Apie teorines ir praktines valstybinio gyvenimo linkmes

Į valstybę nevalia žiūrėti kaip į melžiamą karvutę, kurią kiekvienas individas gali melžti tiek, kiek jam reikia. Valstybė nėra ir negali būti akcine bendrove, kurioje tik didžiausias procentas yra siekiamas.

Izidorius Tamošaitis

Kai šiuos metus paskelbė prezidento Antano Smetonos metais, prasidėjo įvairių renginių bumas. Vienoje televizijos laidoje dalyvavęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys užsiminė apie prezidento Smetonos bendražygį Izidorių Tamošaitį. Pabrėžė, kad šiandieninių grėsmių akivaizdoje konstruktyvios Tamošaičio mintys gali mums padėti, kad filosofo, kunigo ir Sibiro kankinio idėjas reikia suvokti ir priderinti, kad ypač dabar privalome suaktualinti politinį Tamošaičio projektą, kuriame jis dar XX a. pirmojoje pusėje numatė galimų reformų planą, nes šiuo metu Lietuvoje jaučiamas ypatingas efektyvaus socialinio valdymo organizavimo koncepcijų (prie jų galima priskirti ir Tamošaičio „valdžios metafiziką“) poreikis.

Prisipažinsiu, nebuvau girdėjęs šios pavardės ir juo labiau nebuvau susipažinęs su filosofinėmis minėto mąstytojo idėjomis. Ėmiau skaityti ir pamažu supratau, kad 1933 m. įvykusi politinio kurso korekcija Lietuvoje, ko gero, siejasi su Tamošaičio idėjomis. Esu įsitikinęs, kad ir 2010 m. išleisti rinktiniai filosofiniai Tamošaičio raštai buvo tyčia nustumti į šalį, nes tokie vertingi dokumentai nusipelnė kur kas daugiau dėmesio, nei jiems buvo skirta. Reakcija spaudoje ir mokslinėje literatūroje buvo tokia skurdi, kad kyla įspūdis apie sąmoningai organizuotą nutylėjimą.

Juk Tamošaitis viską numatė gerokai į priekį ir 1933 m. pranašiškai rašė ateinančioms kartoms, mums, nes suprato, kad demokratinė revoliucija prieis liepto galą, ir žmonės atsikvošės, o ant bedvasio pagrindo civilizacijos nesukursi. Ir tik dabar Tamošaičio įžvalgos apie valstybingumo plėtotę sulaukė atbalsio. Juk iš tiesų Tamošaitis neįtikėtinu būdu numatė tuos laikus, kai komunistinis režimas nueis į praeitį, nors atvirai apie tai ir nekalbėjo. Nes mąstytojas baiminosi, kad pokomunistinėje Lietuvoje įsitvirtins liberalus sekuliarus atlantinio tipo valstybingumas. Taip, pats Tamošaitis nujautė, kad raudonasis elitas „atsikvošės“ ir norės sugrįžti prie savo nutukusios „liberaliosios mamos“, nuo kurios maitinančios krūties jis buvo nujunkytas radikaliomis Rousseau, Marxo ir Lenino pastangomis. Pagaliau, tyliai džiaugiausi, dabar, šiuos metus paskelbus Antano Smetonos metais, šis Tamošaičio rašinys bus suprastas kaip organiškoji lietuviškosios filosofinės minties dalis ir bus vertingas tiems, kurie ieško naudos Lietuvai.

„Teorinėse ir praktinėse valstybinio gyvenimo linkmėse“ Tamošaitis dar 1933 m. skelbė, kad vyriausybės, spręsdamos svarbiausius klausimus, faktiškai niekada nesiremia daugumos (liaudies, tautos, piliečių) sprendimais ar nuomone, bet visada pateikia savas pataisas; tai reiškia, kad vyriausybės iš esmės nepripažįsta demokratinio atstovavimo, o naudojasi juo kaip priemone, padedančia paslėpti ar pridengti savo veiksmus. Be to, savo traktate Tamošaitis kvietė uždrausti partijas ir politines organizacijas. Mat tiek opozicinės partijos, kurios stabdo valstybės veiklą, tiek tos partijos, kurios skelbia ypač stiprią ištikimybę tėvynei, ne tik nereikalingos, bet dar ir savo struktūromis skaldo valstybę.

Štai galite patys įsitikinti: „Kai tauta suskyla į priešingus „interesų“ lagerius, tada tautos valios jau visai nebelieka. Tada prasideda nieko nepaisanti grupių ar jų atstovaujamų interesų kova. Interesų kova silpnina tautą. Ji silpnina, griauna, žudo valstybę. Susilpninta jokio atsparumo viduje neturinti tauta ar valstybė, kaip vieningos valios reiškėja, netenka reikšmės ir svetur.“ Kaip taikliai pažymėjo Tamošaitis, tvirta asmenybė nesirems daugumos nuomone, nesidangstys partijos priedanga ir nekalbės tautos balsu. Jokie parlamentai, steigiamieji susirinkimai, pasitarimai ir panaši daugiabalsė nesugebėjo Lietuvos ištraukti iš akligatvio… Mąstytojas rašo būtent apie vieno asmens valstybinę valdžią ir ją supranta kaip Dievo dovaną, kurią aiškiai pavadina stebuklu, kaip liudija skaudi mūsų patirtis, niekaip nesusijusiu nei su rinkimų organizavimo pastangomis, nei su parlamento formavimu, nei su jokiomis „iš viršaus“ ar „iš apačios“ kylančiomis visuomeninio ar valstybinio gyvenimo pertvarkymo pastangomis, šios dovanos negalima užsitarnauti stovint mitinguose arba protestuojant demonstracijose.

Šiandien kartu su Tamošaičiu galime teigti, kad „didelis galingas autoriteto pasiilgimas reiškiasi visų kraštų jaunime. Valstybės priešakyje ir norima matyti visur toks autoritetas. Taip pat norima, kad valstybės priešakyje esančio autoriteto pastatyta vyriausybė nepriklausytų nuo politinių grupių, ginančių dalinius konfesinius, ekonominius ir kitokius interesus. Šiandien visur yra juntamas noras turėti nuo politinių partijų nepriklausomą tvirtą asmenybės valdžią.“ Nuo savęs pridėsiu, kad nestabilių tarptautinių aplinkybių kontekste, kuriame šiuo metu yra atsidūrusi Lietuva, tik tvirta asmenybė, kuri neturi nei būti genialiai protinga, nei iškilti savuoju dorumu, gali mus išgelbėti, jai būtina geniali valia – valia, kuri stichiškai, galbūt netgi iki galo nesuprasdama visko, siekia istorijoje dar neapsireiškusio tikslo. Atrodo, Tamošaitis irgi neprapultų Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, tarp tų, kurie rūpinasi ir puoselėja karinę Lietuvos doktriną. Mums, lietuviams, Tamošaičio rašinyje itin svarbi ir izoliacijos bei „atsitvėrimo“ nuo Vakarų, ypač dvasinės įtakos srityje, tendencija. Tamošaitis siūlo valstybę kurti „izoliacionizmo“ principais. Šiuo atveju izoliacija, manyčiau, nėra savaiminis tikslas, bet labiau priemonė, užtikrinanti bent jau minimalias tautos moralinio potencialo augimo sąlygas.

Tai, ką Tamošaitis rašė 1933 m., kuo puikiausiai tinka ir šiandienos Lietuvoje. Ir kurgi vis dėlto slypi pagrindinė Tamošaičio programos tezė? Nors šalis nukraujavo per „karus, terorus“ (skaitykite – beveik trys dešimtmečiai reformų, grobstymų, tautos išmirimo, emigracijos), tautą „veržia dvasinių vertybių stokos jungas“ (skaitykite – dvasinis tuštėjimas, pažeminimai, apgavystės ir netiesa), o žemės ūkis ir pramonė „įtraukta į nusikaltimų ir korupcijos bedugnę“. Šiandien, prabėgus daugiau nei aštuonioms dešimtims su trupučiu metų, visa tai galime atpažinti ir žodis žodin atkartoti. Lietuvių tauta šiandien fiziškai ir emociškai pervargusi. Tautai reikia poilsio, visiems akivaizdus valstybės, įtemptai ir sunkiai gyvenusios veik tris dešimtmečius, nuovargis. Dauguma gyventojų per visus tuos metus išeikvojo daugiau gyvybinės energijos, nei turėjo. Dalyvavimas politikoje, anksčiau daugumai atrodęs toks patrauklus, šiandien nustojo toks buvęs. Po jėgų eikvojimo laikotarpio turėtų eiti jėgų kaupimo metas – laipsniška ir rami kūryba ant jau sukurto pagrindo. O tokia tarpinė stotelė galima tik tuo atveju, jeigu šaliai vadovaus stipri asmenybė, kuri kiekvienam parūpins tokią politinę, kultūrinę ir ekonominę veiklą, kokiai jis labiausiai skirtas ir tinkamas. Dar vienas šiandien ne mažiau aktualus Tamošaičio teiginys: mumyse gyvena tikėjimas ir viltis – Lietuva pateiks pasauliui naujos kultūros ir naujos pasaulėžiūros pavyzdį.

Valstybė – ne melžiama karvutė ar akcinė bendrovė, todėl visos individualios teisės ir laisvės turėtų būti pavaldžios valstybiniams interesams. Juk Europoje tamsiosios chaoso ir mirties jėgos sukilo prieš dieviškąją tvarką ir žemiškuosius jos garantus (hierarchiją ir vienvaldystę), propaguojama individo autonomija ir visuotinė lygybė, vietoj Dievo pasirenkant demokratiją ir žmogaus teises, dekonstruojama tvarka ir tradicinės visuomenės struktūra. Turime nuversti, bent jau mentaliniu lygmeniu, žmogų ir autonominę moralę sudievinusius pažangos nešėjus, Renesanso, Apšvietos, liberalizmo, materializmo ir pragmatizmo šalininkus. Politika yra ypatingos žmonių klasės, dvasios aristokratų, reikalas – neregėtos dieviškos dvasinės tvarkos kūryba, reikalinga nauja žynių kasta, kurios priešakyje turi iškilti angelo veido ar netgi dieviškojo statuso geniali ir charizmatiška, atverianti ir ateitį kurianti stipri asmenybė.

Izidorius Tamošaitis iš kitų Lietuvos filosofų išsiskiria būtent tuo, kad jo filosofijoje atgaivinama ir filosofines formas įgauna pati lietuviškojo gyvenimo stichija. Tamošaitis laikėsi tradicinės lietuvių pasaulėžiūros, apie kurią karalius Mindaugas užsiminė pirmajam Lietuvos karalystės vyskupui Kristijonui. Karalius rašė, kad krikščioniui daug geriau kentėti ir už tai iš savojo valdovo (turimas omenyje politinis valdovas) gauti kankinio vainiką, nei pasislėpus užsienyje loti ir iš ten organizuoti priešiškas koalicijas. Taigi, tik grynas tikėjimas, kuriuo grindžiama politinė pasaulėžiūra, leidžia mums nugalėti ir iš vidaus laimėti kovą su pačia baisiausia liga, pasireiškiančia troškimu kovoti prieš bet kokią valdžią, kritikuoti kiekvieną, kuris „turi valdžią“.

Labai svarbu pabrėžti konservatyvų Tamošaičio mąstymą. Būtent konservatyvumas (Katalikų bažnyčios, valdžios, būties) Lietuvą gelbėjo pačiuose sudėtingiausiuose istoriniuose įvykiuose. Prisiminkime kad ir sovietinę okupaciją, juk tokį rimtą Tamošaičio dokumentą privalėjo parodyti aukščiausiai valdžiai – jis savo tekste pateikė tokius slaptus patarimus, kurie, viena vertus, galėjo sudominti valdžią ir kuriuos, kita vertus, įgyvendinus lietuvių gyvenimo plėtojimo kelias būtų nukreiptas teisinga ir teigiama kryptimi. Iš viso to, kas pasakyta, aiškėja, kokiu keliu Tamošaitis norėjo pakreipti – imperijos kūrimo keliu. Būtent imperijoje valdžia priklauso vienam asmeniui, būtent imperijai reikalinga aristokratija, būtent imperijoje visomis spalvomis ryškiausiai suspindi iš politinių vaidų ir kivirčų išvaduoti gyventojai, būtent imperijoje, skirtingai nei nacionalinėse valstybėse, suteikiamos lygios teisės visoms joje gyvenančioms etninėms grupėms.

Bet atleiskite, sakysite jūs, juk Tamošaitis buvo dvasininkas, tai kodėl gi jis nerašė apie krikščionišką imperiją? Ne tik dėl to, kad nenorėjo supykdyti ateistinės valdžios, bet yra pagrindo manyti, kad sieloje ir širdyje Tamošaitis krikščionišką imperiją laikė savo politiniu idealu, tačiau aiškiai suprato, kad susiklosčiusiomis istorinėmis aplinkybėmis siekti šio idealo galima tik per tarpinę pasaulietinės autokratijos fazę. Tegu imperija iš pradžių bus sukurta ant bedieviškų ar pagoniškų pamatų, bet neišvengiamai atsiras poreikis, kai dėl tolesnio jos įtvirtinimo prireiks visiems bendro dvasinio branduolio, ir Lietuvoje juo galės tapti sugrįžtanti religija, kuri genetiškai įgimta. Sovietų valdžios atidumas ir įsiklausymas į Tamošaičio 1933 m. rašytą projektą ir išmintinga imperinė politika nacionalinėje sferoje būtų leidusi išvengti 1991 m. katastrofos.

Šiandien privalome pasimokyti ir nebekartoti svetimų klaidų. Nes buvo pasiųsta Dievo bausmė už tai, kad lietuvių tauta nenorėjo nešti maloningosios Kristaus naštos, ir geriausioji tautos dalis šią bausmę priėmė susitaikydama. Kaip tik dėl tokio daugumos susitaikymo, išvengusi vidinio maišto, Lietuva 1944 m. sugebėjo nugalėti išorinį priešą ir galiausiai dabar, pačioje bausmės pabaigoje, didžiausia pagunda – nusimesti ją kaip sunkų jungą ir kartu atsisakyti Maloningosios Kristaus naštos. Didžiausia pagunda – eiti žmogišku keliu, užmirštant, kad Dievui viskas įmanoma.

2019