Eilės

 

●

 

purtau išpurtau

patalus

benamio pinigus

sau iš saujos

iš sapno

iš šnervės

Vilniaus dulkes

padavimus

tau į plaukus

į traukinio nublokšto berniuko

ištiestus delnus

 

 

●

 

mačiau Vilniaus katedrą iš vežimo

viduramžiai akimirksnį amžiną susikeitė su postpostmodernizmu

varpas išmušė be penkiolikos minučių

dvyliktą

vėjuota –

šventovė liko už virbų

beveik vidury dienos įstrigusi amžiams

tarp

gaudžiančių verbų

 

 

●

 

mano dievas –

nuolat tarp delnų suplojamas uodas

kurį sudėtos maldai plaštakos

kaskart nužudo

 

 

●

 

Aš esu apgultas miestas,

iš kurio bėga patricijai.

Bėgu ir aš.

Esu Šiaurės kryptis,

jūra – vandenynas,

į kurią tu įplaukei su astronomu.

Įplaukiau ir aš.

Žiotys istorijos

kronika,

gilioji atšaka

ir meška, besiirianti

gondola

šiaurinės Italijos link,

esi ir tu.

 

 

●

 

                                 Aušrai Kaziliūnaitei

 

nes

šiandien (ne)reikės

ko rytojui

(ne)reikia

kol

neatėjo

vakar

 

 

Purienos, keturi pelynai ir Binkis

 

absentas geltonais

žiedeliais

p(r)asigėrusio

vokiško pa

vasario

 

 

(kas yra) įkvėpimas

 

nemi(e)ga(s)

trečioj aky (kaktos viduryje, žemiau antakių)

užsikimšusios riebalinės liaukutės

spuogo

pavidalu