Kalbų mirtis apsauga

Kaip madinga sakyti, savaitgalį paskyriau savišvietai. Už poros savaičių Nacionalinės moksleivių akademijos vasaros sesijoje skaitysiu paskaitas apie kalbų mirtį. Kai vienas renginio organizatorių, prof. dr. Dainius Vaitiekūnas, paprašė nurodyti paskaitų pavadinimus, ir aš atsakiau, kad tiksliausia būtų parašyti, jog mgr. Kristina Tamulevičiūtė skaitys paskaitas pavadinimu „Kalbų mirtis“, jis neatrodė patenkintas. Švelniai tariant. Gi taip niūriai skamba, vaikai nesupras. Reikia ko nors linksmesnio. Aišku, nė neketinau ginčytis su profesoriumi. Jis mokinius pažįsta geriau už mane. Mokyklą baigiau beveik prieš dešimt metų, nuo to laiko su mokyklinio amžiaus žmonėmis beveik nesusidūriau. Tikrai neišmanau jų poreikių ir interesų. Kiek pamenu save mokykloje, apie kalbų įvairovę pirmą kartą pagalvojau kokioje dešimtoje klasėje, kai mokytojai vos ne kasdien pradėjo aiškinti apie artėjantį profiliavimą. Beje, po kelerių metų, dar kartą pasikeitus sistemai, gimnazijoje aplankiau savo rusų kalbos mokytoją, ir ji papasakojo, kad yra tokių vienuoliktokų, kurie užsienio kalbų nesirinko iš viso. Na ir puiku. Po kelerių metų tokie žmonės man padės užsidirbti duonai, panašiai kaip aš padedu užsidirbti elektrikui, santechnikui ir mechanikui.

Baigusi mokyklą, įstojau į Filologyną studijuoti lietuvių filologijos ir slovėnų kalbos. Kai manęs klausdavo, kodėl toks keistas pasirinkimas, būdavau priversta susigėsti. Buvę klasiokai, kuriems pavyko įstoti į geresnes specialybes, tiesiai į akis sakydavo, kad man „su galva negerai“. Čia jau visai nesiruošiu ginčytis. Iš penkiolikos studijavusiųjų, kiek žinau, daugiau mažiau pagal specialybę dirbame trys. Ir visai ne dėl to, kad kiti nenorėtų. O ir darbo pokalbiuose potencialus darbdavys visada paprašo „paargumentuoti bakalauro studijų pasirinkimą“ (čia tiksli citata). Atsakau, kad gyvenime visada darau, ką noriu, įskaitant studijas ir darbą, ir jau iš praktikos galiu pasakyti, kad pataikau tiesiai į dešimtuką.

Beje, susidomėjimas slovėnų kalba nebuvo atsitiktinis. Vienuoliktoje klasėje filosofinės etikos vadovėlyje aptikau slovėno Danės Zajco eilėraštį „Tu sumokėsi už viską“, taip patiko, kad grįžusi namo iš karto puoliau gūglinti kitų jo eilėraščių lietuviškai. Neradau. Įtariu, kad ir tas vienintelis ne iš originalo verstas. Ir kažkaip liūdna pasidarė. Norėjosi daugiau, todėl kokiame trečiame kurse kelis išverčiau pati. Aišku, Zajco poezija nebuvo argumentas studijuoti slovėnų kalbą (apskritai tose studijose man trūko literatūros), o pelijanti Slavistikos katedra, kur visais metų laikais reikėdavo sėdėti su striuke, šaliku ir pirštinėm, nežadėjo jokios perspektyvos, bet mintis mokytis retą kalbą man patiko. Netrukus tą patį prieraišumą pajutau ir kroatų, bosnių, serbų kalboms ir katedroje likdavau „viršvalandžius“, po kurių ilgai sloguodavau. Tų kalbų istorija, struktūra ar kiti lingvistiniai dalykėliai man nebuvo įdomūs. Traukė per kalbą suvokiamas tautų gyvenimas, jų kultūra ir realijos. Po pirmų studijų metų apsilankiusi Slovėnijoje jaučiausi vos ne kaip namuose, juk kalbėjau su slovėnais jų kalba! Kas, kad baisiai laužyta – vis tiek bendravimo kokybė buvo nepalyginamai geresnė nei kalbant kuria nors lingua franca, pavyzdžiui, anglų.

Esu absoliučiai įsimylėjusi kalbas. Ypač mažąsias. Mane be galo žavi tarmės. Kai žiūrėjau filmą „Jie parduoda ir lietų“, apsidžiaugiau, kad ausis jau skiria kelis ispanų kalbos variantus. Ko gero, panašiai jaučiasi krepšinio gerbėjai, kai jų komanda pataiko tritaškį. Potencialiems darbdaviams nemeluoju – man mano darbo sritis labai patinka. Todėl nedvejodama priėmiau pasiūlymą dėstyti mokiniams. Bet prof. dr. D. Vaitiekūno argumentas apie vaikų gąsdinimą pasirodė gana svarus, todėl nurodžiau, kad paskaitas galima pavadinti „Kalbų apsauga“, ir dabar jis nudžiugo – siejasi su gamtos apsauga, kaip žavu ir žaisminga! O mokiniai žodžių žaismą mėgsta!

Taip prasidėjo šio savaitgalio savišvietos maratonas. Po pirmų kelių valandų paskaitų planas atrodė maždaug taip: kalbos gimimas, formavimasis, veiksniai, nulemiantys kalbos mirtį, ir tokie argumentai išsaugoti kalbą:

PIRMAS. Įvairovė yra reikalinga. Taip, šita banalybė galioja ir kalbotyroje. Pasižymiu, kad apie karus ir susijusias lingvistines vingrybes čia geriau nutylėti. Vietoj to geriau papasakosiu, kad Babelio bokštas – tik legenda. O jei ne legenda – niekas nežino, kokia kalba tais vieningais laikais kalbėta. Dar turiu pabrėžti, kad bendra kalba tikrai nebuvo mokinių dievinama anglų. Ir juo labiau ne rusų, vokiečių, ispanų, prancūzų ar dabar Lietuvoje taip garbinamos skandinavų kalbos. Jei tokia bendra kalba ir buvo, tai tikriausiai hebrajų. Nors man labiau patinka aramėjų. Reikės pasakyti mokiniams, kad šia kalba tikriausiai kalbėjo Jėzus Kristus, ir susirasti pavyzdžių Naujajame Testamente (o jau čia įvairovės tiek, kad nors kastuvu kask). Tada – staigus šuolis nuo religijos iki evoliucijos, kuri priklauso nuo genetinės įvairovės: „Įvairovė yra evoliucinės minties centras, į ją žiūrima kaip į rūšių, besikeičiančių tam, kad išliktų, kitimo rezultatą.“ O kadangi gebėjimas kalbėti yra žmogaus esmė… Na, čia ir taip viskas aišku. Beje, grįžtant prie pradžių pradžios, prie aramėjų kalbos. Pažįstu aramėjiškai kalbantį žmogų. Ji jam – ne gimtoji, bet koks skirtumas. Susipažinome migracijos centre, laukdami eilės pateikti dokumentus, kad galėtume gauti leidimą laikinai gyventi Bosnijoje. Toje chaotiškoje skarotų turkių eilėje buvome vieninteliai ramūs ir be galvos apdangalų, todėl neišvengiamai teko susipažinti. Gal dar reikėtų paminėti, kad mane sudomino jo kaligrafiška rašysena, bet čia jau detalės. Tai buvo jaunas vyras, dailininkas ir žydas, nekalbantis hebrajiškai, užtai puikiai mokantis senąją aramėjų. Mes turėjome ištisas dvi valandas pokalbiui tarptautinio susikalbėjimo – anglų – kalba, ir jei ne kartais mus pertraukiantis turkių krykštavimas, būtume pamiršę, jog kalbamės stovėdami eilėje. Čia jokių užuominų apie romantiką, tik gryniausia kalbotyra. Jis man aiškino apie viduramžių persų kalbos ypatybes, – apie jas jau nieko nepamenu, – apie tai, kad be vargo išmoko vokiškai ir itališkai, nors nė viena šių kalbų neteikė tokio džiaugsmo kaip tos, kurios laikomos prarastomis amžiais. Išmoko įvairiausių kalbos sistemų, kad galėtų priartėti prie rūpimų atsakymų, išnaršė visą regioną, sutikdamas mirštančiomis kalbomis kalbančius žmones, senųjų asirų palikuonis. Aiškino man apie tų kraštų religijas prieš ateinant „tiems iš dykumos“, kurie atnešė islamą, o su juo neišvengiamą priverstinę epidemiją, kurią neva neša kiekvienas kultūrinis susiliejimas, – žmones be vietos. Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi. Kaip žmogaus teisių studentė, turėjau daug teorinių kontrargumentų, bet ar gali apie gyvenimą pasakoti Irano žydui? Vėliau menkai mūsų palaikomas ryšys atskleidė, kad jis nusimetė romantiškai dekadentišką kaukę ir, puikiai kalbėdamas vokiškai, nusėdo kažkuriame mažesniame Vokietijos mieste, kartais prisistatydamas persu, o kartais – žydu. Nes Babelio bokštas – tik utopiška legenda, o įvairovė reikalinga žmonijai išlikti.

ANTRAS. Kalba išreiškiama tapatybė. Anot Emersono, „apie tautos dvasią galima spręsti iš kalbos. Ji – tarsi paminklas, į kurį per šimtmečius kiekvienas stiprus asmuo įmūrijo po akmenėlį“ (o gal stipresnės citatos paieškoti?). Šiaip ar taip, tapatybė yra susijusi su kultūra, savęs suvokimu per genealoginę, taigi, neišvengiamai ir kalbinę prizmę. Kalba netgi gali atskleisti vertybes, paskatinti tautinę savimonę, toleranciją, kūrybines galias. Gerai būtų pateikti kokį nors asmeninį pavyzdį. Dabar dažnai apsilankau įvairiuose pilietiniam aktyvumui skirtuose renginiuose. Pastarajame, kuris, beje, vyko Rygoje ir surinko kelias dešimtis aktyvistų (daugiausia – neseniai baigusių mokyklą), amerikietė lektorė nėrėsi iš kailio aiškindama, kad socialinės kampanijos „turinys“ bus gerokai įtikimesnis, jei pateiksime savo istoriją. Ar jos nuoplaišą. Tarkime, apie tai, kaip supratome, jog reikia gerbti kiekvieno asmens tapatybės pasirinkimą. Labai nemėgstu tokių ilgų konstrukcijų, jos mane vargina. Man atrodo, kad sakiniai turi būti trumpi ir aiškūs, sudaryti iš veiksnio ir tarinio, neperkrauti aplinkybių. Labai patinka grakščios jungimo priemonės, kartais tam nuostabiai praverčia dalyviai, padalyviai ir pusdalyviai. Nors lietuvių kalba, su kuria tapatinuosi, neretai perkraunama jungtukų hierarchijų ir perdėtų galimybių padaryti linksnio klaidą, mano kultūrinei raiškai, taigi ir tapatybei, yra ideali (nors vienas „Lietuvos ryto“ skaitytojas komentaruose apie mane parašė: „Joke ce ne lietuviu rasitoja o tik emigrante dar mokanti letuviskai“). Ir nors šis sakinys išėjo gerokai per ilgas, su tapatybe tai neturi nieko bendro. Lietuvių kalbą, kaip savo tapatybės ženklą, vertinu kultūrinės įvairovės aplinkoje. Tai logiška, aiškinsiu mokiniams, nes nežinodamas, kokie yra kiti, negali pasakyti, koks esi tu, o iš čia ir kyla fobijos, kurias gesinti bando amerikietė lektorė ir kelios dešimtys vos pilnametystės sulaukusių aktyvistų.

TREČIAS. Kalba – istorijos šaltinis. Turiu tokį įtarimą, kad reikės iš karto nutildyti mokinius, įsiaudrinusius dėl Rusijos ir Lietuvos santykių. Beje, kalbų apsaugos kontekste verta paminėti, kad dėl Sovietų Sąjungoje vyravusios rusų kalbos mirė „tik“ pusė vietinių kalbų. Kalbininkai didelės katastrofos nemato, nes pusė yra akivaizdžiai geriau, nei kad mirtų visos, išskyrus rusų. Nežinau, ar tai verta sakyti mokiniams, kurie, įtariu, lietuviškai moka tiek, kad išlaikytų brandos egzaminą, o angliškai – vos vos geriau, todėl grįšiu prie asmeninio konteksto. Kai buvau vaikas, mano tėvai daug dirbo, nes statė namą, o aš laiką leisdavau pas prosenelę bandydama katino kantrybės ribas. Ant prosenelės sofos mane supo pasakojimai, pertraukiami katino šnypštimo, jei patraukdavau už uodegos. Prosenelė buvo gimusi per Pirmąjį pasaulinį karą, ir jos tėvai pasitraukė į Rusiją. Ten jos tėvas, talentingas kalvis, bet šiaip baisus diedas (tokiems despotams dabar į namus būtų kviečiama policija), uždirbo daug pinigų. Mąstydamas grįžti į Lietuvą, juos laikė sukištus kažkokioje pailgoje dėžėje, – iki mano gimimo ji neišliko. Ir iš tiesų, vieną dieną, kai jau buvo saugu, proprosenelis liepė šeimos moterims susikrauti mantą, pailgą dėžę vežime pakišo giliai po šienu, pasikinkė arklį ir patraukė Lietuvon. Prosenelė šį periodą prisiminė kaip labai baisų ne dėl to, kad rubliai greitai neteko vertės (jos tėvas įkūrė kalvę, o pailgą dėžę su visu nuvertėjusiu turiniu paliko žaisti vaikams), o dėl to, kad nekalbėjo lietuviškai ir kaimo vaikai su ja draugauti nenorėjo. Ji nešiodavosi popieriaus lapelius su paprastais lietuviškais klausimais, kad kieme kas neapgautų ir nepasijuoktų, ir jos istorijos kalba visada buvo rusų, kuri vietą užleido gimtajai lietuvių su daugybe slavizmų, kaip tais laikais buvo įprasta. Daugiakalbystė yra gerai, sakysiu savo mokiniams, bet niekada nereikia pamiršti gimtosios, nes ji to neatleidžia (mano prosenelė lietuviškai visą gyvenimą rašė su gėdingomis klaidomis), jūsų išdavystę kalba įsirašo į savo istoriją ir saugo ten net tada, kai jūs nutylate amžiams. O jei norite pažinti kitų tautų istoriją, domėkitės jų kalba. Domėkitės posakiais, patarlėmis, pasakomis, lyginkite jas su lietuviškomis ir taip daug sužinosite apie save.

KETVIRTAS. Kalbos – žinių šaltinis. Ir puikus manipuliacijų šaltinis, beje. Sakoma, dvikalbis moka ir dvi kūno kalbas. Kurią pasirinkti, kai gyvenimas prispaudžia? 2014 metais, po ilgos pertraukos, skridau į Bosniją magistro darbo gintis. Nenorėjau užsiropšti draugams ant sprando, todėl susiradau pigų viešbutuką porai naktų ir užsisakiau taksistą, kad paimtų mane iš oro uosto ir pristatytų tiesiai į vietą. Na gerai, iš tiesų tada turėjau keturių mėnesių kūdikį, buvau žindanti mama ir man ilgoms valandoms reikėjo tualeto, kad galėčiau kvėpuoti pilna krūtine. Bet čia jau kita tema. Taigi, vairuotojas mane pasitiko. Pakeliui išpasakojo viską apie savo šeimą dailia bosnių kalba, taisyklinga Sarajevo morozų tarme. Netrukome atvykti, ir viešbutuke, kuriame buvau vienintelis svečias, mane pasitiko savininkas, jo sūnūs, sūnų draugai, pusbroliai, kaimynai ir šiaip visi, sugužėję žiūrėti futbolo. Kol keverzojau vardą į svečių knygą, man pylė rakijos burnelę ir ant vakarykštės duonos tepė sviesto. Bosniai – rūpestingi vyrai. Jei nebūčiau mokėjusi kalbos ir mandagių, bet trumpų frazių Sarajevo morozų tarme, į gynimus savo kojomis nebūčiau nuėjusi. Laimei, kalbėti mokėjau, todėl šiandien turiu magistro laipsnį. Tad iš asmeninės patirties galiu patvirtinti – kalbos yra žinių šaltinis, kuriame skubiai reikia nusiprausti, kai nori, kad tave išgirstų. O toliau viskas būna kaip sviestu patepta (ant vakarykštės duonos riekelės).

PENKTAS. Pačios kalbos yra įdomios. O čia jau galėčiau kalbėti valandų valandas. Kaip jau sakiau, esu absoliučiai įsimylėjusi kalbas. Ypač mažąsias. Nesustodama pasakočiau, kaip atradau Zajco eilėraštį ir išmokau slovėnų kalbą. Apie aramėjiškai kalbančio Irano žydo vaiduoklį – dėl jo kaligrafiškos rašysenos pražilo ne vienas mokslininkas. Amerikiečių lektores ir lietuviškai nebemokančias lietuvių rašytojas, kuriančias gimtąja kalba. Juodai perrištas prosenelės palikimo dėžes. Neišsemiamus šaltinius, kurie vieną dieną užliejo visus – Zajcą, žydo vaiduoklį, rašytoją ir prosenelę, Vaitiekūną, mane ir visus mokinius, kuriems skaitysiu paskaitas apie kalbų apsaugą, nes, kaip sakė profesorius, apie kalbos mirtį kalbėti nemandagu.

Ir taip po savaitgalio savišvietos maratono susidėliojau paskaitų temas. Liko sugalvoti, kaip save pristatysiu mokiniams. Manau, užteks tiek:

„Sveiki, esu Kristina Tamulevičiūtė, šiandien su jumis diskutuosime itin opia tema. Bet visų pirma norėčiau prisistatyti. Išsilavinimą įgijau Vilniaus ir Bolonijos universitetuose, šiuo metu domiuosi prevencinės kalbotyros klausimais. Tiesa, anksčiau ilgą laiką domėjausi tik literatūra, kalbą visiškai nustumdama į šalį, ir tik baigusi magistro studijas supratau, kad tai buvo klaida. Tikriausiai – viena didesnių mano gyvenime, nes be kiaušinių pyrago neiškepsi. Norėdama ją ištaisyti, labai apsidžiaugiau, kai mane pakvietė jums skaityti paskaitų. Tiesa, anksčiau gan intensyviai bendradarbiaudavau su Lietuvos kultūrine spauda, esu išleidusi knygą, bet Lietuvoje požiūris į literatūrą mane taip nuvylė, kad vieną dieną…“ STOP.

Jeigu paliksiu šį sakinį, galimi du scenarijai, ir abu tragiški, – išgirdę neigiamas konotacijas, mokiniai praras susidomėjimą ir paskaitą apie kalbų mirtį, atsiprašau, kalbų apsaugą skaitysiu pati sau. Arba jie paklaus, kas konkrečiai lietuvių požiūryje į literatūrą man nepatinka, ir tuomet užsivesiu nesustodama. Matote, sakysiu mokiniams, ne taip seniai lankiausi pas savo leidėjus, ir jie, su švelnia užuojauta žiūrėdami man tiesiai į akis, pasakė, kad geriau negaiščiau laiko, siūlydama slovėnų rašytojų romanus, kad ir kokie apdovanoti jie būtų. Lietuviai tokių knygų neskaito. Jiems reikia vertimų iš anglų, ispanų, vokiečių, prancūzų, skandinavų kalbų. Tokios knygos dar atsiperka, bet ir tai vargiai. Pavartykite kultūrinę spaudą, sakysiu mokiniams. Kai aš kelintame numeryje iš eilės pamatau ispanakalbių poeziją ir trumpąją anglų prozą, man natūraliai kyla atmetimo reakcija, nes aš noriu, pavyzdžiui, vietnamiečių dramaturgijos ir kitokio paukščių pieno. Tiesa, man, kaip kalbininkei, visada paliekama išeitis pasigaminti saldumynų pagal savo skonį ir nuolankiai pateikus nemokamai leidėjų ir kultūrininkų degustacijai laukti, kol mandagiai čepsėdami jie pasiųs mane šunims šėko pjaut. Kaip tai susiję su kalbų apsauga? Niekaip, mielieji. Žmogaus organizmas ir psichika jau taip sutvarkyta, kad ištvertų didžiausias netektis ir nusivylimus, tik kur niksteli, ir jau, žiūrėk, įsijungia savisaugos mechanizmai. Štai jums asmeninis pavyzdys. Kažkada buvau užsispyrusi išmokti airiškai, nes verčiau tokią airių poetę, deja, iš anglų kalbos, jau buvau ir žodyną nusipirkusi, ir įrašų susiradusi, tik staiga potencialaus darbo reikalais man prireikė išmokti vokiškai. Kaip jau sakiau, gyvenime visada darau tai, ką noriu, įskaitant dėstymą mokiniams ir kalbų mokymąsi, todėl užsirašiau į kursus ir per paskaitas nuolat šypsojausi įsivaizduodama, kaip sutinku tą poliglotą dekadentišką žydą ilgais plaukais ir kreipiuosi į jį vokiškai be jokio akcento, nubraukdama ir painias žydiškas, ir persiškas legendas, su švelnia užuojauta žiūrėdama tiesiai į akis, kuriomis žvelgė Kristus, paskutiniame atodūsyje tardamas aramėjiškus žodžius. Bet dėstytoja, nelemta akiniuota vokietė, mane kaipmat grąžino į realybę šaukdama, kad liaučiausi vaipytis ir iš jos tyčiotis, nes ji kalba apie svarbius dalykus, kuriuos praleidusi paskui nieko nesuprasiu. Na, ir iš tiesų, kas gali būti svarbiau už vokiečių kalbą? Nebent tik anglų, ispanų, prancūzų, na, dar skandinavų kalbos. Ir kalbų apsauga apskritai. Knygose, laikraščiuose, žmonių širdyse ir lūpose, netgi tada, kai renkiesi chemijos ar matematikos studijas, elektriko ar mechaniko specialybę ir knygą atsiverti tiktai tada, kai užsimanai ko nors saldaus.