Eilės

 

Praregėjęs

 

sakei mūsų paukščiai neturi snapų

mūsų poetai negraužia plunksnų kalnai

aplipę ėriukais

sakei nereikia snapo

kad išdraskytum akis nereikia vilnos kad

išmekentum ateitį (nereikia būti poetu

idant rytojui sudygtų

plunksnos) tame ryt-

oj matytum laumžirgio akimis

tūkstančiais lęšiukų

gertumei naktį ir tik

vienu išdrėkstu vyzdžiu viena

išpešta plunksna sapnuotum kaip

mano besnapį kūną rupšnoja

garbanotos moterys laikas

nulesa nuo dangaus kūnų avinėlius

ir pripėduoja žvilgsnį dabar žiūriu

į kalną ir matau tik

kalną kokie mes skirtingi

papėdėmis kokie

panašūs pabaigomis

kokie p(r)anašūs plunksnų

nuograužomis

 

 

 

apibendrintai

 

to šuns kailyje

slėpėsi visas pasaulis pasaulis

nenorėjęs slėptis šuo nenorėjęs nešiotis

pasaulio ant savo kupros kas gi norėtų

bendrintis krauju su blusomis oda su erkėmis

bendrintis auto su isteriškais vaikais

bendrintis kasa su valkatomis ir poetais

bendrintis dešra iš miegančio šuns sapno

bendrintis bendratimis iš pravalgytų rankraščių

bendrintis kaspinukais ir kirpėja su jorkšyrais

bendrintis šarvuotomis durimis bendrabučiuose

bendrintis grandinėmis prie būdų

bendrintis eilėmis prie nuolaidų

bendrintis nesi-

dalinant

aš duosiu jums obuolį

duosiu eiles duosiu grandinę

duosiu kombikormo ir konservų

pasiimsiu gangrenuojančią koją

valkataujančio šuns žvilgsnį

plinkantį kailį pasidalinsim

pažinimais ir

apsitvėrimais nes šiandien

nėra jokio šuns ir jokio pasidalinimo

yra tik šuo pasibendrinęs su pasauliu ir

pasaulis apibendrinęs tiesą

ėdalas ir blusos turi mažai

ką bendro jei nesi

parazitas

 

 

 

apsikumščiuojant

 

ir kas gi čiuožinėtų

prieblandų paviršiais kai po aušros

ražienose sudygsta visas pulkas

lauko riedulių o gelmėse

tamsa tokia

kad išsigąstum lapo

besigniaužiančio į kumštį rudeniop

grūmojančio grūdėtam varpos vaisingumui

ir taip tylu lyg tuoj pradėtų

muštis rieduliais kas

 

taip sunku lyg prieš pasprukdamas

į vakarą dar būčiau saulės

antkapį apžiojęs

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

blunkantis

 

mano sapnai kamanės įsivėlusios

į prieblandų vatą

istorijose nekaralius saulė kas rytą kopia

laiptais giljotinų iš nakties

kopinėti revoliucijas

košmaruose motina mauna ant smilgos

džiovintas bites ir nuverstų monarchų

galvas mano

visos motinos žemuoges

suvalgo nusijuokdamos ir atrodo

jų kūnais ridentųsi

artipilniai mėnuliai o saulė

nekaralius šypsosi taip

lyg nebešviestų ir iš tos

nešviesos mano žaizdose

sudygsta

tūkstantis dilgėlių o niežti

vos vos tarsi

išblukusios kamanės

iš nuvytusių žiedų

sielas kopinėtų

 

 

 

dnr

 

mudviejų

tykus ir paprastas gyvenimas

pikasai nupiešę balandžius (taikos negarantus)

prarastos kaimenės gazelių

šuoliuojančių per išdegintą savaną tūkstančiai

pelėdų pasitinkančių dieną užmerktomis akimis velnio

tuzinai Jonų trypiančių banginių pilvuose

milijonai dulkių neatsilipdančių į kūną debesys

pelenų neišgimdančių liepsnos

mūsų tėvai ir motinos groja armonikėlėmis

jų dukros šoka sūnūs dainuoja iš inercijos

sukikendami kaip kaimenės idiotų

bijančių miesto gatvės bijančių skiepų

karo maro o labiausiai

dulkių ant spenelio

mano gyvenimas riša blakstienas

riša virkšteles

į mazgą

būgštaudamas išvysti

–

tai-

             ką

–

galima sutverti veikiant

apčiuopomis

 

 

 

besibaigiant

 

eskizas neturėjo

žodis neturėjo pabaigos

turėjo galūnę eketė turėjo vilko

uodegos galiuką (pasakos kad karpiai

kibtų pasakos kad sielą galima

sužvejoti) valandos turėjo rodykles

rodyklės neturėjo tikslo

močiutė turėjo tapetus palatoje

turėjo tuštumas

valandose į tuštumas vilkas

buvo įpieštas uodegos galiukas

užšalęs karpiai išdusę

tapetai išmarginti

laikrodukais

laikas uždusintas tapetų

skiautėse sakiau baigtį

ne taip lengva nupiešti sakiau vis

lieka galiukas ir močiutė

pieštuku medžiojanti vilką

ant nudraskytų tapetų

 

 

 

valstiečiai

 

barai suvirškinę

veltėdžius hipsterius ir poetus

konteineriai besivaržantys spjauti

valkatas į lietų tokiu būdu

kalbamės apie vaivorykštę

(nagais į pievas plaukais į laukinę slyvą)

apie kranklius ir lėktuvus

nulesančius spalvas nuo dangaus berniūkščius

besitaikančius į paukščius pusiaužaliais

slyvukais (skaidrūs jų

kumštukai) įsivaizduoji kalvadosas

įkalintas

celofaninėje saujoje įsivaizduoji

vaivorykštė įžeminta į ąsotį koks besotis

išgertų tik treptelėsi basa koja brūkštelėsi

per varpučio ašmenis ir aptaškysi

žemę spalvomis kiekvienas lašas

vis kitaip tebekartus – atsikrenkščia

pasaulis ir sudygsta po slyva

kamštelis surūdijęs

keturis kartus

 

 

 

Munch

 

riksmas kurio neišsigąsčiau

aimana

už jos neužkliūčiau pirštas

ant gaiduko sirenos

mirgėjimai žuvėdros vanagai

šeško snukutis vištos smegenėlėse

ak jų menkumas

matai mirtis

kerta tyliai matai nubarsto

asfaltą žiedų trupiniais nulesa

minkštimą iki kauliukų kol

tyliai sprogsta

gyvybė ant slyvos šakos atrodo

užveržtum kilpą tyliai

nulūžtų

tyliai išspjautų