Porcelianinė madona

Senas butas netiko vaikui auginti: vaikščiojant išklibusiomis, keliais sluoksniais dažytomis grindų lentomis, skambėdavo lėkštės prieškariniame servante, trinktelėjus laiptinės durimis, sujudėdavo lova, laiptai buvo siauri ir statūs, – neužsineši vežimo, jei pats vos prasisuki, – be to, suodini ir nutaškyti kačių šlapimu, vamzdžiai užsikišę rūdžių nuosėdomis. Kur dar buvusios komunalkės keistumai – tualetai su mažais langeliais, pro kuriuos galėjai matyti laiptinės kaimynų gyvenimą, – anksčiau rūkydama dažnai stebėdavo taip pat rūkančią kaimynę iš žemutinio aukšto: ji savo bute augino būrį kačių ir porą balandžių, per senas palaikes perdangas kilo gyvūnų šlapimo tvaikas, kur dar nuolat girdimi barniai su kartu gyvenančia motina, kai nebuvo aišku – ar kviesti policiją, ar belstis į duris: senoji katėms slapta tyčia atidarydavo kambarį, kuriame galavosi iš kiemo priglausti karveliai vaikigalių pamuštais sparnais.

Bute, atrodė, vis kažkas vaikščiodavo, skrebendavo, blyksnodavo šviesiais pavidalais drumstuose veidrodžiuose, klaksint išklerusiam sieniniam laikrodžiui – panašiai aparatas fiksavo jos kūdikio širdies dūžius, dar jam esant įsčiose, keistais ūkčiojimais aidinčius senos ligoninės koridoriuje, pro didžiulius langus įspįstant įkypai rudens popietės šviesai, mirgančiai pro jau nurudusius klevus, – tais metais lapai krito kaip niekada vėlai. Gulėdama stebėjo sename apleistame dvare įsikūrusius slaugos namus, dar aukščiau – aukso karūna spingsojo sentikių cerkvės kupolas. Vaikui sujudėjus, aparatas čaižiai gargtelėdavo, o ji turėdavo paspausti mygtuką, kurį seselė buvo įbrukusi į delną, – aidas, atsimušęs į koridoriaus lubų arkas, susiliedavo su kitais gargčiojimais, sklindančiais pro praviras palatų duris, kur gulėjo kitos nėščiosios, prakaituotuose delnuose spausdamos mygtukus, kaip ateisiančiųjų gyvybės pažadus.

Gimusi mergaitė augo sveika ir stipri, žįsdama mažom saujukėm reikliai įsikirsdavo į jos kūną, palikdama ant minkštų porceliano baltumo krūtų spanguolių raudonumo žnybes, kai vargais negalais vonia prisipildydavo vandens, pildavo dar stiklinę švęsto, tada maudydavosi abi – nuo piktos akies, kaip sakoma, juk aplink daug pagiežingų burnų, bergždžių, išdžiūvusių įsčių, ta pati kaimynės motina, vos pamačiusi jas kieme, bėgte pasileisdavusi pavymui – pasivijusi kalbindavo naujagimį, šiam pradėjus klykti, stebeilydavo aštriu, iš apačios juodu cheminiu pieštuku užbrėžtu žvilgsniu, sena stačiatikiška maniera užrišta skara dengė juodus kaip derva plaukus. „Vedma“, – anai pagaliau nuėjus, nusispjaudavo tris kartus.

Pamena, kaip kartą, traukiny, ant jos griūte užgriuvo aplink sėdinčiųjų mintys, galėjo skaityti jas visas, labai išsigando, nuo to karto uždraudė sau tai daryti, juk ir močiutė mokėjo užkalbėti vandenį, mirtimi galavosi nepaprastai sunkiai – sako, regėtojos nemiršta lengvai, kitoms kaime praardydavo viršuje stogą. Prosenelė mirė per jos pačios gimimą, prieš tai sapnuose atėjusi pas kaimo bobas ir paskelbusi: pravnučka rodilas.

Po daug metų nuvažiavo aplankyti kapo – beveik aklinai apkerojusį gebenėm ir nužydėjusiom konvalijom, rado nuojautos vedama. Visada vengė kapinių, nuolat ten jautėsi stebima – sekama žvilgsnių iš senų antkapių fotografijų, – močiutė savąją išrinko pati keletą metų iki mirties, ilgą laiką ji ten buvo užklijuota juoda lipnia juosta: vis baudėsi pažiūrėti, bet artimieji sergėjo, neleido. Iš savosios žiūrėjo tik senelis – lygaus ir balto prakaulaus veido, it sklembtos romėniškos nosies, panašios į josios, – prisimena, kaip smagu būdavo žaisti su juo, slapta išsitraukdavo iš servanto trapiausius močiutės servizus su bukolinėm scenom, vyno spalvos aksomu išmuštą paauksuotų šaukštelių dėžę ir jos taip branginamą porcelianinę madoną.

●

Autorės nuotrauka

Stebiu jas sankryžoje: sustojusios, regis, tik trumpam šnektelėti – vyresnė ir jauna. Šalia ūžia gatvė, ūkia troleibusų laidai, pasisūpuodami nelygiu senamiesčio grindiniu jie pralekia taip nirčiai – regis, dar truputį, ir užkliudys skverną.

Vyresnė kažką pasakoja jaunajai, energingai mojuodama apvalainomis plaštakomis, matau jos burgundiško vyno spalvos laką – nutrupėjusį, tokiu pat lūpdažiu nuteptas goslias lūpos – raudonis išskydęs kampučiuose beveik taisyklingomis w raidėmis. Pamenu, vieną vasarą vykom su šeima į Vokietiją – vaikus vežėm suptis į Legolendą, baisingai priešinausi, rodės, kvaila vykti taip toli tik dėl karuselių, visiškai nenorėjau, ir jau sėdėdama Vokietijos kempinge, šalia palapinės, aidint apokaliptiniams riksmams iš čia pat esančių atrakcionų, – it kokios pragaro ratų butaforijos, – norėdama išpilti kavos tirščius, žolėse užtikau gal tuziną milžiniškų riebių šliužų, besislepiančių nuo kaitrios saulės, kuri baigė išdegint viską akinančiom kalkakmenio dulkėm padengtoje kempingo teritorijoje, besiraitančių dar nuo ryto likusioje drėgmėje. Paėmiau vieną – koks keistas raštas, tarsi nugarą kas nemokšiškai būtų badęs mokykliniu parkeriu. Pajutęs delno šilumą, lėtai susitraukė.

Matau, kaip jaunoji moteris – nepaprastai balto, lygaus, be dėmės veido – stebeilija į tą burgundišką šnekančią ertmę, su kiekvienu sakiniu, regis, grėsmingai artėjančią, ir pamažu šlyja, šlyja su vos slepiamu pasidygėjimu, kažką tarsteli, pasitaiso diržą ant peties – laiko kelių mėnesių kūdikį, tas su pasimėgavimu čiulpia nešynės kraštą, matosi, dar žinduklis, mergytė, apglėbia ją rankomis kaip išsigelbėjimą, sukasi eiti.

Galia

Padaryt čistuju blonzdynku* – labai sunkus darbas, – sako kirpėja Galia, balta peroksidine koše terzlodama tavo plaukų šaknis. Jauti, kaip dažas, pasiekęs odą, pradeda iš pradžių maloniai, po to smarkiai graužti, veik deginti, o ore pasklinda su niekuo nesupainiojamas peroksido ėdamų plaukų dvokas – pažintas dar ankstyvoj paauglystėj, kada maištaudamos nusišviesinot plaukus namų sąlygom: tu tapai medetkų geltonumo, o draugė, turėjusi kerinčias išrinktosios tautos garbanas, išgavo metalo rūdžių spalvą, dėl ko po to gavo diržu nuo motinos: tais laikais už „blondzynką“ tėvai tiesiog įkrėsdavo košės, ir nesvarbu, kad tau jau penkiolika.

Iš tikrųjų pati Galia – jokia ne Galia. Tiesiog jos vyrui nepatiko vardas Lena ir pasakė: būsi Galia. Nors ir neparodo, ji skaudžiai išgyvena savo vardo transformaciją, kaip ir tai, kad neįtiko vyro šeimai – „Začem tebe etot ciriulnik“**, – tai anytos žodžiai, kuriuos Galia ištaria su patosu – šitaip pasakė, įsivaizduoji. Dabar ir anyta, ir vyras mirę, o Galia taip ir likusi Galia.

Galia yra tavo mamos kirpėja ir kirpo mamą dar tada, kai buvai jos įsčiose – tai svarbus faktas, prisimenamas kaskart tau atėjus. Tavo mamą ji irgi vadina kitu vardu, – tiesiog kadais apsirikusi taip pavadino, o mama nedrįso prieštarauti – todėl ir dabar, praėjus daugiau nei keturiasdešimt metų, tavo mama turi du vardus – vieną savo, o kitą duotą Galios.

Galia visada pabrėžia, kokia gera ir paklusni mergaitė buvai, atlydėdavusi mamą į pirmame daugiabučio aukšte buvusią kirpyklą, – dar pameni ten tvyrodavusi „pusmetinio“ cheminio smarsą, kažkuo panašų į svilinamų kaulų, didžiulę salę, perskirtą krėslų su veidrodžių eilėmis, – krėslai buvo burgundiško vyno spalvos, o linoleumas, nuo kurio valytoja šluodavo nukirptų plaukų sruogas, it kokias šikšnosparnių draiskanas, – purvinai rudas, su neišplaunamom užtiškusių dažų dėmėm. Kėdėse prie sienos tarsi bejėgės lėlės išluptom akim – moterys, tampriom kepuraitėm. Vietoj akių – suodinos vatos gniužulai, ant kurių keliolikai minučių prilipintos riebiu degutu nuteptos blakstienos, taip pat išpaišyti ir antakiai – jos atrodo it siaubo filmo personažės, kurias, piktai surakinusios kaulėtais gniaužtais, jų budelės vėliau veda prie prausyklių, atsuka vandenį ir šiurkščiai palenkia. Prie stalelių, uždengtų storu stiklu, – po juo pakištos iš importinių žurnalų iškirptos vintažinės gražuolės, ant kurių porcelianinių šypsenų, it kankinimo įrankiai, išdėlioti vietomis aprūdiję metaliniai instrumentai, – tiesiom nugarom sėdi nuožmios manikiūrininkės, neva netyčia giliai prakerpančios nagų odas it kokie Kerolės iš „Pasibjaurėjimo“*** prototipai.

Bet labiausiai tau patinka stebėti kitą nuolat atsikartojantį ritualą: moterys sėdasi į vyno spalvos krėslus, o kirpėjos, stovėdamos joms už nugarų, dviem delnais laiko jų galvas, įdėmiai stebeilydamos į moterų kartotes veidrodžiuose, – tai nuosprendžio momentas, tada ir kirpėjos, ir kartočių provaizdžiai eina į baugiai intymią patalpą, joje – didžiulė dvokianti vonia, iš jos sklinda garas, o aplink – daug cinkuotų lovių, tau kažkuo primenančių vaikiškas čiuožynes – vasarą jos taip įkaista, kad, norėdama nučiuožti, būtinai turi būti su kelnėm, kitaip nusiplikysi sėdmenis iki žaizdų. Moterys sėdasi, smarkiai atkragindamos galvas lošiasi ant tų lovių, – jau vėliau pati patirsi tą jausmą, kai metalas skaudžiai įsikerta į sprandą, o tau liepiama – loškis dar labiau ir dar, o kai jau, atrodo, visa guli ant tos cinko plokštės, tarsi lavonstalio, turi užsimerkti ir ant tavo galvos pradeda lietis vanduo – iš pradžių klaikiai per šaltas, po to – verdantis; karšta, – dabar inkšti Galiai, bet ji negailestinga – peroksidas, išėdęs tavo prigimtinę plaukų spalvą, turi būti nuplikintas karščiu: Galia pūkščia, stena, abiem rankom skalbia tavo galvą, jos apkūnus kūnas gulasi ant tavęs, veidu jauti jos krūtis, „pats atsakingiausias momentas – gerai išplauti“, – skiemenim skanduoja kažkur iš garų debesies, o šampūnas taip graužia akis, kad jau nejauti nei verdančio vandens, nei geležies pleišto savo sprande, – esi visiškoje saldžioje bejėgystėje, absoliučioje Galios valioje.

Būna, kad nueini ne pas Galią, o į kitą kirpyklą, tada galas: pamačiusi tave, Galia griebiasi už širdies, – tai šitaip! Viskas jai atrodo nepataisomai sugadinta, kreiva ir neteisinga, o kirpėjos pavydas niekuo nenusileidžia Otelo rūsčiui – vanduo bus tikrai verdantis, o pabaigoje būsi giljotinuota aštria cinko plokšte.

Bet vieną dieną įvyksta kažkas nepataisoma – tu nebenori būti „blondzynka“ ir palieki Galią, kažkaip savotiškai palikdama ir mamą su tuo jai nepriklausančiu vardu, palieki jas abi – kaip amžiną simbiozę, kaip nekintančią konstantą.

Iki šiol taip ir nežinai, ar Galia tau atleido.

–  –

* Gryną blondinę (rus.).

** Kam tau ta kirpėja (rus.).

*** 1965 m. Romano Polanskio filmas.