„Crossing the Line“: festivalis, peržengiantis ribas

Šių metų sausio 24–26 d. Rubė (Prancūzija) mieste vyko festivalis „Crossing the Line“ („Peržengti ribą“). Šiame unikaliame pirmą kartą organizuotame festivalyje susitiko trys Europoje lyderiaujančios organizacijos, kuriančios profesionalų negalią turinčių žmonių teatrą, iš Prancūzijos, Švedijos ir Anglijos: „La Compagnie de l’Oiseau Mouche“, „Moomsteatern“ ir „Mind the Gap“. Visi šie teatrai dirba su proto / psichikos / mokymosi negalią turinčiais žmonėmis, kurie yra pelnę aktoriaus statusą ir vadina save profesionalais. Festivalyje buvo parodyti visų trijų teatrų trupių pastatyti spektakliai, taip pat vyko interaktyvios kūrybinės dirbtuvės, apskritojo stalo diskusijos, seminarai. Renginys sulaukė daugiau nei 1 400 žiūrovų, jame dalyvavo net vienuolikos šalių atstovai – turėjome progos susipažinti su teatralais iš Airijos, Olandijos, Italijos, JAV. Festivalyje iš Lietuvos lankėmės dviese: Neįgaliųjų Naujojo teatro direktorė Svetlana Zemleckienė ir aš, minėto teatro projektų koordinatorė, šio straipsnio autorė. Finansinę galimybę dalyvauti festivalyje suteikė Lietuvos kultūros tarybos edukacinė stipendija. „Iki šio festivalio, projekto kulminacijos, visos teatro trupės buvo susitikusios 9 kartus per dvejus su puse metų, – pasakoja meno žurnalistė Bella Tod. – Jų darbo metodai skirtingi, bet patirtys panašios. Teko nugalėti ne tik kalbos barjerus: skyrėsi teatrų administracinės struktūros, strateginės programos ir finansavimo modeliai. Kilo įvairių klausimų: ar kas nors dar vartoja sąvokas „protiškai neįgalus“, „protiškai neįgaliųjų teatras“? Ar korektiška diskutuoti apie negalios estetiką? Vis dėlto festivalyje nebuvo svarstoma apie sukurtų spektaklių kokybę – visi spektakliai geri, tačiau kiekvienas kitoks. „Puikūs, bet labai skirtingi“, – džiugu, kad tai buvo sakoma lyginant vaidinimus, o ne aktorius, turinčius negalią ar jos neturinčius. Nė vienas iš festivalio dalyvių neišvažiavo namo manydamas, kad asmenys, turintys proto ar kitokią negalią, sugeba kurti tik vienokio pobūdžio teatrą.“

Festivalio organizatoriai, dalyviai ir žiūrovai džiaugėsi, kad nuveiktas didžiulis darbas – pažintis su teatrais įvyko, ji paliko neišdildomą įspūdį. Visi trys spektakliai buvo parodyti skirtingose erdvėse: buvusioje tekstilės gamykloje, panašioje į mūsų „Menų spaustuvės“ erdvę, Rubė miesto teatre ir neįgaliųjų teatro patalpose.

Festivalio esmę nusako jo sumanytojo ir organizatoriaus Jonathano Metho žodžiai: „Peržengti ribą – tai būti skirtingam, pasielgti šiek tiek išdykėliškai, neįprastai, balansuoti ties kraštutinumais, paveikti ir žiūrovų suvokimą, nes neįgaliųjų kuriamas teatras visuomet yra šiek tiek eksperimentinis. Šis festivalis – ne vien spektakliai, tai susitikimai, skirtybės, iššūkiai, šventė.“

Trijų neįgaliųjų teatrų bendradarbiavimo projektui iš programos „Kūrybiška Europa“ buvo skirtas 200 000 eurų finansavimas. Minėti teatrai buvo pirmieji profesionalūs neįgaliųjų teatrai pasaulyje. Nenuostabu, kad jie yra patys stipriausi iš šiuo metu sparčiai didėjančio ir vis labiau tarpusavy konkuruojančio besikuriančių neįgaliųjų teatrų būrio.

Neįgaliųjų Naujojo teatro direktorė S. Zemleckienė dalijasi įspūdžiais: „Ne tik įgijome nemaža patirties, bet ir patyrėme daug nuostabių akimirkų. Beje, po festivalio jo organizatorių J. Methą pasikvietėme į Lietuvą – į savo teatrą – dėl bendrų projektų. Nors mūsų spektakliai jam patiko, deja, jis išreiškė nuogąstavimą, kad mes finansiškai per silpni dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Po viešnagės ekspertas J. Methas paminėjo, kad Neįgaliųjų Naujasis teatras, vienintelis tokio pobūdžio Lietuvoje, turi gal tik 20 proc. finansų, kuriais disponuoja kiti neįgaliųjų teatrai užsienyje.“

 Pažintis su „Moomsteatern“ teatru: ar ne fantastiški šie žmonės?

Švedija sukūrė tradicinį teatrą, kurio repertuarą formuoja patariamoji meno taryba, joje dalyvauja teatro meno profesionalai. Šis teatras gauna nuolatinį valstybės finansavimą. Trupėje su neįgaliaisiais taip pat vaidina profesionalūs aktoriai.

Vertėtų paminėti Švedijos teatro direktoriaus Pero Törnkvisto apsisprendimą steigti teatrą vien kaip kultūros projektą, atsisakant finansavimo galimybių iš socialinio, švietimo arba sveikatos sektorių. „Esame teatras ir kuriame teatrą. Turėti tokį teatrą Švedijoje – tai kultūrinis privalumas“, – su pasididžiavimu teigia jis.

Švedai pabrėžia, jog teatro misija niekada nebuvo sukurti tik laisvalaikio užsiėmimą neįgaliems žmonėms. Priešingai, norėta apsieiti be gailesčio aktų ir siekti tikro įvertinimo bei visuomenės pripažinimo.

Festivalyje „Moomsteatern“ nustebino pastatymo kokybe, 3D vaizdo efektais. Pasirinkta garsaus švedų dramaturgo Augusto Srindbergo pjesė „Sapnas“ (rež. Nina Jemth ir Pelle Öhlundas). Išraiškinga aktorių išvaizda pravertė vaidinamos pjesės siurrealizmui, panardino į sapno nuotaiką, sukūrė vaizdų pilną visatą: kartais brutalią ir skausmingą, kartais poetišką ir tragikomišką. Dievo Indros dukrą, atėjusią į žemę iš aukštybių, kupiną liūdesio ir užuojautos viskam, kas gyva, vaidino mergina, turinti Dauno sindromą. Jos vaidmuo scenoje buvo estetiškas, apgalvotas – gėrėjomės jos balsu, nuoširdumu, įstabiai tinkančia baltutėle suknele. Pilna žiūrovų salė liko įtikinta – šie aktoriai išties fantastiški, gabūs ir profesionalūs. Paprastomis, minimaliomis priemonėmis jie atskleidė svarbiausias žmogiškumo apraiškas, tokias kaip meilė, baimė ir susvetimėjimas.

Akivaizdu, kad toks spektaklis – tai ne socialinis neįgaliųjų integracijos projektėlis, o tikras „kultūrinis šokas“ tiems, kurie skeptiškai nusiteikę dėl neįgaliųjų gebėjimų kurti aukštos kokybės teatrą.

Anot J. Metho, šis teatras gyvuoja savo charizmatiškų, veiklių, išradingų, turinčių viziją lyderių, įnešusių daug pokyčių neįgaliųjų meno srityje, dėka. Jų repertuare daug klasikinių pjesių pastatymų, kuriais gali didžiuotis, tai: „Gyvulių ūkis“ (1996), „Džiunglių knyga“ (2002), „Alisa Stebuklų šalyje“ (2006), „Žmogus dramblys“ (2007), „Apie peles ir žmones“ (2009), „Ozo šalies burtininkas“ (2010), „Skrydis virš gegutės lizdo“ (2013), „Paryžiaus katedros kuprius“ (2014), „Dieviškoji komedija“ (2014) ir t. t.

Teatro „Mind the Gap“ asmeninių istorijų spektaklis

Visi, kurie keliauja Anglijoje metro, žino frazę „Mind the gap“ („Atsargiai, plyšys“), t. y. saugokitės tarpo tarp traukinio ir platformos, kad neįkristumėte. Šie žodžiai teatro iš Bradfordo pavadinime taip pat įspėja apie kitokias spragas ar skirtybes. Su teatru „Mind the Gap“ dirbantys profesionalai siekia, kad neįgaliųjų kūryba būtų nuoširdi, jaudinanti, stebinanti, kelianti iššūkių, skatinanti publiką susimąstyti, galvoti kitaip.

Rubė festivalyje „Crossing the Line“ buvo parodytas naujausias šios trupės spektaklis „Contained“ (pavadinimas programoje rašomas anglų kalba, be vertimo į prancūzų), kurį būtų galima pavadinti ne tik teatriniu, bet ir socialiniu bei muzikiniu projektu.

Spektaklis pasakoja asmenines aktorių istorijas, jų kasdienį gyvenimą, kuriame apstu ne tik nepalankių situacijų ir kliūčių, bet ir drąsos bei pasipriešinimo jas įveikti. Devynios tikros istorijos apie šeimą ir draugystę, meilę ir praradimus, kasdienybę ir išskirtines akimirkas. Vaidyba, filmais, fotografijomis, muzika ir šokiu spektaklis atskleidžia tas trumpas gyvenimo akimirkas, kurios staiga tampa prasmingos: jos mus moko pažinti save ir pasaulį, kuriame gyvename. Režisieriai Alanas Lyddiardas ir Denis Darzacqas (žymus prancūzų fotografas ir kino kūrėjas) sukūrė spektaklį, kurį galima apibūdinti kaip veržlų, įtikinamą ir asmenišką.

Neįgaliųjų Naujojo teatro direktorę, turinčią spektaklių režisūros patirties, sužavėjo spektaklio ritmas, išlaikytas nuo pat pradžios iki pabaigos, pačių aktorių kurta muzika, dainų žodžiai, pasakojamų ir filmuotų vaizdų iš jų gyvenimo susipynimas. Gražus sutapimas – pagrindinėje dainoje paminėtas feniksas, kuris yra Naujojo teatro simbolis. Kiti dainos žodžiai „Tai aš, aš esu, aš toks, koks esu“ šaukte šaukė, kad, nepaisant nieko, įmanoma pakilti iš pelenų ir atgimti. Scenoje matėme nebesivaržantį, atvirą žmogų – nuo šiol jis išdidus kaip aktorius, muzikas, kūrėjas, kompozitorius. Nors po spektaklio vienas iš pagrindinių aktorių prisipažino, kad dėl jo muzikinės veiklos jam nebeskiriama neįgalumo išmoka, o ir pats teatras teigė nesulaukiantis pakankamo valdžios dėmesio. Vienas aktorių susitikime su žiūrovais stengėsi pabrėžti: „Kai matote mane, pastebėkite mano gabumus, o ne negalią.“

Štai keletas populiarios anglų žiniasklaidos komentarų apie šį teatrą:

„Šokiruojantis teatras yra geras teatras, o šis spektaklis ir yra apie tai“ (The Sentinel);

„Spektaklis „Contained“ pabrėžia, kad mums visiems nutinkantys maži dalykai pasako didžiausias tiesas. Geriausias teatras yra tas, kuris žiūrovui po spektaklio leidžia pasijusti šiek tiek labiau žmogumi“ (East Anglian Daily Times);

„Spektaklis mus verčia pergalvoti vyraujančią nuomonę apie negalią. Neįgalieji tvirtai ir džiaugsmingai teigia, kad jų gyvenimas anaiptol nėra menkesnis ar mažiau vertingas – jie visi pilni gyvenimo ir patirties“ (The Guardian);

„Daugelis iš mūsų gyvename bendraudami paviršutiniškai. Šis spektaklis atskleidžia, kad taip neturėtų būti. Tam tikra visuomenės dalis, kuri yra pernelyg dažnai stereotipiškai apibūdinama ir vertinama žeminančiai, būdama atvira ir sąžininga, gali būti protingesnė už minią“ (Disability Arts Online).

Festivalio šeimininkų šou – avangardas?

Kai buvo kuriamas Prancūzijos neįgaliųjų teatras „La Compagnie de l’Oiseau Mouche“ („Kolibrio kompanija“), jo steigėjų paklausta, ar jų veikla nėra neįgaliųjų reabilitacija. Dar prieš daugelį metų jie atkirto, kad „tai nebent sveikųjų nuomonės reabilitacija“.

Šis teatras atsisako „sustingti“ pasirinkus vienintelį žanrą, jis nėra prisirišęs prie vienintelio režisieriaus, kiekvienas spektaklis – tai proga dirbti su vis kitu menininku. Įdomus faktas, kad iki 1987 m. buvo kuriami tik gestų ir pantomimos spektakliai. Teatro istorijoje – jau 45 spektakliai suaugusiesiems ir vaikams, surengta pusantro tūkstančio pasirodymų… 2013 m. juos pradeda nuolat subsidijuoti Prancūzijos kultūros ir komunikacijos ministerija, taip pat nuolat remia Šiaurės-Pa de Kalė regiono taryba ir Rubė miesto savivaldybė.

Teatro direktorius Stéphane’as Frimat prisipažino, kad šis festivalis buvo tarsi praregėjimas: „Ilgus metus manėme, kad Prancūzijoje esame geriausi. Įvyko pažintis su kitokiais darbo scenoje metodais – mus tai „išbudino“ iš tam tikro sąstingio.“

Festivalio šeimininkai įsikūrę buvusio garažo pastate, specialiai pritaikytame teatrui. Didžiojoje salėje telpa 124 žiūrovai, mažojoje, palėpėje, – 50. Pastate dar yra du restoranai, administracijos kabinetai, holai susitikimams su žiūrovais ir miesto svečiais.

Prancūzai pristatė šokio spektaklį „Kad tik būtume apsvaigę“. Šis pavadinimas kilęs iš patarlės „Nesvarbu, iš kokio indo vynas, svarbu, kad tik būtume apsvaigę“. Šio spektaklio siekiamybė – panardinti žiūrovą į meditacinę būseną. Tai 50 min. kolektyvinės hipnozės renginys, kuriame žiūrovas atsiduria tikrame žaidimo sūkuryje, o jausmingas šokis išreiškia kiekvieno aktoriaus fizinį unikalumą ir galimybes.

Žiūrovai, iš visų pusių apsupę kvadratinę salę, dalyvauja istorijoje, kuri prasideda bokšto statymu (spektaklio pradžioje aktoriai stato bokštą Jenga kaladėlių principu, tik vietoj jų naudoja medinius strypus aštriais galais) ir baigiasi visos planetos išpardavimu varžytynėse – aktoriai karpo scenos kiliminę dangą ir kiekviena jos dalis tampa kokia nors šalimi: Italija, Kroatija ir t. t. Trūkinėjantis balsas praneša, kas vyksta scenoje: tai balsas žmogaus, kuris akivaizdžiai turi sutrikimą dėl cerebrinio paralyžiaus. Šis aktorius eina vis į kitą scenos kampą. Stengiesi įsiklausyti, ką jis kalba, bet vėliau supranti, kad tai, ką jis sako, ne taip ir svarbu (pvz., „aš matau problemą, aš matau… aš matau… negaliu pasakyti, ką aš matau…“) – svarbiau pasinerti į visą vaidinimo atmosferą, stiprų dramaturginį lauką, siejantį veiksmą su erdve, jį sukūrė choreografė Latifa Laâbissi ir scenografė Nadia Lauro.

Nors po spektaklio kyla noras išsiaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas simbolis, veiksmas, judesys ar pasakojimas, kūrėjai siūlo palikti šiuos klausimus kiekvieno žiūrovo interpretacijai. Tai juk šiuolaikinis teatras, kuris meta daug iššūkių žiūrovui, kartais jį visai sutrikdydamas, tad nėra būtina visko suprasti, viską išsiaiškinti iki galo. Pamatėme neįprastą, avangardinį spektaklį, kuriuo siekta parodyti šio pasaulio ir jo įvairovės „dėlionę“.

***

Užsienyje profesionalūs neįgaliųjų teatrai turi valstybinį statusą, nuolatinį, nuo projektų nepriklausomą finansavimą ir labai aiškiai apibrėžtą struktūrą: administracijoje paprastai darbuojasi tik sveikieji, kuruojantys maždaug 20 aktorių trupę, kurioje dirba vien tik neįgalieji. Minėti teatrai užsienyje kūrėsi anksčiau, dar devintajame dešimtmetyje: buvę pionieriais teatro srityje, dabar yra pripažinti ir žinomi ne tik savo šalyje, bet ir pasaulyje.

Profesionalumo dar tik siekiantys teatrai, panašiai kaip ir Neįgaliųjų Naujasis teatras Lietuvoje, „kūrybiškai“ išgyvena iš įvairių šaltinių, kultūrinių, švietimo bei socialinių projektų. Dažniausiai lėšos skiriamos neįgaliųjų integracijai: mokymams, edukacijai, reabilitacijai arba įdarbinimui.

Norėtųsi pacituoti solidaus Norvegijoje atlikto tyrimo „Negalios meno pasiekimai“ išvadą: „Dažnai galime sutikti žmonių, kurie nusiteikę prieš proto negalią turinčius asmenis ir įsitikinę, kad šie nepajėgūs sukurti vadinamojo „tikrojo meno“. Manoma, kad kognityviniai (t. y. su pažinimu susiję) sutrikusio intelekto žmonių trūkumai neišvengiamai paverčia bet kokią dramos repeticiją į tam tikrą socialinį sambūrį, kai, geriausiu atveju, neįgalieji gali ugdyti tik savarankiškumo įgūdžius. Išstudijavę jų darbus įsitikinome, kad scenoje jie dirba įspūdingai, nors nebuvo aišku, ar apskritai tai įmanoma…“¹

Negalia teatro kontekste nėra kliūtis, ji yra labiau skiriamasis bruožas, kuris gali būti estetiškas ir teigiamas.

 

¹ Rikke Gürgens Gjærum & Bjørn Rasmussen, „The Achievements of Disability Art: A Study of Inclusive Theatre, Inclusive Research, and Extraordinary Actors“, Youth Theatre Journal, 2010, Volume 24, Issue 2.

Daugiau apie festivalį anglų kalba http://www.crossingtheline.eu/the-festival/