Du žvilgsniai
AKVILĖ MAGICDUST
Less drama
Sapnavau, kad išeiname pažiūrėti didelių mėlynų bangų prie jūros. Pučia labai smarkus vėjas ir bangos atrodo pavojingai didelės, gal kokių 5 metrų aukščio. Taškydamosi jos lūžta į uolas. Mes maudomės, nepaisydami nieko. Žinau, kad vis tiek viskas bus gerai, nes jei ir nusineštų kokia viena stipri srovė – viskas būtų ne veltui, nes, šiaip ar taip, atsitiko nemažai gerų dalykų per laiką, kurį praleidau šitoje planetoje. Vėjas galvoje ir plaukuose, oda net šiek tiek peršti nuo saulės pertekliaus, kišenės pilnos akmenukų ir drugelių sparnų, bet nė vieno pinigo. O kas man, juk turiu save, saulę ir šiandieną. „Ačiū saulei“, – pasakau ir neriu į bangas. Ir tikrai nesvarbu, kad tik sapnuoju ar daydreaminu. Hell yeah, baby!
Aš tikrai nemanau, kad visi tie sunkūs dalykai nėra svarbūs, bet come on, mes pasirenkame patys, kokios mintys ima viršų. Štai, nusibrozdinau alkūnę ir sakau: Less drama, babe, nes tikiu, kad baigsis žiema vieną dieną, kad pražys raudoni aguonų žiedai.
Taip per chatą ir pasakau draugeliui, kuris skundžiasi dėl kažkokios nereikšmingos parkės: „Jeigu nieko negali padaryt, nevaikščiok su mumijomis galvoje. Šita tave kamuojanti mintis yra Tutanchamonas, mumija, paleisk ją.“ Bet po to jis su manimi nekalba ištisą mėnesį, nes tikriausiai ne tai norėjo išgirsti tą dieną.
Akvilė Magicdust. Less drama please. 2017
AINĖ JACYTĖ
Ką jau čia ta tikrovė, arba Atostogos iš paveiksliuko
Šiandien, kai leidausi nuožulniu Benediktinų gatvės kalnu žemyn, purškė lietus. Smulkus ir gausus. Lyg bespalvis konfeti biro iš dangaus, susigerdamas į plaukus, bandydamas patekti į akis, žymėdamas drabužius šlapiomis besiliejančiomis dėmėmis. Lietaus buvo tiek daug, kad vaizdai, leidžiantis nuo kalno, vos pastebimai mirgėjo, slidinėdami iš savo kontūrų.
Po lietaus išlindo saulė – ji buvo prislėgta pilkų debesų, tačiau nestabilią aplinką sugrąžino į griežtus architektūrinius rėmus. Atsimušdama į išblizgintus iki spindesio plastikinius daugiabučių langus, ji apšvietė butuose tvyrančią darbo dienos tuštumą.
„Namuose nieko nėra“ jausmas dvelkia nusivylimu: išėjo ir dar negrįžo, reikės laukti. Iš keturių veiksmažodžių po dvitaškio (ne)mėgstamiausias yra „laukti“, kuris pakerta skubantį šiuolaikybės laiką. Ką su juo, kritusiu, daryti? Atmesti nuostatą, kad viskas turi vykti pagal iš anksto numatytą planą ir veiksmų eigą, preliminariai numatant ir rezultatus, – skamba kaip neįvykdoma misija, kurią reikėtų paskatinti specialiaisiais efektais.
Iliustratorės Akvilės Magicdust piešinius buvau mačiusi anksčiau. Patiko visi. Dėl žaismingo, vaikiško juoko ir susimąstymo santykio, kuris puikiai subalansuoja „reikės palaukti“ momentus.
Ir dabar žiūriu į „Less drama please“, kuris tampa apsauginiu šarvu, bandant įveikti „laukiu autobuso, nes vienas ką tik pravažiavo“ momentą. Grumiuosi su galvą užtvindžiusiu „nėra ką veikti, kur man žiūrėti, kur dėti rankas, o tai ką galvoti, man truputį šalta, noriu namo, tingiu daryti valgyti, reikės išvesti šunį, neatsimenu, kur padėjau paprastą pieštuką, o gal užeiti į parduotuvę, vakare pažiūrėsiu filmą ir t. t., ir t. t.“ srautu, kol ateina geniali šiuolaikinio žmogaus mintis: „Reikia išsitraukti telefoną.“ O telefone – jokių dramų dėl neplanuotai, netikėtai, nelauktai susiklosčiusios situacijos. Vien palmės ir prinokę vaisiai, ryškūs gėlių žiedai ir atsipalaidavę kūnai, taikiai ir harmoningai šildanti atostogų saulė ir dailiai nupoliruoti bei nulakuoti nagai. Ko dar galima norėti? Gal tik čipsų.
Pasirodo, atostogauti galima ir laukiant autobuso. Sugrįžti galima į namus, kuriuose slaptų atostogų niekas nesujaukia, nes „nėra, dar negrįžo“. Tada prisėdi ant lovos, pasižiūri pro langą, o ten – plačiai išsikerojęs beržas plaikstosi nuo vėjo, skleisdamas tokį intensyvų šiuru šiuru garsą, lyg būtų šiugždenamas plastikinis maišelis. Nuo čipsų. Gal tas, kuris turi grįžti, jų parneš? Tada virtualioms atostogoms jau nieko netrūks. Tik tikrovės. Bet ką jau čia. Šiuolaikybės žmogui reikia taupyti laiką.
