Orių tuteišų Europa

Svarstant Europos idėją pravartu apsižvalgyti aplink. Gali būti, kad ji yra arčiau nei Houellebecqas ir Sorbona ar Goethe ir Frankfurtas. Prisiminiau vieną baltarusių poeto Jankos Kupalos eilėraštį. Nesu nei vertėjas, nei baltarusių kalbos mokovas, todėl iškart atsiprašau skaitytojų už ne itin vykusį pateikiamo eilėraščio vertimą:

 

Kas tu esi?

– Savas, tuteišas.

Ko tu nori?

– Dalios geresnės.

Kokios dalios?

– Duonos, druskos.

Ko daugiau?

– Žemės, laisvės.

Kur gimei tu?

– Kaime savo.

Kur pakrikštytas?

– Prie takelio.

Kuo pašventintas?

– Krauju, prakaitu.

Kuo būt nori?

– Nebūt galviju.

 

Buvimas europiečiu man yra žinojimas, kad esi iš vietos, kurioje jautiesi savas ir laisvas, kurioje gali dirbti ir tikėtis geresnės dalios ir kurioje nereikės būti galviju. Europa man pirmiausia – orumo pojūtis.

Žmogaus orumas istorijoje buvo trypiamas ir atkuriamas ne kartą. Tereikia prisiminti kolonialistinę įvairių šalių politiką, nacių holokaustą ar sovietų vykdytą stratocidą. Dar visai neseniai Euromaidano revoliucijos barikadose galvas už trypiamą savo orumą guldė ukrainiečiai.

Verta sukonkretinti, kad europietiškumas man nėra tolygus orumui ir kad gyventi oriai man visai nereiškia gyventi europietiškai. Tačiau būti europiečiu negyvenant oriai – to įsivaizduoti negaliu.

Tarkime, kartą Budapešte gyvenanti draugė papasakojo, kaip vieną vėlų savaitgalio vakarą gatvėje ją sustabdęs benamis ir pasiteiravęs, ar neturinti cigaretės. Ji atsakiusi, kad vengriškai nekalbanti ir kad cigaretės, deja, neturinti. Tuomet benamis išvadino ją prakeikta nežinia ko čia atsibasčiusia užsieniete, kuri čia išvis nė nepriklausanti.

Įkandus kitam, prarasto orumo atgauti gal ir nepavyks, tačiau į klausimą „kas esi tu?“ pavyks atsakyti nesunkiai. Užteks vien fakto, kad nors ir esi benamis, tai tau priklauso šalis, kurioje svečio teisėmis gyvena visokie prašalaičiai, kuriuos šuniškai aplojus galima pasijusti šiuo tuo daugiau nei tuščia vieta. Kitaip tariant, kažkuo, o ne niekuo.

Tačiau būtent tokiu savo šalyje gyvenančiu galviju aš ir nenorėčiau tapti. Ir jei Europos idėja yra verta būti svarstoma, tai ji to verta tiek, kiek ši idėja pajėgi padėti žmogui išsaugoti orumą ten, kur jis jaučiasi esantis namie.

Todėl, kalbant apie orumą, yra ir dar šis tas. Mane visuomet glumino šnekos apie grįžimą į Europą. Pamenu, kaip nustebau, kai pirmą kartą išvykęs į Vakarų Europą Belgijoje išvydau stūksančias chruščiovkes. Pasirodo, ši nelaimė buvo ištikusi ne tik mus. Patyrimas, kad iš Europos nebuvome iki galo išplėšti, aplankė dar kartą, sužinojus, kad sovietinės Lietuvos architektūros tradicijoje būta lietuviškojo baroko interpretacijų. Tarkime, atidžiau pažvelgę Gedimino prospekte esančiame „Lietkoopsąjungos“ pastate „pastebėsime tą pačią ekspresyvią, netgi kiek barokišką modernizmo interpretaciją, kuri buvo tapusi savotišku Lietuvos tarpukario architektūros atpažinimo ženklu“ (Vaidas Petrulis, www. autc.lt).

Todėl visos kalbos, kad į Europą turime grįžti, yra truputį žeminančios ir gluminančios. Juk jei reikėtų kažkur grįžti, kur tuomet tektų palikti tokius „savuosius“ kaip Didysis Vilniaus Gaonas, žydų bundistai, iš Kauno slabotkės kilusi anarchistė ir feministė Emma Goldman, rašytojai Mickevičius, Miłoszas ir Milašius, mokslininkas Algirdas Julius Greimas, sukilėliai Kosciuška ir Jasinskis. Galop jau minėtą Janką Kupalą? Kur jiems reikėtų sugrįžti?

Be žinojimo, kad visad buvau europietis, juo taip pat mane daro ir žinojimas, kad esu iš konkrečios vietos, iš, jei norite, to, ką Miłoszas vadino „mažąja tėvyne“. Netgi priešingai – sakyčiau, kad aš pirmiausia esu tuteišas, t. y. vietinis, o jau tik po to – europietis. Sunkiai įsivaizduoju „europiečius“, kurie, nors ir kilę iš rytinio žemyno pakraščio, neskiria Bukarešto nuo Budapešto, Slovakijos nuo Slovėnijos, tačiau atmintinai žino visas centrines Berlyno ar Londono gatves. Lygiai taip pat įtartinai man atrodo ir tie, kurie mano, kad pasaulis baigiasi ties Vilniaus miesto ribomis, kurias dar reikia aklinai uždaryti, kad „neprivažiuotų visokių babajų ir turkų“.

Antikos graikai save vadino politai – piliečiais, kuriais juos darė tapatinimasis su konkrečia vieta ir jos žmonėmis – poliu. Šia prasme jų būta tuteišų iš Kretos ar Atėnų. Tačiau polis niekuomet nebuvo uždaras pasauliui. Atėnai nuo pasaulio atsitvėrė siena tik pačioje savo klestėjimo pabaigoje.

Patriṓtai – šitaip graikai vadino barbarus, siejusius save su abstrakčia šalimi, iš kurios buvo kilę (Ernst H. Kantorowicz, „Pro Patria Mori in Medieval Political Thought“, The American Historical Review, 56 (3), 1951, p. 474). Kitaip nei atviras polis, patria yra abstrakti, bet uždara („Lietuva – lietuviams“) idėja. Tad europietiškumas man nėra suderinamas nei su užsidarymu konkretybėse, nei su meile abstrakcijai. Net jei ta abstrakcija būtų pati Europa („Europa – europiečiams“).

Todėl europietiškumu vadinu ir išskirtiniu jo bruožu laikau tapatinimąsi su mažąja tėvyne, kurioje drauge su kitais politai galima gyventi oraus tuteišo, o ne gyvulio gyvenimą.