Du lenkų poetai
ANDRZEJ SZCZEPAŃSKI
(g. 1957)
Apeiname debesis, kurie suka mumyse tuštumos lizdus, jų pakraščiu
ir nuo pradžios.
Ir meldžiamės sau, o paskui baltasparnės rankos
kaip kirai plazda ore.
Bėgame mūsų pliažu iki pat medžių, draskančių žievės nagais,
iki kopų, krentančių mums tiesiai į glėbį.
Delno nėrinys, apsunkęs nuo atsidūsėjimų,
kopiame visų pasaulio stebuklų linijomis –
pirštai jau siekia svajones.
O mes vis gilesniais atodūsiais statome žaislinius laivus,
kurie plauks, kol pritrūks kvapo
plazdendami
į skirtingas puses.
●
Meilė negali bijoti
rankos atitraukimo
ir paprastų žodžių
Jei tau apie tai papasakočiau
– o pasakojimai yra stiprioji mūsų pusė –
tai kiekviena diena privalėtų turėti keletą nuostabių rytmečių
Paslėpti po uždanga blakstienų ir po dienos vokais giliai įkvepiame
oro turi užtekti visiems bučiniams
jo turi užtekti net iki sutemų
kai pelenais pavirs meilė, kuri bijojo
rankos atitraukimo
ir paprastų žodžių
●
staiga
pakylu virš kūno
laikas nebeturi reikšmės
bijau atsimerkti
prabudimo pakrašty
– jau nesu savyje?
šiandien turiu tiek reikalų
tiek reikalų
kalvio donkichotiškumas – keli staigūs
smūgiai į širdies vėjo malūną
lara kroft, sukdama ant piršto
pistoletą
žiūri išdidžiai
jaučiu, kad būsiu greitai nuteistas
jau seniai įtariau
jog dievas yra moteris
moterims priklauso visas dangus
vyrai teturi filosofiją
šio teiginio paprastumas
sustiprino staigų norą
nusidėti už savojo kūno ribų
jeigu gausiu dar vieną
progą
●
ar kas pasikeičia
be fotelio kuriame galima neišvengiamai numirti
delnai kurie įstrigo
delnai dūmai ir migla
snaudžiančių vokų
grimztančių į kraujo triukšmą
aušra mano angelas
stovi aukštyn kojom
kratydama iš rankovės pasaulio duženas
●
tame laiške žirgai šuoliuoja debesyse
prunkščia sodriu saulėlydžiu
o tavęs tai visiškai nedomina
palinksti virš savo siuvinių
nors puikiai žinau kokia esi siuvėja
nuo juosmens skausmų ir aukso vilnos
mūsų dangus kvepia nušienauta
malda
●
to susitikimo akivaizdumas
leido puikiausiai suvokti
miestas bus triukšmingai klampus
o mes išsigandę savo artumo
tokią dieną neužduodami nebūtini
klausimai nematomiems praeiviams
abu esame po
užmerktais vokais
●
vasara, toji vasara
nuplėšianti naktinius marškinius nuo pečių
apnuogina
papildydama šnabždesiais
skubios atgailos maldas
vaikinas, tasai vaikinas
vyras, su kuriuo miegi
būtų linkęs nekeisti paklodžių
kiekvienąkart įrašydamas
savo tikėjimo trūkumą į
plačiai išskėstų tavo rankų liepsningumą
akys, tos akys
vedžioja stryku per pilvą
šlaunis
mėnulius
vėjas nekantriai sukruta
mėgstamame fotelyje švelniai glostydamas
sulipusių plaukų kuokštus
Marius Samavičius. Ei, lietuvi, paskutini Europos pagoni. 2016
WALDEMAR WYSZYŃSKI
(1959–2010)
Švytuoklė
kad apsigyveno tyliame kaime,
lapai nepradėjo kristi kitaip,
o lietus, kaip įprastai, krito lašais
ant medžių, šaltas ir iš toli.
kad apsigyveno tyliame kaime,
lapai ėmė kristi kitaip,
o lietus neįprastai krito lašais
ant medžių, apčiuopiamai sodrus.
lietus lėmė,
kad jis apsigyveno tyliame kaime,
kur lapai krito nuo neatmenamų laikų.
Stalas
ant stalo
tarp valgymo įrankių rankos ir jaudulys
suprakaitavęs maistas
ir skardinis puodukas pilnas kosulio
o aplink skudurinės lėlės
susikibusios žvilgsniais
seilėjasi vienišos
Ką galiu?
galiu vaizduoti kad einu
kai einu
kad juokiuosi kai džiaugiuos
ir verkiu
galiu paduoti ant lėkštelės
gyvenimus savo ir savo mirtis
ir naktis ant drėgnos paklodės
ir pakviest į kelionę
į puvėsių šalį
nes juokais užkliuvau už savęs
juokais užsimiršau
užsikirtau ir užspringau
Raitas į dangų
tau dvidešimt penkeri
ir rašomoji mašinėlė labai stengiasi
padaryti iš tavęs poetą
tau dvidešimt penkeri
ir esi savojo mirimo liudininkas
ir tavo troškimas yra
išjoti raitam
į dangų
ir nesugebi išsiveržti iš kokono
nesugebi iššliaužti anapus triukšmo
ir išsimauti iš kelnių
tau dvidešimt penkeri
ir esi aklas
nes tavo žvilgsnis yra sudraskytas reginio tavo draugų
Sveikata šešėlyje
priguldavau dažnai
žolėje greta savo šešėlio
atkusdavo linksmai
kai jam ant klubo statydavau butelį
gerdavo iš nusivylimo
turėjo paniurusią sielą
kažkurią dieną prisigėrė
ir paliko mane
(kalba, kad tai aš išėjau
šešėlis pasiliko
girtas)
www.poezja.exe.pl
Vertė Žilvinas Norkūnas
