Šaukštas kraujo rožiniuose putėsiuose
Eiti vidurvasarį į kino premjerą „Forum Cinemas“ ir tikėtis gero kino yra, matyt, tas pats, kas eiti į „Domino“ teatrą, tikintis pamatyti gerą dramą. Bet eini, nes įdomu, už ką šiomis dienomis dalinamos „Palmės šakelės“ – šiuokart Kanuose už geriausią režisūrą apdovanojimas atiteko Sofios Coppolos „Lemtingai pagundai“ („The Beguiled“). Nors filmo pavadinimas nepadarytų gėdos pigių meilės romanų lentynai, matyt, dėl tos pačios priežasties į tą patį seansą atgriūna ir kita grupelė nuobodžiaujančių vasarotojų, aiškiai kiek kitokio kino adeptų, pirmose eilėse kvatojusių po kiekvieno neva esminio filmo kulminacinio momento.
Filmo pradžia kažkuo primena „Vėjo nublokštų“ kadrus – tas pats laikotarpis, JAV pilietinio karo metas Virdžinijos valstijoj. Šiame kontekste – stebuklingai karo kataklizmų išvengusi kilmingų mergaičių pensiono karalija, didingame pastate su kolonomis stūksanti beveik pasakiško miško apsupty, kur tebevyksta pamokos, mokoma siuvinėti ir prancūzų kalbos. Visai šiai karalijai, skendinčiai kinematografiškuose vidurvasario šešėliuose, vadovauja Marta (akt. Nicole Kidman), dar menanti puošnias prieškario puotas ir to meto aristokratijos spindesį. Nuostabioji porcelianinė Nicole, pagaliau atgavusi mimikos raukšles po nesėkmingų plastinių operacijų, tikrai puikiai susitvarko su vaidmeniu, kuris, sakyčiau, nesiekia nė dešimtosios dalies jos gebėjimų. Kaip ir Kirsten Dunst, kuri, pasak geltonosios spaudos, net susipykusi su S. Coppola, neva liepusia vaidmeniui numesti nors kiek svorio. Abi šios aktorės savo karjeroje turėjusios stiprių, tamsių, psichologizuotų vaidmenų, dabar – „domino teatre“, kur visa filmo fabula sutraukta į įsipykusią iki gyvo kaulo vyro ir moters santykių fabulą. Per visą filmą nesužinome apie herojes beveik nieko. O štai „viskas“ „Lemtingoje pagundoje“ yra santykis su kaip grybas po lietaus saugioje ir hermetiškoje moterų karalijoje atsiradusiu jankių kareiviu (akt. Colin Farrell), kurį miške grybaudama randa viena jaunučių auklėtinių.
Krikščioniško gerumo paskatintas vaikas (Eimės vaidmenį sukūrusi akt. Oona Laurence), pasiūlęs savo gležną nimfetės petuką, atvelka sužeistą jankį į pensioną, kur jis, purvinas, pūliais ir krauju dvokiantis inkliuzas, paguldomas ant puošnios Viktorijos laikų sofos, ant tos pačios sofos Marta dūsaudama plauna jo kareiviškus purvus ir – čia metas pirmam kino cinikų iš priešakinių eilių kvatojimo priepuoliui. Kadras yra toks nenatūralus ir neįtikinantis, kad jei iki to laiko dar ko nors tikėjaisi iš šio filmo, po šio kadro vilties lieka labai nedaug. Viltis, tiesa, surusena tada, kai, praėjus visai tiradai saldžių it putėsiai pensiono auklėtinių godų apie kapralą scenų – pradedant tam laikotarpiui būdingais manieringais pokalbiais, puošimusi jau seniai pamirštomis kamėjomis ir perlų auskarais, baigiant vogčiomis ištaikytais bučiniais, – įvyksta kai kas nenuspėjamo: atkutęs ir jėgas atgavęs vyras pradeda intrigas – saldų flirtą su pensiono mokytoja (antras priešakinių eilių cinikų juoko priepuolis) – ir pabaigoje vietoj vystelėjusios K. Dunst herojės pasirenka jaunutę auklėtinę (akt. Elle Fanning). Būtent šiuo momentu vilkas užtinkamas ėriukų bandoje, ir siužetas pasuka kiek nenumatytu vingiu, o cinikai pirmose eilėse kuriam laikui užtilsta: N. Kidman čia tiesiog maniakiškai įtikinanti, su tamsia maldininkės aistra neutralizuojanti įsibrovėlį. Nors „Lemtingai pagundai“ kai kuriuose interneto portaluose dabar kažkodėl klijuojama feministinio filmo etiketė, su feminizmu, mano galva, jis neturi nieko bendra, tik tiek, kiek siekia banalios ir paviršutiniškos paralelės su Holoferno galva. Simbolinė kastracija įvyksta, tačiau jos motyvai taip ir lieka neaiškūs, ir nors siužetas tvirtina, kad viskas – dėl pažeistų moteriškų ambicijų, tokia banalia priežastimi nesinori tikėti iki pat filmo pabaigos.
Tačiau S. Coppola toliau tęsia pasaką, įpindama bordžijiškus nuodijimus, – į pagalbą pasitelkiami Virdžinijos miškų šungrybiai ir nors visi, bent kiek domėjęsi nuodingų grybų poveikiu, žino, kad mirtino efekto sulaukiama tik po kurio laiko, manai, kad tai dėl stebuklingo miško stebuklingų grybų – juk jankis tą pačią sekundę krinta negyvas, o priešakinių eilių cinikų kariauna krinta iš juoko.
Kadras iš filmo „Lemtinga pagunda“
Kažkuriuo momentu dar nori tikėti, kad S. Coppola kūrė parodiją ir tiesiog dabar pati smagiai kikena priešakinėse eilėse, panašiai kaip kartais iš žiūrovo mėgsta pasityčioti cinikas Larsas von Trieras, priversdamas patikėti kokia depresijos patale sumąstyta savo nesąmone, bet, o siaube, interviu režisierė pareiškia „žiūrovui dovanojanti intriguojantį seksualumą“, – ir čia jau iš juoko turi virsti be išimties visi arba amžinai prisiekti gyvenimo „domino teatrui“. „Lemtingą pagundą“ S. Coppola pavertė šleikščiai saldžiu desertu – putėsiais su uogų tyre, tik vietoj uogų čia kraujas, toks pats saldžiai šleikštus.
