Mirtingumo įrodymai

 

Tai, ką išmokau už baro

 

Alkoholis yra depresantas.

Yra klientų, kurie antrą kartą nepasirodo, bet įstringa atminty giliau nei nuolatiniai.

Kuo garsiau rėkiamas užsakymas, tuo labiau norisi ignoruoti klientą.

Tarp brangiausių ir pigiausių vynų niekada nebus tokio skirtumo kaip tarp druskos ir cukraus.

Gerti vienam gali būti alkoholizmo pradžia. Bet žmonės, vieni geriantys vyną, mano, kad tai veikiau romantika.

Neįmanoma kokteilio „Mojito“ / „Long Island Ice Tea“ / „Martini“ padaryti idealiai. Klientas prisimena tą tobuląjį. Dažniausiai bando jį priminti ir barmenui.

Klonopinas yra vaistas, kurį geria žmonės, kai jiems prasideda abstinencijos sindromo sukelti traukuliai.

Paulas McCartney sakė, kad apie tikrąjį žmogaus būdą gali sužinoti iš to, kaip jis elgiasi su gyvūnais. Manau, kad taip pat iš to, kaip jis elgiasi su aptarnaujančiu personalu.

Žmonės dažnai žiūri į savo rankas. Yra trys žvilgsnių tipai: kiek daug jos padarė; kiek daug jos galėtų padaryti; kiek daug jos būtų galėjusios padaryti. Iš visų trijų žvilgsnių pastarojo neištrina joks kiekis alkoholio.

„Aš nežinau, ko noriu. Pasiūlyk ką nors gero. Tu nuspręsk“, – tai niekada nesulaukia laimingos pabaigos. Ne vien tik bare.

Gerdamas žmogus rytdienos laimę išsiskolina šiandienai. Geriantis antrą dieną tiesiog nenori grąžinti skolos. Geriantis ilgą periodą visada paslapčia nujaučia, kad palūkanos jau didesnės už skolą.

Įkaušę žmonės linkę atsiverti. Jiems nelabai rūpi, ar kas nors išties klausosi. Įkaušę žmonės dažniausiai atsiveria įkaušusiems žmonėms. Jiems nelabai rūpi tai, ko jie klausosi.

Kai pirmąkart matomas lankytojas atsisėda prie baro, pasisveikina ir paduoda ranką, dažniausiai vėliau sukelia problemų. Jis pirmąkart mato barmeną, vadina jį vardu ir jaučiasi, tartum jam dėl to negaliotų taisyklės. Dažniausiai taip elgiasi tie, kurie į barą ateina girti iš kokios nors kitos vietos.

Vaikinas ir mergina susitiko pas mus per pasimatymą. Užsisakė du alaus. Mergina nuėjo į tualetą. Mano kolega pastebėjo, kad vaikinas įmetė kažką į jos alų. Kai jo dėmesys buvo nukreiptas, mano kolega apkeitė bokalus vietomis. Vėliau radom jį tualete, netekusį sąmonės.

Čia dažnai užsuka vyras, palaidojęs savo sūnų. Jis daug juokauja, palieka arbatpinigių. Jo rankos visada dreba. Parafrazuojant mažąjį princą – jis geria dėl to, kad jaučiasi kaltas. Jaučiasi kaltas dėl to, kad geria. Kartais jis žiūri į tuščios taurės dugną. Kartais atrodo, kad kažkas iš ten žiūri į jį.

Vienas senis vis primena (sau ir kitiems), kad buvo pilotu, buvo neprilygstamu pilotu armijoje. Dar ir dabar yra, tie įgūdžiai nedingsta, tai kaip važiuoti dviračiu, jis dar ir dabar yra neprilygstamas pilotas. Iš kurio atėmė dangų ir kelionės tikslą. Iš visų mūsų, čia esančių, dauguma tokie patys.

Ketvirtą ryto yra tik trys pokalbių temos: Dievas, politika ir priešinga lytis.

Labai retai atsiranda žmogus, kuris pasako žodžius, sukeliančius įtarimą, kad jis ar ji galėtų būti nuostabaus kūrinio personažas. Tokie antrą kartą nebepasirodo.

 

 

Skylė

 

Aišku, kartais man atrodo, kad diedukas mane apipisinėdavo. Prieš man gimstant jis kieme pasodino gluosnį. Kai buvau maždaug penkerių, klausiau dieduko, kodėl mirusiuosius mes užkasam į žemę.

– Savo karstuose jie kaip valtyse nuplaukia pas savo artimuosius ir gyvena po žeme.

– Ką jie ten veikia?

– Jie pamažu išstumia medžius iš po žemės.

Diedukas sakė, kad

gali susikalbėti su gyvūnais, jei mintyse kartoji žodžius ir garsiai skleidi kuo panašesnius į gyvūno skleidžiamus garsus – loji, miauksi, bandai čiulbėti,

televizoriuose iš tikrųjų gyvena mažyčiai žmonės,

dangaus skliautas yra uždanga, o už jo yra begalinė šviesa. Žvaigždės yra skylės joje. Kai paklausiau, kaip tos skylės atsirado, jis pasakė, kad kai labai stipriai svajoji, svajonės pramuša skyles uždangoje.

Čia baigiasi vaikystė.

Naktį budžiu ligoninėj prie jo mirties patalo. Jis prisimena išgyvenimus, keliones, potyrius ir nesiliauja pasakojęs. Ir nė vienas iš pasakojimų neturi pabaigos. Staiga viduryje sakinio jis nutyla, pauzė išsitęsia iki kelių minučių, o tada prasideda naujas pasakojimas, visiškai nesusijęs su ankstesniuoju. Ir dar jis vis paklausia, ar nuėjau pašerti paršelio. Esą jis gimė toks mažas, mažiausias iš vados, todėl šerti jį reikia labai dažnai, nes kitaip jis nesulauks ryto. Iš pradžių kelis kartus sakau, kad mes ligoninėje ir čia nėra jokio paršelio. Po to sakau, kad tuoj nueisiu pašerti. Kai diedukas paklausia paskutinį kartą, pasakau, kad einu pašerti paršelio. Išties nuėjau į tualetą ir šaltu vandeniu apsišlaksčiau veidą. Kai grįžau į palatą, diedukas buvo miręs. Tai buvo viena pabaiga visiems pasakojimams.

Čia baigiasi vienas gyvenimas.

Dabar man kyla klausimas, ar jį laikė čia vien mintis apie nepašertą paršelį. Ir jei tuomet būčiau tai žinojęs… jei man būtų tekę rinktis, kas sulauks ryto – paršelis ar diedukas?.. Vėliau mano mama pasakė, kad paršelis buvo skaudžiausias dieduko vaikystės prisiminimas. Tas paršelis iš tikrųjų ryto nesulaukė.

Bet man buvo taip svarbu, kad ši istorija baigtųsi būtent taip, kaip iš tikrųjų nesibaigė. Kad galiotų ne pasaulio, o vaikystės dėsniai, kur viskas iš tikrųjų teisinga.

Sapne mes vis žingsniuojame ir pasaulis paklūsta nebe fizikos, o vaikystės dėsniams ir tada ta nepatogi nuojauta… jis atsigręžia į mane ir klausia:

– Ar kas negerai?

– Viskas nuostabu, tik aš pasiilgau to gluosnio, kurį man išstūmei…

Jis šypsosi ir…

Čia baigiasi sapnas.

Nes per jo laidotuves mes, artimieji, turėjome mesti po saują žemės ant karsto. Ir dėl kelių akmenukų man tai atrodė kaip beldimas. Ir taip, kaip mes metame saujas žemių ant mirusiųjų karstų, taip kai kurie gyvieji ir mano diedukas kasdien mėto mums po saują dangaus. To, kuris slepiasi už uždangos. To vaikiško. Ir savo žodžiais kartais stengiuos pramušt skylę dangaus uždangoj. Ir net jei man nepavyks, tai svarbiausia, užvis svarbiausia yra tai, kad

tas gluosnis vis dar auga.

 

 

Kai prasmė yra beprasmis dalykas

 

Šiki ir tave ištinka Poseidono bučinys – apsitaškai subinę. Nerandi telefono ir jis dargi išsikrovęs. Nespėji į viešąjį transportą. Nusidegini liežuvį. Išaušta dienos, kurių pati pradžia yra kaip piktas pranašas, ir tu net akmenų neturi, idant jį užmėtytum.

Norėčiau tikėti, kad visos dienos yra savaip prasmingos. Ir man regis, kad man tai pavyksta. Bet esmė ta, kad išaušta dienos, kai prasmė man atrodo kaip visiškai beprasmis dalykas. Nuo šito sunku apsigint. Būvis toks beviltiškas ir niūrus, kad staiga perpranti visą prancūzų kiną.

Kartais prisimenu vieną vaizdinį. Kažkur, vos vos už visatos pabaigos, už uždangos stovi pagalbinis scenos darbuotojas, atsirėmęs į šio spektaklio metu nenaudojamas butaforijas ir rūko. To užtenka. Jei nieko daugiau, galima taip ir prarūkyti likusias dienas.

Tada į mano kambarį ateina katinas arba katė ir pradeda žaisti su mano treninginių kelnių raišteliais. Ir aš įsitraukiu į žaidimą. Galvoju, koks primityvus ir paprastas padaro protas – jį sudominti ir užimti reikia tik raištelio. Tada suprantu, kad man pačiam sudominti ir užimti reikia tiesiog katės ir raištelio.

Būtent juo kažkaip ir prisirišu prie savo kasdienybės.

Nėra garso dalelių, kaip kad yra šviesos – fotonai. Garsas, balsas, žodis yra jau esančių dalelių – terpės – virpėjimas. Pradžioje, anot kai kurių, Dievas pasaulį kūrė tik kalbėdamas. Jis suvirpino nieką taip, kad atsirado viskas. Todėl balsu, žodžiais mes siunčiame virpesius. Ir jie judina materiją, virpina ją. Kai kurie iš žodžių, kuriuos išgirstu, man dovanoja gėrio ir aš nusišypsau. Suvirpėjusi terpė pakeičia materiją – mano veidą, – jame atsiranda šypsnys. Todėl kalbėk, virpink nieką ir virpink viską. Kai virpi iš baugulio, virpink pasaulį aplink save, kol jis pasikeis į geresnį.

Kartais, kai esu vienas, žiūrėdamas serialą šaukiu ant veikėjų. Ginčijuosi su mirusiais žmonėmis. Sugalvoju šmaikščius atsakus tiems atvejams, kai mane prieš kelerius metus traukė per dantį. Mąstydamas apie praeities klaidas, regėdamas seną situaciją prieš akis, net dabartiniame momente noriu rėkti: „Stok, liaukis, ne…“

Kai vaikystėje su broliu žaisdavom „Monopolį“, buvo vienas ženklas, rodantis, kad situacija artėja prie smurtinio konflikto. Kuris nors paprašydavo paduoti žaidimo taisykles. Ir kartais, kai mano akistata su gyvenimu artėja prie smurtinio konflikto, aš taip pat norėčiau paprašyti taisyklių. Šioje vietoje turbūt jau nutuoki, kad ta taisyklių ar instrukcijų knygutė nebuvo įtraukta į gyvenimo komplektaciją.

50 % pasaulio žmonių turi žemesnį nei vidutinis intelektą. Nors beveik visi mano, kad jie patenka į geresniąją pusę. Taip pat yra su vairavimo sugebėjimais ir įgūdžiais miegamajame. Pastaruoju metu vis dažniau galvoju apie paprastą ir švelnų, mažą gyvenimą. Kuo daugiau galvoju apie paprastumą, tuo sudėtingesnis jis atrodo. Neturiu nieko prieš būti vidurkiu ar net kiek žemiau už vidurkį. Norėčiau nebūti šiknaskylė.

Prieš kokius dvidešimt metų pas mus į butą iš kaimynų alkoholikų pradėjo plūsti tarakonai. Pagaudavau tarakoną. Įmesdavau jį į voratinklį dar gyvą. Ir stebėdavau. Gal vis dėlto aš esu šiknius ir niekšas.

Niekas juk iš tikrųjų nemano, kad yra blogas. Turiu omeny, moraliai blogas ir tuo patenkintas. Kiekvieno galvoje yra pilna pateisinimų ir išlygų, eliminuojančių blogį iš jų blogų poelgių. Nė vienas lietaus lašas nemano, kad būtent jis yra atsakingas už tvaną.

Prieš keletą metų turėjau vilkšunį. Kartais jis atnešdavo man vieną savo žaislą. Dabar galvoju – ar tai buvo jo mėgstamiausias žaislas, ar jis manė, kad tai mano mėgstamiausias žaislas? Visi mūsų ryšiai ir bendravimai kažkuo panašūs – apstu nesusikalbėjimų, neteisingų interpretacijų, emocinių disonansų… Net jei abu išties nemėgstame to žaislo, kurį nešiojame vienas kitam, pats ketinimas ir veiksmas suteikia šilumos ir džiaugsmo.

Prieš 75 000 metų žmonija beveik išnyko. Buvo intensyvus vulkaninis aktyvumas ir pelenų debesys užtemdė dangų. Augalai negavo saulės. Augalinis maistas sumenko, taip pat ir gyvulinis, nes išmirė ir daugelis gyvūnų. Žmonių populiacija sumažėjo iki 15 000 individų. Galiausiai jie virto mumis – aštuoniais milijardais. Ir tarp jų esame mudu – aš, rašantis, ir tas, kas skaito. Jei nebūtų jokios kitos priežasties, vien jau to gana, kad šiandien galėčiau pasakyti ačiū.

Net jei mane išgirstų tik katinas, žaidžiantis su raišteliu. Tas „ačiū“ šiek tiek suvirpina pasaulį.

Ir tai yra prasminga net tada, kai prasmė atrodo beprasmis dalykas.

 

 

Skurdo absurdas

 

2015 m. („Eurostat“ duomenimis) 29,3 % mūsų šalies gyventojų buvo ties skurdo ar socialinės atskirties riba. Palyginkime: Islandijoje – 13 %, Bulgarijoje – 41,3 %.

Šiek tiek laiko praleidęs svetur ir grįžęs pastebėjau, kad daugelis praeivių mano gimtinėje vaikšto nunarinę galvas, žvilgsnius nudelbę žemyn. Tai gali būti tiesiog iškreiptas mano suvokimas, bet regisi, kad žemažiūrių mano miesto gatvėse daugiau nei kitose Europos valstybėse.

Tik po kurio laiko suvokiau dar ir tai, kad parduotuvėse pigiausios prekės visada yra apatinėse lentynose. Nežinau, ar tarp nunarintų galvų ir tokio prekių išdėstymo yra tiesioginė koreliacija.

Didžiausiame skurde pats vienas gyvenau tik kurį laiką. Buvau apsistojęs kambarėlyje Naujininkuose. Su katinu. Kurį laiką maitinausi grikiais ir makaronais su sviestu (kol sviestas baigėsi). Kai kurios pensininkės išnešdavo lauko katėms ėdalo. Nukniaukdavau jį ir parnešdavau katinui vakarienę. Jis grikių neėdė. Kelis sykius maniau, kad iš to išeis vakarienė ir man, bet pabandęs nusprendžiau, kad pasninkas visai neblogas dalykas.

Gal tai ir niekšiška, bet manydavau, kad lauko katės sugebės rasti maisto kitur. Mano katinui sunkiau. Sykį nusprendęs pabėgti iš namų jis išsmuko į laiptinę ir nebesuvokė, kur toliau – į viršų ar į apačią. Todėl maniau, kad lauko sąlygomis jis būtų tapęs itin dvėsliu padaru.

Kita problema buvo tai, kad neėdęs jis be galo garsiai ir gailiai kniaukdavo. Vieną naktį kaimynai pradėjo belsti į (kartoninę) sieną. Buvau pats užsiknisęs ir išvargintas katino – sušukau: „Negaliu atidaryt, čia nėra durų!..“ Kaimynai (dažnai ir garsiai lėbaujantys alkoholikai) iškvietė policiją. Pasakė, kad mano namuose visą naktį bliauna kūdikis. Policija atvažiavo, parodžiau jiems tą „kūdikį“, kuris kaip suokalbininkas prie policininkų tylėjo. Jie skyrė baudą kaimynams už policijos darbo trukdymą.

Žinau, kad egzistavimas skurde labai vargina. Tai nuolatinis stresas. Kurį laiką su gaujele laisvų sielų skvotinome. Iš pradžių tai atrodė romantiška ir viliojo. Išties: nuolat baiminiesi, kad iš gyvenamosios vietos iškeldins policija arba tavo daiktus kas nors pavogs. Nėra šildymo ir vandentiekio – visą laiką galvoji, kaip prasimanyti maisto ir rasti saugią vietą ar patikimus žmones. Rausies konteineriuose – dabar tai pavadinta „dumpster-diving“ arba „food skipping“. Tu negyveni. Tiesiog egzistuoji bandydamas išlikti. Tai suryja visas jėgas.

Tai palieka ir pėdsaką sąmonėje. Močiutė augo tarpukariu. Ji taupė viską. Išvirdavo diedukui dešreles, o po to tame pačiame vandenyje virdavo kavą. Atidaręs kavos dėžutę dažnai rasdavau ten šuns gaurų. Kai išberdavo kavą, močiutė tiesiog sušluodavo ją nuo grindų tiesiai į dėžutę. Joks maistas nebūdavo išmetamas, net jei tai reiškė riziką virškinamojo trakto atžvilgiu.

Augau gan skurdžiai, nors to ir nesuvokiau. Tik po to mama pasakodavo, kad dažnai ji svarstydavo – jei nupirks vaikui batus ir nesumokės komunalinių mokesčių, ar paslaugas nutrauks iš karto, ar dar šiek tiek palauks.

Absurdiška tai, kad gyventi skurde yra brangu. Perki pigesnius ir prastesnius batus, todėl jie sudyla greičiau ir pirkti reikia dažniau. Gyvendamas prastos statybos pastatuose brangiau moki už šildymą (dėl prastos termoizoliacijos). Nuomotis gali tik pigiausiose vietose, o jų savininkai prašo didesnio depozito, nes nepasitiki tais, kurie renkasi pigiausias vietas…

Kurį laiką savanoriavau skurdžių valgykloje – „soup-kitchen“ – prie stoties. Ją įkūrė Motinos Teresės vienuolės. Tomis dienomis, kai išmokėdavo pašalpas, ateidavo labai mažai žmonių. Mėnesiui artėjant prie pabaigos kartais susirinkdavo apie 200 asmenų. Ypač šaltuoju metų laiku. Be alkoholikų ir benamių, ten ateidavo daug pensininkų. Ir jaunuoliai, kurių dauguma – narkomanai.

Vienas ten sutiktų benamių pasakojo, kad kai jam būna labai blogai, jis nueina į veterinarijos gydyklą ir nusiperka antibiotikų stambiems gyvuliams. Bendrojo spektro antibiotikai kaip amoksicilinas veikia ir žmones. Jis negali gauti recepto antibiotikams, nes nemoka PSD, o tokie žmonės patys turi mokėti už vizitus pas gydytoją.

Iki pūslių nujodyta ir banali frazė „ne piniguose laimė“ ar „pinigais laimės nenusipirksi“. Sakantys šiuos žodžius priskiria juos kokiems nors turtuoliams. Bet man regis, kad juos galima priskirti ir kitam frontui. Augau skurdžiai ir vaikystėje nutikdavo siaubingų dalykų. Bet jaučiausi laimingas.

Čigonų berniukas iš kiemo išmokė mane vagiliauti iš parduotuvių ir Kalvarijų turgaus. Dėl to man regis, kad vaikystėje suvalgiau daugiau „Kinder“ siurprizų nei pasiturinčių žmonių vaikai. Lioviausi vogti tuomet, kai mane pagavo apsauginis. Vogiau akvarelinius dažus. Man jų nereikėjo, nežinau, kodėl susiviliojau. Paskambino mamai. Ji, vesdamasi mane namo, pasakė: „Jei ketini būt menininku, tai bent jau išmok padoriai vogt.“ Lioviausi, nes prisimenu tą deginantį gėdos prieš mamą jausmą.

Vaikystėje niekad nelankiau būrelių ir nevažiavau į stovyklas. Bet atradau džiaugsmą karstytis ir laipioti statybvietėse, apleistuose pastatuose, įsilipti į medžius. Vakarais su kitais vaikais perlipdavome per tvorą ir įsigaudavome į darželius – juose visos laipynės ir medinukai priklausė tik mums. O rizika, kad ateis sargas, tik sužadindavo azartą.

Skurdžiai gyvendamas vienas lavinau kulinarinį išradingumą. Prieskoniai net ir mėnesį valgomą patiekalą gali pakeisti naujaip. Kepdamas omletą įsimečiau pigių žemės riešutų. Tobula. Lukštentos saulėgrąžos akcijos metu tikrai pigios. Jas pakepinus galima mesti į bet kokį patiekalą ir jis bus sotesnis. Į paprasčiausią tešlą galima įmaišyti pigiausio pomidorų padažo ir t. t.

Nežinau, kiek tai pažįstama pasiturintiems, bet didelis džiaugsmas yra „Humanoje“ atrasti gerą, originalų drabužį. Galiausiai tikrai naudinga yra suvokti skirtumą tarp „reikia“ ir „noriu“.

Prie konteinerio rastas senoviškai atrodančias duris galima užkelti ant kelių tuščių dėžių, skirtų stiklinei tarai, ir taip pasidaryti originalų stalą. Dabar, kai populiarėja minimalizmas ir į praktiškumą orientuotas dizainas, visai madinga būti taupiam.

Pastaruoju metu vis išgirsdavau iš bičiulių apie teisminius procesus tarp giminių. Kai šeima gyvena skurdžiai, santykiai tarp giminių gan ramūs. Po mirties nereikia su niekuo bylinėtis dėl žemių, nekilnojamojo turto, automobilių, taupomųjų indėlių ir pan.

Nepropaguoju skurdaus ar prabangaus gyvenimo būdo. Nesakau, kad kuklus gyvenimas geriau už prabangų ar atvirkščiai. Man patinka mano gimtinė, net jei kraštiečiai vaikšto nunarinę galvas. Apibendrinant viską – laimei ir prasmei ne tiek svarbu finansinė padėtis. Tik gal būtų kiek smagiau, jei galėtumėm gyventi nesivaikydami akcijų, nenarindami galvų. Jei studentai nekonkuruotų su pensininkėm dėl išpardavimo skyrelio prekių.