Čia Rainis skambina…
Latvių poetas, dramaturgas, publicistas Arnoldas Auzinis (g. 1931) daug metų rinko anekdotus apie latvių rašytojus ir išleido 7 jų rinkinius. 2015 m. pasirodžiusi rinktinė „Ir rašytojas yra žmogus“ yra savita mažoji latvių literatūros istorija, perteikta anekdotais.
Gyvenimo pabaigoje Krišjanis Baronas svečiuodavosi pas seserį Dundagoje. Dingų namuose jis pjaudavo malkas, vaikščiodavo po mišką. Ilga balta barzda, balti marškiniai, šviesios drobinės kelnės, stora kadagio lazda – tokia buvo Barono išvaizda. Viena uogautoja, išvydusi jį šile, išsigando ir nubėgo į Dingų namus.
– Aš ką tik mačiau patį Dievulį!
Tą valandėlę pro duris įėjo Krišjanis Baronas. Moteriškaitė išbalo ir puolė po stalu.
●
Janis Akurateris, „Samdinio bernioko vasaros“ autorius, atvykęs studijuoti į Terbatą, buvo nustebintas, kad svetimame mieste – tiek vaikščiojant gatvėmis, tiek stumdantis turguje – be pertraukos minėdavo jį:
– Akurater! Akurater!
Kaip jį atpažino? Ką jis padarė? Apsižvalgo – regis, niekas neseka ir nenužvelgia. Bet po akimirkos vėl:
– Akurater!
Pasirodo, pas estus kurat (velnias) – labiausiai paplitęs keiksmažodis. Estai jį ištaria dažniau, nei rusai pamini motiną.
●
Šveicarijoje Rainiui ir Aspazijai buvo finansiškai sunkus metas. Nei už pjesę „Ugnis ir naktis“, nei už eilėraščių rinkinį „Audros sėja“ iš leidėjų negavo nė santimo.
– Kad išgyventume, aš keisiu profesiją, – tarė poetas Ininiai, taip meiliai jis vadino savo žmoną.
– Juk tu tik eilėraščius moki rašyti.
– Mokysiuos užsienio kalbų. Gal net stenografijos. Nebūčiau prastas fotografas. Galėčiau dirbti bibliotekoje… Protingiausia būtų leistis į Ameriką. Ten visi turtingi.
Tačiau poezija tvirtai laikė jį.
●
Studentų draugijos „Letonija“ atstovai aplankė Jelgavoje gyvenantį rašytoją Jurį Materą. Sušilę nuo vyno, svečiai atsistojo ir sušuko:
– Tegyvuoja Alma Mater!
Šeimininkas supyko:
– Jei jūs pamiršote, kad mano žmonos vardas Berta, tada nešdinkitės!
●
Janis Jaunsudrabinis, parašęs pirmą didesnės apimties kūrinį „Vėjo žiedai“, susirado Rudolfą Blaumanį, kuris gyveno Rygoje pas savo draugą dailininką Janį Rozentalį. Blaumanis pavartė rankose rankraštį, pasidžiaugė solidžia apimtimi, o atsivertęs pasakė pastabą:
– Parašyta aiškiai, bet ant balto popieriaus. Mano akims tai per ryšku. Aš naudoju tik žalią. Ar jūs negalėtumėte paskaityti?
Jaunasis autorius suskumba skaityti, bet perskaito tik pirmą sakinį, nes meistras pertraukia jį:
– Pradžia gera. O koks pabaigos sakinys?
Išklausęs jį, Blaumanis sako:
– Na, pažiūrėkim, kas per vidurį.
Kai Jaunsudrabinis baigė skaityti, Blaumanis pakvietė jaunąjį autorių išgerti kavos. Bet apie apysaką nė žodžio – nei gero, nei blogo. Ir tada jis kreipiasi į Rozentalį:
– Ar žinai, Jani, šis vaikiukas nepėsčias. Jis parašė tokį puikų kūrinį – tuojau dedu į laikraštį.
Blaumanis buvo laikraščio „Latvija“ redakcijos narys.
– Pasakyk jam patį svarbiausią – kiek jis už tai gaus! – šypsodamasis atitarė Rozentalis.
●
Trečiojo dešimtmečio vidury Janis Jaunsudrabinis dažnai važiuodavo į Latgalą žvejoti. Kartais tenai užsibūdavo ilgiau.
– Ar arčiau Rygos nekimba?
– Rygoje negaliu atsikabinti nuo žmonos.
– Ji trukdo rašyti?
– Neleidžia skirtis. Pagal įstatymą skyrybos galimos tik tada, jeigu porą metų kartu negyveni.
●
Rašytojas Karlis Studentas dirbo tramvajų bilietų kontrolieriumi. Kartą patikrinęs visus keleivius, jis paprašė tramvajaus vairuotojo apsikeisti vietomis – norįs pats pavairuoti transporto priemonę.
– Jūs padarysite avariją, – tarė nepatenkintas vairuotojas.
– Būtent to man ir reikia. Aš rašysiu siaubo romaną.
●
Pavelui Ruozyčiui išleidus naują knygą, vienas kritikas laikraštyje „Latvijas Kareivis“ jo talentą įvertino kaip demonišką.
– Negadinkit man karjeros! – nurodė autorius. – Jeigu esu demoniškas, negaliu būti Meno departamento direktorius.
Kritikas parašė paneigimą – jį užbaigė žodžiais: „Susidariau priešingą įsitikinimą – Ruozytis yra didžiai religingas poetas.“
– Jūs tikras kvailys! – pasipiktino redaktorius ir atmetė šią rašliavą. – Nuo kada Pavelas tapo dievobaimingas? Tokias kvailystes reikia atšaukti.
Kritikas rašo dar kartą: „Pavelas Ruozytis netiki nei velnio, nei Dievo.“
●
Plūduonis, išleidęs naują knygą, džiaugėsi kaip vaikas.
– Pirmą egzempliorių aš visada skiriu savo angelui sargui.
– Žmonai?
– Ne, prezidentui Karliui Ulmaniui.
●
– Aspazija buvo sunki, – prisimena Andrėjus Eglytis.
– Kodėl jūs taip manote?
– Aš nemanau. Aš žinau, nes nešiau jos karstą.
●
1941 metais Pėteriui Petersonui pasiūlė parašyti radijo vaidinimą, kurį birželio pabaigoje planavo paleisti į eterį. Bet birželio 22-ąją prasidėjo karas.
– Nuo to laiko neberašau radijo vaidinimų. Bijau sukelti Trečiąjį pasaulinį.
●
Šeštojo dešimtmečio viduryje Evaldas Vilkas išleido pirmą apsakymų knygą „Rudens dienos“. Tuo metu jis dirbo laikraščio „Padomju Jaunatne“ redakcijoje. Į redakciją užsuko viena Filologijos fakulteto studentė, rašanti apie jį diplominį darbą.
– Ar galėčiau pamatyti rašytoją? – baikščiai paklausė sekretoriate.
Darbuotoja atvedė plačiapetį, šviesiaplaukį vyrą. Jis ištiesė ranką ir prisistatė:
– Lacis.
Studentė nežinojo, kad Vilkas yra jo slapyvardis.
Pakvietęs viešnią į savo kabinetą, rašytojas paprašė truputį palaukti ir išėjo – turėjo skubiai atiduoti rankraštį mašininkei. Tačiau studentė nelaukė jo sugrįžtant ir išėjo. Grįžusi į bendrabutį, ji papasakojo savo draugėms:
– Redakcijoje nesutikau Evaldo Vilko, tačiau susipažinau su Viliu Laciu. Jis toks paprastas. Ir atrodo kitoks nei nuotraukose.
●
Šeštajame dešimtmetyje Valdis Ruja su bičiuliais užsuko į restoraną, tačiau neturėjo pinigų. Prieina oficiantas.
– Ko užsisakysite?
– Mes… tik pažiūrėti.
– Supratau. Sėskitės.
Tuojau buvo padengtas stalas. Konjakas su dieviška užkanda. Ir viskas veltui.
– Oficiantas mus palaikė čekistais, kurie turi stebėti, kas čia vyksta.
●
1956 metais Leonas Briedis, dar mokydamasis mokykloje, iškovojo pirmą vietą makulatūros rinkimo akcijoje.
– Namo palėpėje radau daug knygų, kurių niekas neskaitė. Tai buvo Stalino rinktiniai raštai.
●
Imantas Auzinis ir Harijus Hiršas jaunystėje autostopu apkeliavo Latviją. Duobelės rajone paklausia vienos senutės kelio. Ir ji paaiškina:
– Už raketų bazės reikia pasukti kairėn.
Tada ji atsitokėja atskleidusi valstybės paslaptį ir priduria:
– Aš nieko nesakiau. Čia nieko nėra. Visiškai nieko.
●
Estų rašytojas Juhanas Smuulis Maskvos viešbutyje supainiojo numerius ir įėjo į kambarį, kuriame miegojo Žanis Gryva. Jis supykęs kelia latvį, kodėl tas atsigulęs į jo lovą. Gryva irgi supyksta – kodėl į tokį solidų viešbutį įleidžiamas chuliganas.
Abu eina pas administratorių, kad tas išspręstų jų ginčą. Kai nesusipratimas buvo išaiškintas ir rašytojai susipažino, jie paprašė, ar negalėtų gyventi viename kambaryje.
– Ar jūs drauge rašysite knygą?
– Ne, išgersim konjako butelį.
●
Janiui Peteriui baldų parduotuvėje šovė galvon nuostabi poezijos eilutė. Gerai, kad po ranka turėjo popieriaus ir rašiklį. Pardavėjas susimąstęs žvelgė, ką Peteris rašo.
– Aš skaičiuoju, kiek man reikės pinigų.
●
Vladimiras Kaijakas prieš vedybas aplankė Marą Svyrę. Mara maudėsi vonios kambaryje. Staiga pasigirdo klyksmas.
Kavalierius nubėgo pas nuogą damą. Mara iškėlusi batą rodė į vorą – užmušiu bjaurybę.
– Taip susiformavo santykiai?
– Ne, tai paskatino Vladimirą parašyti siaubo apsakymą „Voras“.
●
Literatūros kritikas ir poetas Rainis Remasas skambina Mariui Čaklajui. Ragelį pakelia Mario sūnus Ingmaras.
– Čia Rainis skambina, – sako Remasas.
Ingmaras dar mažas, bet žino, kad didysis latvių poetas Rainis yra miręs. Berniukui pasirodė, kad kažkas tyčiojasi iš jo, ir padėjo ragelį.
Remasas pamanė, kad telefonas išsijungė, ir paskambino dar kartą.
– Čia vėl Rainis. Noriu pakalbėti su tėčiu.
– Dėde, ar jums ne gėda?! – priekaištauja berniukas ir nutraukia pokalbį.
– Kas čia skambino? – pasidomėjo Maris.
– Kažkoks trenktas. Apsimeta Rainiu.
●
Erikas Hanbergas yra lakoniškumo meistras – rašo trumpais, paprastais sakiniais.
– Kad nežinau, kur kablelio reikia, todėl dedu tašką.
Iš: Arnolds Auziņš. Arī rakstnieks ir cilvēks. Rīga: Dienas Grāmata, 2015
Vertė Arvydas Valionis
