Eilės
Laisvės alėja
Senamiestyje, name,
kuriame tarpukariu gyveno
mano močiutė ir gimė tėvas,
po palėpe, kurioje jie badavo,
įrengtas madingas restoranas,
kurio atidaryme aš,
su įmantriausiu maistu burnoje
ir keistos kaltės jausmu pilve,
tik lubomis teatskirta nuo erdvės,
kurioje ji paliko raštelį,
žieduota ranka keliu taurę prie lūpų
ir švenčiu gyvenimą
už mus abi.
Regėjimas
Būna dienų, kai nuryti gurkšnį –
toks sunkus, bergždžias darbas.
Dienų, kai svaigintis į tave linkstančio
žiedo kvapų derme nėra jėgų.
Visa tai tam, kad ištiktų akimirkos,
kai praskrendanti bitė perspėja:
viens, du, trys – atsimerk!
Ir pamatai įtemptą,
švytinčią būties stygą.
Tuos vos virpančius, perregimus siūlus,
besidriekiančius aukštyn nuo kiekvienos
krutančios gyvasties.
Paskui vėl būna ilgos
ilgos dienos…
(Juk esti dovanų, per didelių,
kad būtų dailiai įpakuotos.)
Atsitiktinumų virtinė
Likus vos porai mėnesių iki kūdikio gimimo
jie išsikraustė iš nuomoto būsto.
Apgailestaudami, dūsaudami,
nusprendę neišlaidauti butui
pačiame miesto centre.
Tad, kaimynystėje kilus gaisrui, vietoj jų kūnų
buvo išnešti pastogę greta darbo radusių
naktinio klubo šokėjos
ir apsaugininko palaikai.
Jie niekad neskaitydavo nelaimių skilties,
tad net nežinojo, kokie turėtų būti dėkingi už
visą jiems likusį laiką,
dovanotą tos atsitiktinumų virtinės,
kurią vieni vadina Dievu,
kiti – tiesiog gyvenimu.
Raudų siena
linguojančioje murmančių, skarotų galvelių lysvėje
turistė nuspaudžia fotoaparato gaiduką
pro plyšelį šventų žodžių rikiuotėje
iš maldos sunkiasi
tyla
5 ryto (dar neparašyti eilėraščiai)
dar neparašyti eilėraščiai miega ant tavo odos:
kaktos, skruostų, vokų, lūpų…
prašau sapno
lietaus nelyti
sniego nesnigti
vėjų nepūsti
išsaugoti juos
iki kol ateis laikas būti gyviems
tada
nusirengiu nerimo suknią
nusirengiu ilgesio suknią
nusirengiu laukimo suknią
vien dėkingumo brangakmeniais
inkrustuotomis akių ir bambos duobutėmis
einu į saule už lango tvinstantį ežerą
susimokėti už kada nors ištiksiantį eilėraštį
Viešbučio kambarys
Jis daug keliauja.
Kiekvienąkart jam rodos,
kad išnuomotas kambarys
primygtinai siūlo
visus septynis kelius.
Nors jame tėra
mini baras ir Biblija.
Du būdai
įsitverti rytojaus.
Virginija Kulvinskaitė. Mažosios ledos ir pripučiamas dzeusas. 2017
Deadline’as
Ji vis kelia burzgiantį savo mobilųjį,
įjungtą begarsiu režimu.
Nuolat varsto palatos duris,
pro siaurą tarpą išsliuogus koridoriun,
vėsina kaktą į betoninių
skruzdėlynų peizažą.
Toj pilkumoj tvinkčioja
tik neoninė Coca-Cola širdis,
kur kas tolygiau negu lovoje
gęstančios jos motinos pulsas.
Rytoj konkursinio projekto pridavimas.
Ji atsakinga už marketinginę dalį.
Nieko nepadarysi.
Reikia. Žūtbūt.
Alfa ir omega
Draugės senelis
visuomet, net ligos patale,
prieš gurkšnį
taure išraitydavo
virpantį, gulsčią
gyvačiukės aštuonetą.
Jis mirė 75-erių.
Nuskendo srauniausioje
mūsų miesto upėje.
Vienintelis amžinas
tėra troškulys.
Užburtas miestas
…if you’re gonna dine with the cannibals,
sooner or later, darling, you’re gonna get eaten
Nick Cave
Tik kartą per metus troliai su livrėjomis čia pakelia tiltus.
Ant grindinio – sutryptos salamandros vietoj raudonų kilimų.
Visi pastatai turi kojas.
Mes vis nepataikome pro girto viešbučio vartus.
Tarp bandymų bučiuoji mano nubrozdintą kaktą ir kelį.
Rūmai užrakintomis burnomis.
Užsikariame ant marcipaninio balkono.
Lydyto cukraus parketas įlūžta po kojomis.
Aptirpusiu šokoladu išpieši mano veidą ir
paverti užkerėta saldėsių trobele vidur miško.
Aksominėmis palomis raganėlės uždangstė bokštų laikrodžius.
Tik dienai per metus troliai su livrėjomis pakelia tiltus.
Kol būsim čia, visą suvalgysi,
nebe iš geismo, iš paprasčiausio alkio.
