Levas Rubinšteinas: „Poezijoje man svarbiausia kalba“

Levas Rubinšteinas (g. 1947) – legendinės Maskvos konceptualistų grupės poetas, publicistas, eseistas. Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje jis ėmė kurti radikaliai naujos formos poeziją ir naują „kartotekos“ mediją – eiles ant kortelių (Rubinšteinas 2011 m. yra dalyvavęs „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, jo eilių yra vertęs Benediktas Januševičius (žr. tekstai.lt). Po šiųmetinio Rygos festivalio „Poezija be sienų“ šiuolaikinės literatūros ir filosofijos žurnalas „Punctum“ paskelbė šį Rubinšteino ir Ilvos Skultės pokalbį (spausdiname sutrumpintą variantą).

 

– Jūsų nuomone, kas yra šiuolaikinė poezija?

– Tai sunkus klausimas. Atsakysiu tik bendrais bruožais. Poezija daugiau sietina su tekstais, o ne su poetais. Per poeziją suvokiame autorius, asmenybes, tuos, kurie veikia ant šios scenos. Pagrindinė šių dienų kultūros savybė, kuri apibūdina ne tik šiuolaikinę poeziją, bet ir meną bei kultūrą, yra decentralizacija, horizontalumas, autoritetų stoka gerąja prasme. Tai, kad poezija nesiremia jokiais išskirtiniais autoritetais. Manding, tai teisinga ir labai svarbu. Mano atveju tai prasidėjo labai seniai, praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje. Būtent tai formavo mane kaip autorių. Faktas tas, kad egzistavau kažkokiame horizontaliame pasaulyje be hierarchijos. Bet dabar tai tapo norma ir tokiu bendru, visuotiniu fenomenu.

– Ar autoritetų trūkumą mene galima vertinti teigiamai?

– Manau, kad taip. Kiek pamenu, visada tolinausi nuo autoritetų, buvau linkęs dekonstruoti įvairias autoritarines poetikas arba autoritarines idėjas. Nes mes tuomet jau žinojome: kas pasakoma, neatitinka tiesos.

– O kodėl apskritai verta kalbėti? Juk žinoma, ką Theodoras Adorno pasakė apie poezijos negalimumą po Aušvico…

– Aš pritariu šiai nuomonei. Ir ją pratęsčiau: po Gulago, po sovietinio socializmo ir daugelio istorinių įvykių, po imperijų… Mes dar išvystame imperinių reiškinių rudimentų.

– Jei nėra autoriteto, kaip suprasti, kuri poezija yra gera?

– Tai taip paprasta. Tokia poezija, kuri jums patinka.

– O koks būtų leidėjo vaidmuo?

– Leidėjas yra trečioje vietoje, jeigu ne penktoje. Apskritai šis klausimas ne man, nes aš daug metų rašau be jokių leidėjų ir apie juos negalvoju, bet turiu savo skaitytojų – nesvarbu, jų daug ar mažai, svarbiausia, kad jie buvo ir yra. Mano, mano artimiausių draugų bei kolegų atveju skaitytojais buvo ir patys autoriai. Tas savas ratas, aplinka, žmonės, kurie rašė vienas kitam ir vienas kitam daug ką reiškė. Tai buvo labai svarbu. Tai mus palaikė. Tuomet toje pusiau išblaškytoje komunikacijos erdvėje poezija daugeliui mūsų reiškė kažką panašaus į išsigelbėjimo strategiją. Tai buvo svarbiausia, nė vienas iš mūsų net negalvojo apie kažkokius leidėjus. Man atrodo, kad ir šiandieną jiems nebereikia svarstyti, nes yra internetas. Žmogus publikuoja ten, kur nori ir kaip jam patinka.

Poezijos knyga – puikus dalykas; pirmiausia būna labai malonu, kad išleista mano knyga, bet tai niekada nebuvo svarbiausia. Yra knyga – gerai, bus galima kam nors padovanoti, kažkas atsitiktinai nupirks. Neseniai patyriau keistą jausmą: metro pastebėjau jaunuolį, skaitantį mano knygą. Tai pasirodė neįprasta. Pirmiausia todėl, kad dabar metro niekas jau nebeskaito knygų, juolab šiuolaikinės poezijos…

– Kiek poetui svarbu skaitytojas, gebantis atsiliepti, komentuoti?

– Taip, tai svarbu. Man atrodo, kad priartėjau prie labai svarbios minties. Šiuolaikiniame pasaulyje atsirado visiškai naujas skaitytojo tipas. Jis, galima sakyti, yra profesionalas – profesionalių poetinių tekstų mėgėjas, gerbėjas, vertintojas. Jis iš esmės tampa bendraautoriu, nes poetinis audinys, poetinė medžiaga kuriama, kristalizuojama per tiesioginį kontaktą su tokiu skaitytoju, kuris jaučia tave, kuris gali paprieštarauti. Šiandieną labai daug poezijos, kuri yra paprasčiausias pusgaminis, žaliava…

– Ar poetas pasirengęs padėti tašką ant „i“, t. y. po kontakto su tokiu skaitytoju pabaigti savo poetinį kūrinį jau kitokiu formatu?

– Ne, tai abipusis dialogas. Šiandieninė kultūra – ta, kuri man įdomi, – yra dialogiška. Ji – Pokalbio iš didžiosios raidės dalis. Mes gyvename Pokalbyje ir dalyvaujame šiame Pokalbyje. Dalyvauja autoriai, dalyvauja skaitytojai, dalyvauja kritikai, prisideda kultūros skleidėjai, festivalių organizatoriai, kažkas yra cituojamas, kažkas verčiamas – mes visi šiame pasaulyje sąveikaujame. Kas galėtų pasakyti, pavyzdžiui, kad labai įdomus yra tas autorius, kuris išverstas į visas pasaulio kalbas. Arba tas, kurio knygos leidžiamos kasmet. Arba prie kurio knygų knygynuose nusidriekia ilgos eilės. Arba tas, kuriam skiriamos premijos. Yra įvairios pasiekimų atskaitos sistemos. Man, pavyzdžiui, visada reikšmingi buvo akademiniai pasiekimai, t. y. kai apie mane rašomos disertacijos, tai įdomu. Arba vertimai – poezija sklinda įvairiomis kalbomis. Šių knygų tiražai galbūt bus maži, bet man tai, kaip sakoma, naujas įrašas mano bibliografijoje. Man tai patinka. Tačiau tai nieko nekeičia.

– Yra žvaigždės ir žmonės, kurie rašo tarsi sau ir draugams, o masėms publikuoja internete.

– Tai yra tarsi sėtum grūdus: pažeri saują, ir kažkas išdygsta… Mes negalime nieko prognozuoti. Mes negalime pasakyti, kad po dešimties metų madinga bus tai ir tai. Mes to nežinome. Man, kaip autoriui ir skaitytojui, įdomi ta poezija, kurioje girdima kalba. Ne idėjos, politinės realijos, o kalba. Ne todėl, kad aš atsiribočiau nuo politikos. Aš neatsiriboju nuo jos – manau, kad bet koks gestas vienaip ar kitaip esti politinis, ypač autoritarinėse valstybėse. Poezijoje man svarbiausia kalba, poeto darbas su kalba.

– O kas nutinka poezijai visuomeniniame politiniame kontekste?

– Nepritariu, kai poetiniu tekstu reaguojama tiesiogiai. Tai ne poezijos reikalas, tam yra kitų žanrų – eseistika arba publicistika (nemėgstu šio žodžio, nors šiame bare pastaraisiais metais daug bendradarbiauju). Poezija man įdomi tik tada, kai ji kalbos glėbyje ir kuria šiuolaikinę kalbėseną.

– Gal domėjimąsi poezija lemia tai, kad jūs regite kažką nauja – pavyzdžiui, naują formą?

– Man aišku, kad šiandieną yra toks laikas, kai jokiu būdu nereikia kalbėti apie naujoves ir formas. Visos formos jau išeikvotos. Dabar nieko reikšmingesnio nesukursi eksperimentuodamas su forma, bet gali kitu rakursu, savo požiūriu.

– Konceptualizmo scenoje veikia ne tik poetai, bet ir menininkai…

– Jie veikia kalbėdamiesi meninės raiškos kalba. Mūsų aplinkos menininkai labai dažnai vartoja žodžius ir tekstų fragmentus. Tai dvi priešingos srovės: poetai veržiasi link objekto, menininkai – link žodžio.

– Ar galima tvirtinti, kad jūsų „atrasta“ bibliotekos katalogo poezijos forma buvo savita prieštara mechaninei, industrinei poezijai?

– Taip. Ji – prieš tiražą. Prieš spausdinimo mašinas. Prieš laikraščių puslapius. Prieš visa tai. Ir visus autoritarinių idėjų šauklius. Tai buvo sąmoninga proceso marginalizacija.

 

Vertė Arvydas Valionis