Vasaros skaitymai: keletas pastabų istorinių romanų paraštėse
Pastarieji metai turėtų bent kurį laiką nebeleisti skųstis istorinių romanų stygiumi ir vis vaduotis Pietario „Algimantu“ kaip vienu iš negausių pavyzdžių. Man teko laimė perskaityti iš eilės tris 2016–2017 metais išleistus istorinius romanus: Undinės Radzevičiūtės „Kraują mėlyną“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum IV“ ir Sauliaus Šaltenio „Basą ir laimingą“. Šių knygų skaitymas iš eilės buvo įdomi patirtis, leidusi pajusti, kaip skirtingai autoriai suvokia istorinį romaną, iš kokių skirtingų šaltinių kyla noras rašyti ir kaip skirtingai tekstai veikia skaitytoją. Visi trys romanai pateikia savą menininko santykio su istorija variantą; bent ši skaitymo patirtis man leidžia manyti, kad tai esmingai lemia istorinio romano sėkmę ar nesėkmę, nes ne visiems autoriams pakako gero plunksnos valdymo (o visi ją puikiai valdo ir turi nesupainiojamą stilių), kad kūrinys pavyktų.
I. Undinės Radzevičiūtės romano laikas – XV amžiaus vidurys ir antroji pusė, kai Livonijos ordino magistru siekia tapti, tampa ir turi pasitraukti Bernhardas von der Borchas. Ši istorija ir yra knygos siužeto pamatas, o jos veiksmo erdvė – tuometė Livonija (dabartinės Estijos ir Latvijos žemės). Knygos turinys sukasi apie tris Borchus – minėtą Bernhardą ir jo giminaičius Fridrichą ir Simoną, įtrauktus į galios žaidimus. Kodėl Borchai? Ši pavardė – nuoroda į romano autorės giminės ištakas, tad istorijos paieška knygoje atsiveria ne vien kaip smalsios sąmonės interesas, bet visų pirma kaip savęs / savųjų paieška. Tik Radzevičiūtė šio proceso neromantizuoja ir nesuprimityvina; istorija jai nėra lengvai pasisavinama ir santykis su ja nėra familiarus ar giminiškas, priešingai – istorija yra kita ir kitoniška, kitoniški ir kiti yra prieš keletą šimtmečių gyvenę savieji. Ši savumo ir svetimumo koreliacija, atrodo, yra Radzevičiūtės santykio su istorija ašis. Savumas lemia interesą, kuria ieškojimo intrigą, o svetimumas – leidžia matyti kitą tiek, kiek tai įmanoma iš tokio atstumo, neužgožiant jo savo susidomėjimu ar giminiškumu.
Radzevičiūtės vaizdavimo būdas atveria tai, kas mums lieka iš tokios tolimos istorijos: galios žaidimai ir pagrindiniai jų organizatoriai, karai ir amžininkų paspalvinta jų statistika, geografija ir fortifikacija. Šį tekstą vizualiai galima įsivaizduoti kaip karų žemėlapį su rodyklėmis tarp stilizuotų pilių ir išsamiais komentarais apačioje. Save autorė maksimaliai redukuoja, o pasakojamą istoriją – dialogizuoja.
Aprašymai Radzevičiūtės tekste – minimalūs, aplinką, žmones charakterizuoja negausios, bet, justi, tikslios detalės. Kadangi šio laikotarpio vyrų kaip pagrindinių galios turėtojų istorija išlieka kaip galios santykiai ir susirėmimai (moterys dalyvauja tiek, kiek tiems galios žaidimams yra (ne)parankios) – teksto dialogiškumas istoriją mums perteikia visų pirma kaip veiksmą. Net ir aprašymai palieka dialogo įspūdį: pastraipa, kurią sudaro sakinys, retai – ilgesnė, sukuria kapoto, dialogiško teksto efektą. Knygos skyriai labai trumpi, iš esmės apimantys vieną veiksmą ar jo intenciją. Tokiu būdu istorija mums atsiveria kaip veiksmo erdvė.
Būtent per asmenų veiksmus, jų specifiką ir įkreiptumą atsiveria personažų charakteriai ir aistros, nes didžiuma veikėjų (ne)atliekamų veiksmų yra jų pasijų išraiška. Taigi veiksmas Radzevičiūtės romane yra pats iškalbiausias matmuo. Autorės gebėjimas prakalbinti tai, kas yra likę, surasti tam atitinkamą meninę formą, pačiai neužgožiant istorinių kitų savomis pasijomis, mano manymu, ir lemia tai, kad tekstas įdomus skaityti ir mums prieš akis iškyla personos, kurias bent aš galiu priimti kaip galimą buvusiųjų variantą.
Kaip suinteresuotas biografinis asmuo Radzevičiūtė pasirodo tik knygą rėminančiuose įžangoje ir antrajame epiloge. Ji atskleidžia rašymo intenciją – šeimos skatinama imasi ieškoti giminės šaknų. Taip pat – trumpą istoriją, kaip jos akiratyje atsiranda netikėtu laiku gyvenę netikėti protėviai: „Pirmiausia – amžius visai ne tas. Ir tie protėviai kaip kokie žvėrys“ (p. 354), – svarstoma iš tetos Liucinos, svarbios paieškų iniciatorės, perspektyvos. Atrastas Borchų giminės herbas su trimis varnomis skyde tampa traukos objektu, masinančiu ieškoti, savotiškai nepaleidžiančiu ir kalbinančiu ženklu, ieškančiajai iš pirmo žvilgsnio nereikšmingu ir net nuviliančiu, bet iškalbiu ir reikšmingu artėjant prie juo disponavusiųjų laiko. Ko gera, herbo reikšmės juo disponavusiems suvokimas ir išskleidimas – viena svarbiausių knygos metaforų: ji kalba apie mūsų galimybes skaityti ir būdus suprasti istorijos mums paliktus, maksimaliai redukuotus ženklus, koks ir yra giminės herbas.
II. Kristinos Sabaliauskaitės veikėjai, priešingai nei Radzevičiūtės, – nekalba, o nauja teksto pastraipa gali neprasidėti ir keletą puslapių. Nesu tikra, ar storame romane nepraleidau kokio nors tiesioginės kalbos epizodo, tačiau aprašymas ir pasakojimas trečiuoju asmeniu yra neabejotina teksto dominantė ir, man regis, ji atskleidžia vieną iš autorės laikysenos istorinio pasakojimo atžvilgiu aspektų. Tai, kaip žmonės tuolaik kalbėjo, – gyviausia jų dabarties akimirka ir sunkiausiai mums prieinama jų pasaulio dalis. Tad neleisti jiems prabilti, vadinasi, atsisakyti rekonstruoti kalbą kaip esmingai priklausančią dabarties, o ne istoriško rašto sferai. Visas autorės turimas epochos įsivaizdavimas ateina iš rašto ir tai Sabaliauskaitės romano stiliuje turi ryškų įspaudą.
Ketvirtoje romano dalyje Sabaliauskaitė vaizduoja Pranciškaus Ksavero iš Milkantų Norvaišos – genialaus matematiko jėzuito – gyvenimą. Chronologiniai rėmai – nuo 1770 metų iki Napoleono armijos kelionės per buvusią LDK teritoriją (paskutiniuose puslapiuose knygos veikėjas kaip universiteto profesorius susitinka su Napoleonu). Taigi politinis istorinis romano fonas – ATR padalijimai ir Napoleono karai. Ankstesniuose romanuose eksploatuotą baroką keičia Apšvietos idėjų įsitvirtinimas Europoje ir Lietuvoje. Romano laikotarpis – intensyvus, permainingas, gausus įvairiausios jį charakterizuojančios medžiagos ir šaltinių. Sabaliauskaitės pasirinktas pasakojimo būdas parankus šiai gausiai medžiagai į kūrinį įtraukti ir suvaldyti.
Pasirinkta veikėjo jėzuito figūra paranki atskleisti Apšvietos idėjų tvirtinimąsi tuometėje visuomenėje: jis tiesiogiai susijęs ir su idėjų sklaida, ir su ugdymo įstaigomis, be to, turi tiesioginį kontaktą su to laiko aukštuomene. Taigi Norvaiša kaip personažas yra paranki figūra: priklausydamas kilmingiesiems, jis parankus šio luomo mąstysenai atskleisti; kaip jėzuitas ir pedagogas jis atskleidžia Apšvietos idėjų cirkuliacijos procesą (žmonių lygybės idėja, žemųjų luomų politinių teisių klausimas, mokslo ir pažangos klausimai etc.); kaip matematikas ir poetas – savojo laiko mąstysenos būdą.
Skaitant nepalieka jausmas, kad Sabaliauskaitės rašymo intencija kyla iš meilės epochai. Jos išmanymo, nuolatinio domėjimosi, kuris beveik neišvengiamai skatina įsivaizduoti toliau, o čia, mano galva, ir prasideda jos pasakojimas. Rašymas kaip būdas atkurti, užpildyti, pratęsti, vienu žodžiu tariant, (įsi)vaizduoti. Personažų, Norvaišų šeimos, (at)kūrimas yra būdas pažinti ir suprasti, sudėti į viena tai, ką žinai ir ko nežinai. Istorikas irgi yra vedamas to paties impulso, bet baltas dėmes jis privalo palikti neužpildytas arba apie jas įspėti. Sabaliauskaitė gali šį slenkstį peršokti ir sukurti savą epochos variantą. Dėl to ji ir mėgaujasi aprašymu, kalbėjimu už savo personažus, bando juos pažinti įsivaizduodama. Taigi istorija ir istorinė meninė vaizduotė čia eina koja kojon. Ir tai, ko gera, yra priežastis, lemianti ne vien teksto kokybę, bet ir vieną, mano manymu, didesnių teksto bėdų – savotišką perkrovą.
Nežinau tikrosios pasirinkto personažo biografijos; tikroviškumo, detalių tikslumo klausimo šiame tekste apskritai nekeliu. Dėl dviejų priežasčių: neturiu kompetencijos smulkiu masteliu vertinti visuose kūriniuose vaizduojamas epochas, asmenų biografijas (ir tokie, ko gera, yra didžioji dalis visų čia aptariamų romanų skaitytojų); ir kita, esminė, priežastis – literatūros tekstas tuo ir skiriasi nuo istorinės monografijos, kad ten, kur autorius nežino, jis yra laisvas fantazuoti.
Žinoma, kaip ir visi teiginiai – šis turi išlygą: jei, pavyzdžiui, Norvaiša savo lygtis rašytų šviečiant elektros lemputei, o magistras von der Borchas po Rygą važinėtų dviračiu, tai greičiausiai trukdytų mėgautis kūriniais. Tačiau net jei Norvaišos gyvenimas išties buvo toks daugiaplotmis ir visa apimantis – romane jis atrodo perkrautas, specialiai reprezentatyvus. Jis turi reprezentuoti visas pagrindines mokslo, filosofijos, kultūros idėjas, reaguoti į pokyčius, vertinti architektūros stilius ir jų pasikeitimą, atskleisti jėzuitų ordino vidines kolizijas ir nykimą, susitikti su svarbiausiomis epochos asmenybėmis: pradedant Jeanu-Jacques’u Rousseau, baigiant Laurynu Gucevičiumi – šį kaip savo nekilmingą studentą globoja ir teikia jam esminius patarimus norint padaryti karjerą. Jo akimis autorė parodo svarbiausius Europos miestus: Paryžių, Amsterdamą, Londoną. Norvaiša yra daugiau žmogus-epocha, o ne žmogus-gyvenimas. Taigi šiuo požiūriu jis yra pavyzdingai istoriškas ir kiek mažiau žmogiškas.
Sabaliauskaitės pasakojimo tempas lėtas, labiausiai norėtųsi sakyti – mąstomasis, jis puikiai prisitaiko prie sukurto personažo Norvaišos mąstymo tempo ir jo temperamento, todėl nors ir pasakojama trečiuoju asmeniu, lieka pirmojo asmens mąstymo įspūdis. Sabaliauskaitė su savo personažais susitinka kažkur pusiaukelėj tarp jų ir savojo laiko. Norvaišą ji kuria ir kitokį, ir panašų į mus. Kitas laikas nėra lengvai pasiekiamas, bet nėra ir uždaras; ji tarsi sako, kad nei žmonės, nei laikai nebuvo tokie jau skirtingi, mes galim ir turim juos įsivaizduoti. Aistra praeičiai yra esminė mus prie jos priartinanti jėga, o žmogiškosios pasijos – labiausiai mus jungiantis ir istorinius kitus suprasti įgalinantis dalykas.
III. Sauliaus Šaltenio santykis su vaizduojamojo laiko žmonėmis ir istorija man buvo sunkiausiai suvokiamas, kartais net atrodydavo, kad jis yra tiesiog – joks. Skaitant nepaleido mintis, kad tai šv. Brunono istorija komiksams. Pasakojimo tempas greitas, aprašymai trumpi, labiau primenantys dramos scenų aprašymus, kaip tik tai ir neleidžia pamiršti, kad Šaltenis rašyti moka. Veikėjai į sukurtas scenas įvedami staigiai, dinamiškai, esama labai vizualių, įsimenančių ir paveikių epizodų. Pavyzdžiui, kai kalbos mokytojo ir vedlio funkciją atliekantis šv. Brunono palydos narys elgeta Steponas grįžta namo ir randa žuvusį kaimą. O toliau prasideda komiksų dalis, ir tai šiuo atveju nėra komplimentas, nes paveikslėlių knygoje nėra, o veikėjus skaitytojui kažkaip įsivaizduoti vis dėlto reikia.
Deja, Šaltenio veikėjai yra labiau šachmatų lentoje pagonių žemės linkui judantys pėstininkai-tipai nei gyvi personažai. Čia, man regis, ir klumpa Šaltenis kaip istorinio romano autorius. Nors knygos viršelyje sakosi nuėjęs visą kelią kartu su šv. Brunonu, ko gera, eidamas žiūrėjo jam į nugarą, o ne į veidą. Todėl Brunonas nėra pagrindinis veikėjas (tai, žinoma, visai ir nebūtina), pagrindinio veikėjo knygoje išvis nėra (ir tai iš principo nebūtina). Jos veikėjas yra ėjimas į pagonių žemę (galima daryti prielaidą, kad tai irgi gali būti gero kūrinio pagrindas). Bet kad šis ėjimas chaotiškas, padrikas, su keliom atsitiktinėm stotelėm. Šv. Brunonas knygoje vaizduojamas kaip silpnesnis Kristaus dublikatas: jis beveik visąlaik tyli; jam būdinga maksimali askezė; nors atrodo truputį infantilus ir visąlaik tarsi nustebęs, tuo pat metu į veiksmą lemiamu kritiniu momentu savo neaiškiomis ištarmėmis įsikiša kaip koks deus ex machina (badaujančiai palydai sugauna žuvies etc.) ir viską pakreipia reikiama ėjimo į pagonių žemę linkme. Apie asmens psichologiją, religijų ar papročių konfliktą kalbėti negalime. Taip pat skaitant nejusti, kad autoriui yra intriga / problema / įtampa (įsi)vaizduoti Brunoną ir jo laikus. Priešingai: idiliškas Brunono šeimos santykių vaizdas, knygos pradžioje užduodantis jos istoriškumo toną, atrodo kaip iškirptas iš XX amžiaus knygos ir įkomponuotas į ankstesnių (nelabai aišku kokių, jeigu nesikliausime vien nurodytomis datomis) laikų foną, veikėjams ant senųjų nupiešus naujus drabužius. Ir neatrodo, kad pasakotojui tai būtų problema.
Labiausiai skaitytojo dėmesys fokusuojamas į margą Brunoną lydinčiųjų grupę, sudėtimi panašią į Kristaus mokinių palydą: joje nekalti nusikaltėliai, buvęs pagonis, elgetaujantis krikščioniškuose kraštuose, ir pan. Veikėjai tokie tipizuoti, kad atrodo ištraukti iš kultūros archyvo: dvasininkas vaizduojamas kaip apsivalgantis gobšuolis, kepto veršelio šonkaulius lyginantis su atversta biblija (neskanu), stipruolis karžygys laikosi šiurkštaus „vyriško“ kodekso, bet drauge geba globoti našlaitį sūnėną ir t. t. Bene keisčiausias autoriaus sprendimas yra tas, kad teksto pabaigoje misijos svarba traukiasi į antrą planą, o pagrindiniu įvykiu tampa veikėjų poravimas. Bent trys grupės nariai pagonių žemėje iškart suranda savo meiles ar aistras, taip išsyk. Vieną pagonis tiesiog pasisodina ant žirgo ir ji tampa laiminga žmona, kitas plaukdamas ežere pamato aklą pagonę mergaitę ir įsimyli, dar kitas įkrinta į spąstus prie namuose paliktos mylimosios antrininkės namų (scenos taip suveltos ir nemotyvuotos, kad sunku tiksliai apibūdinti).
Kadangi keliu santykio su istorija klausimą, Šaltenio atveju jį galima apibūdinti nonsensiškai – santykis su istorija istoriniame romane yra aistoriškas. Galiu tik retoriškai klausti: gal taip konceptualiai norimas išreikšti aistoriškas Lietuvos būvis iki šv. Brunono nukirsdinimo?
