos ir šviesios tėvynės ateities. Priešingai – užėję svetimtaučiai mūsų žmones nuodijo, šaudė ir korė, o krikščionybės nešėjus ypač:

 

Išniekintoj šventovėj tavęs laukia

Vorkutos požemių misionierius,

Vladimiro kalėjime nudobtas vyskupas

Ir Pennsylvanijos kalnyne užkastas

Ir pamirštas,

Tavo kalba kalbėjęs

Kunigas.

                                   (p. 62)

 

K. Bradūnas, išgyvenęs pirmąją sovietinę okupaciją, vokietmečio nerimą ir vėliau emigravęs, nerasdamas sau vietos svečioje šalyje, knygos užsklandoje rašo: „Duota mano tremties mieste Čikagoje.“ Šiuo sakiniu poetas susitapatina su rinkinio „Pokalbiai su karalium“ lyriniu subjektu, tampa Gedimino XIV a. pradėtų darbų tragiškos tąsos XX a. istoriniu dalyviu – žmogumi, dėl okupacijos palikusiu tėvynę, bet visą gyvenimą savo veikla ir kūriniais siekusiu mūsų tautos vertybių ir valstybės tęstinumo.