Įsivietinimo poezija

Gytis Norvilas. Grimzdimas. Poezija.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. 112 p.

Gytis Norvilas – žinoma figūra lietuvių literatūros pasaulyje. Kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius, poetas, eseistas, vertėjas – taip glaustai galima apibūdinti Norvilą. Pirmoji autoriaus poezijos knyga „Akmen-skeltės“ (2002) įvertinta Jaunojo jotvingio premija, po rinkinio „Skėrių pusryčiai“ (2006) išleista knyga „Išlydžių zonos“ (2012) apdovanota Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija kaip kūrybiškiausia metų knyga, nominuota Metų knygos rinkimuose.

Ketvirtąją Norvilo knygą „Grimzdimas“ drįsčiau vadinti programine, tik reikėtų pasakyti, kad programiškumą traktuoju ne visai tradicine prasme. Šią identifikaciją pagrindžia paties autoriaus pasisakymas knygoje (taip pat tai akcentuota per „Grimzdimo“ pristatymą): „kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą, vietovę, man pačiam – labai konkrečią vietovę – eilėraščiai yra įsiinkaravę į aiškią geografinę platumą [...] eilėraštis yra ir turi būti nusikaltimas. Plokštumai, kalbai, visuomenei, (ne)tikėjimui, šventeiviškumui, niekšybei… [...] Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią.“ Pateikta citata puikiai atspindi tiek šios knygos, tiek kūrybinės programos kvintesenciją. Įsivietinimą kaip raktą pasirinkau „Grimzdimui“ išgliaudyti. Šią vietiškumo paradigmą pagrindžia ne tik eilėraščių turiniai, bet ir pats knygos sudarymo principas – „Grimzdimą“ sudaro keturios dalys (trečioji – vien autoriaus piešiniai), struktūra įvardyta „topografija“, o vietą žymi net trys knygos dalių pavadinimai: „dykros“, „kelio žymėjimas. ritualai“, „dugnas“.

Svarbias knygai mintis, intencijas Norvilas nurodo ir savotiškame knygos epigrafe – čia cituojama iš R. Attenborough filmo „Meilėje ir kare“, iš S. Becketto „Išvaryto“, Ch. Wrighto „Dangiškųjų vandenų“, H. Millerio „Vėžio atogrąžos“. Viena reikšmingiausių „Grimzdimo“ intencijoms man pasirodė citata iš filmo „Meilėje ir kare“: „Prašau suprasti – kai kur turiu eiti vienas.“

Taigi Norvilo knygą perskaičiau kaip kiek atskalūniško subjekto siekį per Aš, Kitą ir pasaulį patirti autentiškąją vientulystę, per fizines ir dvasines keliones įvardyti, pažymėti šiam tapsmui svarbias vietas.

Vietiškumo paradigma knygoje realizuojama keliais būdais: tiksliais erdvės įvardijimais tekste arba eilėraščio pavadinime (ties Babtais, miesto pakrašty, Antakalny, prie upės, Krekenavos reminiscencijos, Gerkiškių reminiscencijos ir kt.), abstraktesnėmis, platesnėmis erdvėmis (tyrai, vaikystė, gimtinė, sodas, transformatorinė ir kt.) ir, žinoma, eilėraščio kūne besiskleidžiančiomis vidinėmis erdvėmis. Tokį išorinių ir vidinių erdvių persidengimą stebime eilėraštyje „keleivis“: „dabar debesis, naktis, pitonas, geležis juda mano kūnu, visais jo rūsiais ir užkaboriais“ (p. 15).

Susidaro įspūdis, kad žymėdamas vietos, erdvės trajektorijas autorius ne tik įgyvendina kelio, kelionės koncepciją, bet ir pateikia judėjimo po šiaip jau nelengvą poeziją gaires, kiekviena nurodyta vieta siejama su subjekto būsena, o eilėraščio žmonių savi-pasauliai susikryžiuoja su platesnėmis erdvėmis ir skaitytojo pasauliu. Norvilo eilėraščių recepcija gali būti pagrįsta atpažinimo principu – nors lyrinio subjekto jausenos dažnai virsta fantasmagorija, tikslios išorinės ir vidinės erdvės nuorodos padeda įsižeminti, nepamesti kontekstų, kartu paaiškina eilėraščių prasmes: „iš mano dubenkaulio ėdė banda sulaukėjusių karvių, kurios atklydo iš tyrų, iš mano vaikystės“ („akmenų piemuo“, p. 21). Norvilo eilėraščių subjektui labai svarbi gamtiška praėjusio laiko pajauta, susipinanti su dabarties išgyvenimu, vietomis itin tiksliai identifikuojama (per 2014-ųjų Velykas), vietomis abstraktesnė: „štai motina veda mane į tą kalną už rankos / o dabar: / stangrus rūko kūnas – – – drėgnų smilgų vėsa“ („pievomis šliaužiantis rytas, arba Krekenavos reminiscencijos“, p. 18). Būties išgyvenimas gamtoje, tikslios praėjusio laiko nuotrupos, susijungdamos su fantazijos vaizdiniais, formuoja unikalų poetinį vaizdą – pavyzdžiui, eilėraštyje „rudens manevrai“, kuriame, pasitelkus personifikaciją, „laukais su kuprinėm žygiuoja kryžiai“. Beje, šie kryžiai taip pat įvardijami kaip niekio / nieko fenomenas – nes „niekur žiūri jų kelias“, „niekur yra jų gimtinė“, taip ne tik paliudijant egzistencinę tuštumą (toks daoistinis elementas), bet ir sutelkiant dėmesį į pačią kelionę, kuri, matyt, ir yra Norvilo poetinis tikslas. Autoriui svarbesnis pats keliavimo faktas – po atmintį, pro vaikystės vietas, po svetimus pasaulius (eilėraštis „7 m2“, galbūt atsiradęs po poezijos skaitymų kalėjime), po save ir Kitą, po tuštumą, po išgalvotas ir tikslias vietas. Vaikystės išgyvenimų nuotrupos tiesiogiai paženklina arba yra nujaučiamos dažname tekste, pripildydamos eilėraščius autentiškumo ir leisdamos lyriniam subjektui paaiškinti gyvenamąjį pasaulį pačiam sau ir skaitytojui, padėdamos pastarajam geriau suprasti Aš kontekstus.

Dažname eilėraštyje siekiama užčiuopti save ir pasaulį, išsigryninti Aš vidinę erdvę, įsivardyti: „yra tik intensyvi realybė ir aš – plėšraus laiko tampoma sausgyslė miesto pakrašty, Antakalny, prie upės“ („ruduo. miesto pakraštys“, p. 14); „mano širdis – iš durpyno išluptas kelmas. [...] dabar esu virtęs dūmu, migla, rūku“ („akmenų piemuo“); „esu žmogžudys“ („7 m2“), „esu vis labiau niekas, niekalo šventikas mediniame urve“ („grimzdimas 1“, p. 29). Šios citatos tarsi egzistencinis laipsniavimas – nuo priklausomybės gyvenamajam pasauliui (kelmas iš durpyno), būties dedamosioms (laiko tampoma), tapatumo išgyvenimo (žmogžudys) iki išskydimo, abstraktėjimo (dūmu, migla), atnašavimo kiek šliogeriškam (A. Šliogeris subjektą yra pavadinęs „niekio sūnum“, – beje, šiam filosofui Norvilas skiria vieną iš savo piešinių) niekiui, tuštumai. Reikšminga skystančio Aš identifikacija fiksuotina eilėraštyje „vonioje“: čia poetine kalba įvardijama subjektui reikalinga ir pragaištinga jį atspindinti medija ar Kito akis, kuri ne tik pasyviai atspindi, bet ir pasisavina, uzurpuoja – galiausiai prarandamos išorinės savasties projekcijos ir subjektas ima trauktis į save – tokia koncepcija labai artima J.-P. Sartre’o požiūriui: „jau skutaus nebe aš, o veidrodis. švarėjo, netgi šypsojos atspindėdamas tuštumą, grimzdo į miglą, ėmė trauktis garų valkčiu, plėve, kuri dabar skiria mane nuo savęs, ir nuo moters. mano atvaizdas skydo ir nyko. atsitolinu. labai atsitolinu. su visam emigruoju į vidinius užsienius ir provincijas. kuo daugiau moters, tuo mažiau manęs“ (p. 98).

Norvilo eilėraščiuose vietą užsiima ir mirtis, tarpstanti šalia gyvybės, rodos, lygiomis teisėmis, kaip skelbia eilėraštis su desakralizuotu religiniu ir filosofiniu demiurgo kontekstu „iš slaptų sodininko užrašų“: „soduose šis ir anas pasauliai sumišę – gyvenimas ir mirtis srūva iš tos pačios laistymo žarnos“ (p. 34). Konotuojamas jau cituoto Aš išskydimo, virtimo migla motyvas, minimas „puslapyje palaidotas bastūnas“, galimas numirimas „kalboje ir per kalbą“ (šie įvaizdžiai tarsi skelbia poezijoje „palaidotus“ subjektus ir jų pasaulius, o kartu referuojamas ir pats rašymo procesas), „užspaudžiama akis“, skelbiama žudiko ir aukos dichotomija, mirties įvaizdžiai plėtojami eilėraštyje „kūnų tiesintojai“, numarinamos bergždžios viltys – „nėra jokio siurrealizmo, nėra dvasių ir anapusybės“ („ruduo. miesto pakraštys“).

Lyriniam subjektui rūpi ne tik Aš atkartojančios erdvės, bet ir Kitas, tačiau to Kito patyrimas ir refleksija taip pat pateikiami per Aš prizmę, pavyzdžiui, eilėraštyje „tu mano kokainas“ apdainuojamas moters kūnas – šis eilėraštis man pasirodė postmoderni Giesmių giesmės versija, pasižyminti labai originaliu ambivalentiškumu, – žymima ir kūno tikrovė (vystantis, senstantis kūnas), ir poetizuoti vaizdiniai („tavo paslėpsnių lūpos susiskliaudusios it sparnai šikšnosparnio“). Rūpestį dėl gyvenamojo pasaulio, savitą jo matymą ir protestą, asmeninio Dievo sampratą išreiškia desakralizuotas, litaniją imituojantis eilėraštis „europos litanija per mano dievą ir dūmus arba infidele europe (mišios būgnams, trikampiui ir šešiems kontrabosams)“. Sąskambiais, pakartojimais (ne veltui „litanija“), mitu (Europą pagrobęs Dzeusas) pagrįstas aštrus tekstas, kuriame dera mitiniai, bibliniai kontekstai ir keiksmažodžiai, – labai dinamiškos, gyvos, autentiškos norviliškos poezijos pavyzdys. Gyvenamojo pasaulio nesaugumą, irimą, griūtį kiek ironiškai ir hiperbolizuotai vaizduoja eilėraštis „sėdėjau kambary susiėmęs už galvos ir spoksojau į nugenėtą liepą“, tačiau egzistencialistinės griūties intonacijos ar šmėkštelintis Jobo dramos motyvas čia pereina į filosofinę ar daoistinę ištuštėjimo palaimą: „ramu dabar kai taip tuščia. atsiguliau ir pailsėjau“ (p. 95).

Norvilo poezijoje esama kontekstų – literatūrinių, biblinių, mitologinių, – tačiau jų nėra per daug, o esantys organiškai pritampa teksto audinyje. Įdomi ir tekstų raiška – drąsi, vietomis šiurkšti, tačiau tiksli, aiški kalba, įdomūs įvaizdžiai ir originalios, stiprios metaforos – „Grimzdimas“, regis, atitinka pradžioje cituotą Norvilo koncepciją apie nepatogią poeziją. Beje, tekstai puikiai skamba skaitomi balsu – tuomet atsiskleidžia visas melodingos, ritmiškos eilėraščio kalbos grožis. Tai labai ryšku eilėraštyje „dykros II (iš Anykščių šilelio rekonstrukcijos)“. Įvairuojanti forma (nuo trieilių iki eilėraščių proza), įdomūs grafiniai sprendimai (piešinius skaičiau kaip eilėraščius) taip pat prideda „Grimzdimui“ žavesio. Paskutiniai žodžiai – apie pavadinimą. Grimzdimą konotuoja ir viena iš epigrafe pateiktų citatų, ir keli eilėraščių pavadinimai, ir pati knygos koncepcija – gilyn į save, į pasaulį, į tuštumą. Tai gera poezija. Nelengva skaityti ir analizuoti. Bet įsivietinti padeda.