Kaip Italija pagerino mano anglų kalbą
Globalizacijos amžiuje jau tampa įprasta kalbėti apie prozininkus ir poetus, pakeitusius rašymo kalbą, idant išplėstų savo skaitytojų ratą arba prisitaikytų prie gyvenimo naujoje šalyje. O ką žinome apie rašytojus, kurie persikelia į kitą šalį, bet ir toliau daug metų rašo gimtąja kalba, nors ir pasitraukusia iš kasdienės vartosenos? Ar jie ima rašyti sustabarėjusiais, nebegyvais žodžiais? O gal kaip tik privalumas likti nuošaly nuo greitai išsivadėjančių, tikriausiai trumpalaikių madingų kalbinių naujadarų namie? Pagaliau, atmetus specifinius kalbinius klausimus, kokiems skaitytojams rašai, jei reguliariai nebebendrauji su bendrakalbiais?
Žymiausia kandidatūra tokiai situacijai apmąstyti būtų Jamesas Joyce’as, kuris iš Airijos išvažiavo 1904 m. būdamas 22-ejų ir iki pat mirties (1941) gyveno užsienyje, daugiausia Trieste ir Paryžiuje. Kalbėti galima ir apie Anglijoje gyvenusį, bet vokiškai rašiusį W. G. Sebaldą ar Olandijoje gyvenusią, bet kroatiškai rašiusią Dubravką Ugrešić, apie Aleksandrą Solženicyną ir Josifą Brodskį, kurie, priversti emigruoti, Jungtinėse Valstijose toliau rašė rusiškai. Būtų galima prisiminti ir Roberto Browningo 15 metų Italijoje ar Italo Calvino 13 metų Paryžiuje. Ir dar daugybę kitų. Tačiau geriausias ir vienintelis pavyzdys, apie kurį galiu rašyti gana kompetentingai, – o dėl svetur praleisto laiko ilgumo ir pasinėrimo į svetimą kalbą ir šalį, tiesą pasakius, ir pats ryškiausias pavyzdys, – esu aš pats. Kas nutiko mano anglų kalbai per 35 Italijoje pragyventus metus? Kaip tokia ilga emigracija – niekada to nepavadinčiau tremtimi – pakeitė mano rašymą?
Svarbu, kokio amžiaus palikai gimtinę ir kokios išvykimo priežastys. Aš iš Londono išvykau 1981 m. būdamas 25-erių – iš dalies dėl žmonos italės, su kuria susipažinau JAV ir kuri nesijautė laiminga Anglijoje, ir dar dėl to, kad nesugebėjau rasti leidėjų nė vienam iš keturių savo pirmųjų romanų, tad turėjau pabėgti nuo draugų ir šeimos, kurie spaudė imtis kokio nors rimto darbo, kol dar nevėlu. Aš nemokėjau italų kalbos. Nedegiau noru palikti Angliją. Tiesą sakant, smarkiai nerimavau, kad turėsiu atitrūkti nuo anglų kalbos. Prieš dvejus metus buvau metęs doktorantūrą Harvarde, nes norėjau būti Anglijoje ir rašyti apie anglus, o ne amerikiečius. Todėl šis naujas žingsnis šiek tiek priminė nesėkmę. Vyliausi po kelerių metų grįžti drauge su leidimo vertu romanu. Apsigalvojau, pradėjęs mokytis italų kalbos.
Mokymasis pareikalavo didžiulių pastangų. Niekada nebuvau gabus kalboms, ypač šnekamajai. Mokykloje visados susimaudavau per vokiečių ir prancūzų egzaminų atsakinėjimo žodžiu užduotis, todėl Kembridže kaip privalomąją pasirinkau lotynų kalbą, kad tik išvengčiau šnekėjimo užduočių. Tačiau šnekėti aš mėgstu; kalbos nemokėjimas man yra didelis trūkumas. Negana to, mano žmona sklandžiai šnekėjo keturiomis kalbomis, tad dabar pasikeitė mūsų santykių pobūdis, mat suvokiau tapęs nuo jos priklausomas. Aš buvau sutrikęs.
Gyventi pasirinkome Veroną, nes joje studijavo mano žmonos brolis. Tuo metu anglų bendruomenė mieste nebuvo didelė, bet ir šiaip visaip jos vengėme, kad sparčiau išmokčiau itališkai. Ketverius ar penkerius metus, neskaitant anglų kalbos pamokų, kurių ėmiausi norėdamas pragyventi, angliškai kalbėjau labai mažai, o skaičiau dar mažiau, telkdamasis tik į italų literatūrą, itališkus laikraščius, italų istorines knygas, žodyne ieškodamas kiekvieno man nežinomo žodžio. Varginantis reikalas. Nebuvo nei radijo, nei televizijos anglų kalba, nei interneto. Buvau taip panardintas į italų kalbą, kaip šiais laikais jau būtų sunkiai įmanoma.
Victor Hugo. Nox. 1847
Sakau, kad mokiausi italų kalbos, bet iš tikrųjų mokiausi ir anglų. Mokiausi iš naujo. Niekas taip nepadeda įsisąmoninti gimtosios kalbos, jos struktūros ir taisyklių visumos kaip jos lyginimas su kita kalba. Ir neilgai trukus šios mano pastangos pirmąkart atsipirko. Aš skaičiau Natalios Ginzburg kūrinius – È stato così, La strada che va in città, Caro Michele. Ginzburg pasirinkau tik dėl to, kad draugai ją rekomendavo kaip užsieniečiui lengviausią italų rašytoją. Bet jos lakoniškas šnekamosios kalbos balsas kažkaip siejosi su mano paties rašymu. Bandydamas įsivaizduoti, kaip tas balsas ir neskubrus pasakojimas skambėtų angliškai, parašiau du neilgus romanus – „Liepsnos liežuvius“ (Tongues of Flame) ir „Atsidavusį Rodžerį“ (Loving Roger); vieną po kito. Keista, bet nors iš Ginzburg perėmiau tiek balsą, tiek – iš dalies – struktūrą, šie romanai yra angliškiausi iš visų mano knygų, gryniausi atsiminimai apie pažįstamas vietas ir žmones: apie artimuosius – pirmajame romane ir apie biurą, kuriame kadais dirbau, – antrajame. Nors abi knygas net keliolika kartų atmetė leidėjai, buvau tikras, kad joms nieko netrūksta. Po penkerių metų abi buvo išspausdintos ir pelnė apdovanojimų.
Ankstesniame straipsnelyje užsiminiau, kad kadais Italijoje esu parašęs romaną itališkai. Sukūriau jį iškart po „Liepsnos liežuvių“ ir „Atsidavusio Rodžerio“, taip pat paveiktas Ginzburg. Įdomu tai, kokie skirtingi įtakos rezultatai, priklausomai nuo kalbos, kuria rašai – ta pačia ar kita. Rašydamas ta pačia kalba pavojingai priartėjau prie tiesmuko sekimo. Itališka mano knyga buvo beviltiškas mėgdžiojimas.
Tas pats pasakytina apie mano ankstesnę meilę angliškai rašytiems Henry Greeno ir Samuelio Becketto tekstams. Aš pernelyg sekiau šių autorių sukurtais modeliais. Bet perkeliant Ginzburg, – nors iš pradžių turėjau abejonių, ar viską suprantu teisingai, – į savo angliškąjį pasaulį, kalbinį ir kultūrinį, radosi kažkoks naujas darinys – nei Ginzburg, nei senasis aš. Ėmiau suvokti, kad panirdamas į italų kalbą galiu pasidaryti kitokiu anglakalbiu rašytoju.
Vertimas padėjo. Po poros metų Italijoje pradėjau versti komercinius tekstus ir iškart po trisdešimtojo gimtadienio, – tą pačią savaitę, kai mano „Liepsnos liežuvius“ galutinai priėmė leidykla, – gavau pirmąjį „literatūrinį“ vertimą – Alberto Moravios La cosa. Per kitus dešimt metų išverčiau ne tik daugiau Moravios knygų, bet ir kitų autorių, tokių kaip Antonio Tabucchi, Italo Calvino ar Roberto Calasso, veikalų. Nuolatinis sąlytis su kiekvienu iš šių puikių autorių, įsisąmoninimas, kaip skiriasi jų visų rašymo būdai, – taip pat ir nuo mano, o šį skirtingumą visados stengiausi išlaikyti, – buvo geriausia įmanoma rašymo mokykla. Nuolatos turėdavai savęs klausti, kaip šį balsą, savitą toną, istorijos užuomazgos būdą perkelti į anglų kalbą. O pagaliau suradus sprendimą tapo įprasta pradedant savo paties pasakojimą bandyti įsivaizduoti, kaip jį pradėtų Tabucchi. Kaip ši istorija skambėtų, jeigu ją rašytų Calasso? Keistoka vertimų – straipsnių kalnakasybos verslo žurnalui ir 450 puslapių Calasso romano Le nozze di Cadmo e Armonia – samplaika negalėjo nedaryti įtakos, tarkim, mano romanui Shear. O rašytojus, kurių darbai, mano manymu, šiuo požiūriu man nebūtų buvę naudingi, – Orianą Fallaci, Aldo Busi ar paskutinį Piero Paolo Pasolini romaną Petroleum, – paprasčiausiai atsisakydavau versti. Komercinių vertimų pajamų pakakdavo pragyventi. O tarp autorių, kurių įtakai buvau atviras, italų kalbos ir mano gimtosios anglų visados žiojėdavo praraja, apsaugodavusi nuo tiesioginio sekimo. Prisimenu septynerius aštuonerius nepaprastai produktyvius metus.
Tačiau kiek ilgai mano anglų kalba galėjo likti atspari kasdieniam italų poveikiui?
Man tai kėlė nerimą. Parvykęs namo atostogų susidurdavau su naujais žodžiais, kurie jau būdavo beišeiną iš mados, taip ir nepatekę į mano leksikoną. Redaktoriai iš mano tekstų be paliovos gaudė italizmus. Naujo pasakojimo veiksmo vieta pasirinkdamas Angliją ėmiau jaustis pažeidžiamas. Prireikus angliškų posakių į galvą nejučia ateidavo itališki. Net itališkos situacijos. Dažnai prisimindavau angliškus pasakymus, kurie greičiausiai jau buvo pasitraukę iš vartosenos. Visiškai normalu, kad emigranto gimtosios šalies vaizdas būna įstrigęs praeityje. Prisiminkim, „Uliso“, išleisto 1922 m., veiksmas vyksta 1904-aisiais, prieš pat Joyce’ui išvažiuojant iš Dublino.
Pradėjau rašyti dalykinę literatūrą apie Italiją, remtis čia įgyta patirtimi. Rašydamas grožinę bandžiau telktis į pasakojimą, kuriam nebūtinos labai šiuolaikiškos realijos, arba veiksmo vieta rinkausi ne Jungtinę Karalystę. Romanas „Europa“, kuriame užsienio kalbų mokytojai, dirbantys italų universitete, drauge keliauja į Europos Parlamentą pateikti peticijos, buvo gerai apgalvotas bandymas tokį išvietinimą iš Anglijos paversti drama. Čia jau sąmoningai žaidžiau su italizmais anglų kalboje, mėgindamas išsiaiškinti, ko šitaip galima pasiekti. Romane „Likimas“ (Destiny) nenuorama italės ir anglo sūnus nuolatos erzina tėvą į angliškus sakinius įterpdamas itališkas idiomas.
Kai naudojimasis šiomis strategijomis pasiekė ribą ar net ją peržengė, į pagalbą atėjo aplinkybės, o konkrečiau – technologijos. Tiesa tokia, kad dviejų užsienyje gyvenančių rašytojų situacija niekada nebūna tokia pat. Jei būčiau Italijon atvykęs korėjietis ar norvegas, kalbų, kurių retai prisireikia šioje šalyje, atstovas, kažin ar būtų buvę įmanoma ar protinga ir toliau laikytis savo gimtosios kalbos. O jei būčiau atvykęs 20 metų anksčiau, nebūčiau turėjęs profesinių galimybių, kurių man galiausiai atsirado 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Iš pradžių faksas, paskui – el. laiškai, tada – internetas man atvėrė kelius nuolatos bendradarbiauti su britų ir amerikiečių laikraščiais. 1995 m. parašiau pirmąjį straipsnelį žurnalui „The New York Review“. Susivokiau vėl beskaitąs daugiausia angliškai, ir labiau kaip apžvalgininkas nei vertėjas. Su internetu atsirado ir radijas su televizija anglų kalba. Daugiau nebebuvau „izoliuotas Italijoje“. Ilgainiui vėl pasijutau anglakalbės bendruomenės nariu, net neiškeldamas kojos iš savo namų Italijoje. Sunku paaiškinti, kaip stulbinamai keistai iš pradžių tai atrodė ir kaip radikaliai tai pakeitė emigranto gyvenimą.
Be to, atsirado bendruomenė, į kurią kreipiesi. Tai yra Italijoje rašomi mano angliški tekstai nebebuvo skirti senajam gyvenimui Anglijoje ir Londone. Rašiau visiems žmonėms, kurie skaito angliškai. Todėl nebereikėjo jaudintis, kad mano anglų kalba nebėra grynai britiška. Mane, sukaupusį tokią gyvenimo Italijoje patirtį, šios permainos ištiko pačiu tinkamiausiu metu.
Tam tikru rašytojo formavimosi tarpsniu kitų įtaka yra be galo svarbi, išvykimas gyventi kitoje šalyje, skaitymas kita kalba, vieno ar kito autoriaus atradimas gali būti nepaprastai reikšmingi. Bet ateina toks metas, kai nors ir koks atvirumas naujovėms ir eksperimentams būtum, jau niekas nebegali tavęs priblokšti ar iš pagrindų pakeisti. Jaunam rašytojui išvažiuoti į svečią šalį, – kaip, tarkim, trečią dešimtį pradėjusiam Sebaldui, patraukusiam į Angliją, – yra visai kas kita, nei išvažiuoti, sukūrus rimčiausius savo veikalus, kaip, pavyzdžiui, Solženicynui. Sebaldui emigracija daugiau mažiau išėjo į naudą, Solženicynui, išvykusiam gerokai vyresnio amžiaus, tai reiškė praradimą.
Žvelgdamas atgal negaliu įsivaizduoti, kokiu rašytoju būčiau tapęs, likęs Jungtinėje Karalystėje. Gal nebūčiau išspausdinęs nė vieno kūrinio. O gal ir būtų pavykę prasibrauti į Londono literatūrinio gyvenimo epicentrą, nors niekada neturėjau tokių siekių. Šiaip ar taip, džiaugiuosi turėjęs laimės išvažiuoti į Italiją, kur maždaug dešimtmetį patyriau sąlyginę kalbinę izoliaciją, privertusią mane susitelkti į kalbą, rašymą ir vertimą. Bet ne mažiau laimingas jaučiausi ir galėdamas šį tekstą el. paštu nusiųsti į Niujorką ir būti nariu dabar jau globalios bendruomenės, besidalijančios mintimis apie literatūrą ir kitus dalykus internetu, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.
www.nybooks.com
Vertė Andrius Patiomkinas
