Direktyvinis kaspinėlis

1958 metais Valstybinė grožinės literatūros leidykla (kitos tada sovietinėje Lietuvoje ir nebuvo) išleido garsios prieškario ir pokario rašytojos ir vertėjos Liūnės Janušytės verstą Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo feljetonų rinkinį „Kaip buvo gaminamas Robinzonas“. Knyga, tuomet išleista 12 000 egzempliorių tiražu, baigia išnykti iš Lietuvos bibliotekų – ji nurašoma kaip pasenęs ir nebeaktualus kūrinys. Nesutikčiau. Talentingai parašyti Ilfo ir Petrovo feljetonai apie sovietinės sistemos kasdienybę pasako daugiau negu istorikų studijos. Skaitytojams pateikiamame tekste galima surasti įžvalgų apie „kultūringo“ vartojimo siekį. Tuoj po 1917 metų perversmo sovietų valdžia ėmėsi radikalių visuomenės kasdieninio gyvenimo, aprangos ir išvaizdos reformų, bandydama įdiegti asketizmo principus. „Tinkamą“ visuomenės skonį sovietų valdžia bandė įskiepyti siūlydama tokią aprangos koncepciją, kuri turėjo atlikti vien praktinę funkciją, o rengimasis pagal europietiškos mados standartus buvo vertinamas kaip miesčioniškas reiškinys. Pats žodis „mada“ viešajame diskurse vartojamas nebuvo, bet noras atrodyti gražiai Sovietų Sąjungoje niekur neišnyko. XX amžiaus 4 dešimtmetyje prasidėjo naujas Sovietų Sąjungos vartojimo kultūros ideologijos etapas – materialinių daiktų turėjimas tapo pageidautinu gyvenimo atributu, o viešajame diskurse sovietinio piliečio sąvoka buvo pradėta sieti ir su vartotojo sąvoka. Bolševikų propaguotą asketinį puritonizmą pakeitė tolerantiškesnis požiūris į kai kuriuos „buržuazinio“ gyvenimo būdo aspektus. Naujoji orientacija žadėjo daugiau prekių parduotuvėse, buvo pradėtos skatinti įvairios laisvalaikio leidimo formos (karnavalai, kultūros ir poilsio parkai, šokiai ir net džiazo muzika). Vartojimo skatinimas vertė sovietinius ideologus ieškoti argumentų, kuo gi sovietinė prekyba skiriasi nuo vartotojiškumą skatinančios kapitalistinės. Kaip rašo sovietinės sistemos tyrėjai, šis staigus praktikoje taip iki galo ir neatliktas ideologinis šuolis žymėjo posūkį nuo asketiškos vartojimo kultūros link liberalesnės sovietinio žmogaus išvaizdos standarto ir aprangos kodo. Šiaip ar taip, 4 dešimtmetyje Sovietų Sąjungos jaunimas jau drįso pasvajoti apie Bostono kostiumą, kokybiškus marškinius ar geltonus pusbačius, o kosmetikos ir kvepalų vartojimas tapo tikra „kultūringumo“ raiška.

Šis Ilfo ir Petrovo tekstas gali būti pavyzdys, kaip reikia rašyti feljetonus – žanrą, Lietuvoje po Liūnės Janušytės ir Vytautės Žilinskaitės jau pamirštą ir nebeplėtojamą…

 

Vygantas Vareikis

 

 

Įsivaizduokite jūrą, ūžiančią Juodąją jūrą. Dabar, prieš prasidedant atostogoms, nesunku prisiminti šį milžinišką, akims tokį malonų vandens rezervuarą. Ir įsivaizduokite paplūdimį. Šiltutį, švarutį brangųjį smėlį. Jei labai norite, įsivaizduokite dar ir saulę, aplamai visą jaudinantį Krymo – Kaukazo pliažo vaizdą.

Du žavingi darbo žmonės gulėjo pliaže. Kalbėsime trumpai, telegrafiškai. Jiedu buvo jauni kablelis, jiedu buvo gražūs taškas. Dar trumpiau. Jiedu buvo tokio amžiaus, kada eilėraščiai rašomi neritmuotai ir kada mylimasi neribotai. Ji, velniai griebtų, labai gražiai atrodė su maudymosi kostiumu. Ir jis, velniai griebtų, su savo plaukymo kelnaitėmis ant blizgančio kūno nebuvo panašus į Kvazimodą.

Susipažino jiedu čia pat, pliaže. Ir nežinia, kas labiau paveikė, – ar to vandens rezervuaro žavesys, ar, taip sakant, saulės švytuliai, ar dar kas nors. Be to, kaip mes jau sakėme, jiedu buvo labai gražūs. Dabartiniu metu, kada taip žavimasi klasikiniais pavyzdžiais, šitokius kūnus verta visokeriopai gerbti ir net stimuliuoti. Juo labiau kad jie, pagal formą klasikiniai, pagal turinį, be jokios abejonės, yra tarybiniai.

Dar trumpiau. Apie antrą valandą dienos jisai tarė:

– Jei tatai kvaila, pasakykite man iškart, bet aš jus myliu.

Jinai pasakė, kad tatai ne taip jau kvaila.

Paskui jis dar kažką pasakė, o jinai irgi kažką pasakė. Pasisakymai tie buvo nuoširdūs ir švelnūs. Viršum vandens rezervuaro skraidė žuvėdros. Visas gyvenimas buvo prieš akis. Jis buvo toks puikus, po paraliais, o artimiausiomis dienomis (atpažįstu tavo įrašus, Metrikacijos biure!) turėjo pasidaryti dar puikesnis.

Įsimylėjusieji šoko rengtis.

Jis užsimovė kelnes, sunkias maskvietiško siuvimo kelnes, niaurias it kanalizacijos vamzdžiai, apsiavė oranžiniais utiliniais batukais be kulnų, pasiūtais iš atraižų, užsivilko tamsiai pilkus, niekad nesitepančius marškinius ir šiurkštų dusinantį švarką. Pečiai švarko buvo siauri, o kišenės atsikišusios, tarsi jose gulėtų po plytgalį.

Merginos veidas švytėjo laime, kai ji atsisuko į mylimąjį. Tačiau mylimasis buvo dingęs be pėdsakų. Prieš ją stovėjo šleivakojis apgavikas su plokščia krūtine ir plačiais, nevyriškais klubais. Nugara buvo su nediduke kupra. Prie pažastų suspaustos rankos bejėgiškai karojo abipus keisto kūno. Jo veidą buvo iškreipęs siaubas. Jis pamatė savo mylimąją.

Ji buvo su suknele, pirkta iš kažkokio Uždaro darbininkų kooperatyvo. Ant pilvo suknelė pūtėsi. Diržiukas buvo įsiūtas tokiais sumetimais, kad liemuo atrodytų kuo ilgesnis, o kojos – kuo trumpesnės. Ir pasiekti tai pavyko.

Suknelė buvo tokios spalvos, kurią vaikai, žaisdami „spalvas“, vadina burdo. Tai ne bor¬do spalva. Tai ne kilni bordo vyno spalva. Tai nežinia kokia spalva. Šiaip ar taip, bet saulės spektre šitokios spalvos nėra.

Mergina buvo apsiavusi viskozinėmis kojinėmis su atpleišėjusiomis medienos skaidulomis ir primegzta medvilnine dalim, prasidedančia žemiau kelių.

Tą vasarą įvyko didelė nelaimė. Kažkoks siuvimo viršininkas išleido pavaldiesiems sluoksniams direktyvą, kad suknelės būtų su „kokardomis“. Ir štai tarp pilvo ir krūtinės buvo prisiūtas direktyvinis kaspinėlis. Verčiau jo nebūtų. Iš merginos jis padarė damą, farso uošvę bei kėlė įtarimus apie charakterio savybes.

„Ir aš galėjau pamilti šitokią rupūžę?“ – pagalvojo jisai.

„Ir aš galėjau pamilti šitokį kerėplą?“ – pagalvojo jinai.

– Viso gero, – šaltai tarė jis.

– Viso gero, – lediniu balsu atsakė ji.

Daugiau niekad gyvenime jiedu nebesusitiko. Baisiai graudi istorija, tiesa? Ir mes pateikiame štai sąskaitą už sudau¬žytas širdis, už grubiai sulaikytą sielos polėkį. Ir ne vien tik už tai. Sąskaita didelė. Kalbėsime iš eilės. Atidėsime trumpai valandėlei į šalį tą saldžią taisyklę: „Pirkėjau ir pardavėjau, būkite mandagūs vienas kitam.“ Nebūsime mandagūs vienas kitam. Tai šit – gatavų drabužių krautuvė. Prekystaliai, už prekystalių – prekystalio darbuotojai, prieš prekystalius – pirkėjų masės, o lentynose ir ant pakabų – prekių masės.

Daugiausia galvos apdangalų – kepių. Paprastos kepės, šiaudinės kepės, drobinės kepės, karakulinės kepės, kepės, pamuštos vata, kepės su gražiu rausvu pamušalu. Būtų daromos kepės ir iš akmenų, bet kad šitokį sunkų darbą pajėgtų atlikti nebent tik Mikelandželas, didysis italų Renesanso epochos skulptorius, o nūnai šitaip niekas negali. Visos kepės, deja, vieno fasono. Tačiau nebūsime priekabūs. Juo labiau kad kepių jūroje patraukliai švysčioja minkštos skrybėlės, pilkos veltinės skrybėlės su švelnios žydinčių alyvų spalvos kaspinu. Tai pravažiuojantiems diplomatams ir snobams.

Parduodami vyriški kostiumai. Fasonas vienas. Mes jį jau aprašėme apsakymo pradžioje. O spalvos kokios? O, spalvų didžiausias pasirinkimas! Juoda, juodai pilka, pilkai juoda, juosvai pilka, pilkšvai juoda, grifelinė, šiferinė, švitrinė, perdirbamojo ketaus spalva, kokso spalva, durpių spalva, žemės spalva, šiukšlių spalva, išspaudų spalva ir toji spalva, kuri senovėje vadinosi „plėšiko sapnas“. Aplamai, patys suprantate, spalva vienui viena, tikras gedulas neturtėlių laidotuvėse.

Paltai ir puspalčiai (oficialiai tai vadinama vatinėmis prekėmis), be jau išvardintų savybių, turi dar vieną – atsirasti krautuvėse tik tą metų ketvirtį, „kada dar pirmasis griaustinis tarytum žaisdamas dundena skaisčioj pavasario mėlynėj“.

Yra dar didžiulių ultrarusiškų kailinių. Paprastai su šitokio fasono kailiniais valsčių viršaičiai prisistatydavo carui stebuklingojo imperatoriškos šeimos išsigelbėjimo Borkų stotyje jubiliejaus dieną. Visa ši kasta buvo barzdota, plačiasnukė, apsikarsčiusi storais medaliais. Na, toliau. Toliau marškiniai su įsiūta pikine krūtine ir prisagstomos apykaklės su skylutėmis skardiniams dzinguliukams, neva turintiems prilaikyti kaklaraištį. Jei viršutiniai drabužiai visuomet tamsios spalvos ir jei vien tik nuo pasižiūrėjimo į juos pasidaro gūdu kaip taigoje, tai visa, kas po jais, žlibina akis skaisčiais cheminiais tonais ir pagal organizatorių užmanymą turi kelti džiugesį. Apatinės kelnės violetinės, petnešos žalios, kojaraiščiai raudoni, kojinės žydros.

Ir stovi masės prieš mases, pirkėjų masės – prieš prekių, o tarp jų prekystalis, o už prekystalių – prekystalio darbuotojai, o darbuotojų išraiška kuo nekalčiausia.

– Kuo čia dėti mes? Nei mes siuvome, nei mes audėme. Mes tiktai prekybos taškas, prekių paskirstymo tinklo žemutinė grandis.

Vaje, labai blogai, jei krautuvė vadinasi tašku! Kabliukas koks nors čia vis tiek atsiras. Staiga per visą gatvę sušvinta elektrinis atsišaukimas į praeivius: „Mokykitės kultūringai prekiauti.“ Kodėl praeiviai turi kultūringai prekiauti? Savų reikalų jiems pakanka. Kaip tik jūs turite kultūringai prekiauti, bet ne praeiviai. Praeiviai turi pirkti! Ir, nesijaudinkite, jie tai atlieka labai kultūringai. Jų poreikiai teisingi – kad rūbai būtų geri, gražūs, net įsivaizduokite sau, elegantiški. Nealpkite, prašom, ir nelaikykite to išpuoliu. Tokie jau jie yra. Darbo žmonės turtėja ir reikalauja vasarai baltų kelnių.

Nekibsime prie vargšų taškų. Ne jie audė, ne jie siuvo. Audė, siuvo ir siūlėjo Lengvosios pramonės liaudies komisariatas. Tai ten užgimė tas menas rengti žmones nuasmenintais koksiniais kostiumais. Iš ten sklandžiai leidosi į apačią direktyvos dėl uošvinių kaspinėlių.

Prieš keletą metų, kada automobiliai pas mus dar nebuvo gaminami, kada dar tik buvo renkamasi, kokias mašinas gaminti, buvo atsiradę susivėlinusių slavybės rėmėjų, pareiškusių, kad mūsų šaliai su jos žaviais laukų keliais, nuostabių nuostabiausiomis beribėmis platybėmis, su poetiškomis balanomis ir aromatingais autkojais nereikią automobilio. Jai reikią kažko labiau atgyvento, autovežimio reikią. Šitokiame prietaise valstietis, girdi, laisviau jausis. Kaip šarangė varangė susirangys jis jame, suplieks botagu per motorą ir nutararuos sau per dauburius. Sukriūknos mašina, aiktels, pyptels ir nuriedės pamažėle, vis vien juk nėra kur skubėti.

Buvo net pagamintas vienas egzempliorius šitokio vežimo su vidaus degimu. Vežimas kaip vežimas. Tik jo viduje kažkas tyliai ir graudžiai kriuksėjo. Ar kriuknojo, kas ten žino! Žodžiu, kaip sakoma grožinėje literatūroje, tararavo. Greitis buvo nuostabių nuostabiausias, septyni kilometrai per valandą. Ar beverta priminti, kad šis įdomusis prietaisas buvo išrastas ir padarytas kaip tik tuo metu, kada pasaulis jau turėjo rolsroisus, pakardus ir fordus? Laimė, broliai slavai tučtuojau gavo per rankas. Kai kam teko net ir per kojas. Ir buvo, žinoma, padaryta tai, kas ir turėjo būti padaryta – greitaeigė stipri šiuolaikinė mašina, ne autovežimis, bet automobilis.

O kodėl siuvimo pramonė visą laiką gamina autovežimį? Ne švarką, bet striukę, ne paltą, bet palitą, ne suknelę, bet krepdešininį maišą su direktyviniais kaspinėliais?

Jeigu staiga Maskvos automobilių gamykla imtų ir pagamintų automobilį, vadovaudamasi švarkinės industrijos žmonių skoniais, – šitokia mašina sukeltų juoką, į ją būtų pirštais rodoma, jos įkandin spygaudami bėgtų vaikai. Taip atrodytų ji senamadiškai, prastai ir nedailiai.

Visai Tarybų Sąjungai yra sukurti du netalentingi paltų fasonai, trys žemo lygio vyriškų kostiumų fasonai, keturi pasibaisėjimą kelią suknelių fasonai. Siuvami tik šie fasonai, niekur nuo jų nepasislėpsi. Visi vyrai, visos moterys – visi priversti rengtis pagal šią vieningą madą.

Lengvosios pramonės liaudies komisariatas puikiai nusivokia apie madas. Kažkur kažkada puikavo Velso princas, pirmasis pasaulio džentelmenas, kaip sakoma apie jį „Taimse“. Ir nuo jo keliavo po visą pasaulį kelnių bei švarkų fasonai. Seniai jau jis ir karalium pasidarė, seniai jau su tuo titulu ir pasimirė, ilsisi Viešpatyje, tai yra kojas pakratė, o mada, jo nustatyta, tarsi seniai užgesusios žvaigždės šviesa, tik dabar tepasiekė mūsų žinybinius sukirpėjus.

Naujesnių pavyzdžių gauti jie nespėjo. O ir nelabai tesistengė gauti, užsiėmę buvo rūbų racionalizavimu, siuvo švarkus be atlapų ir be pamušalo, taupė sagas, trumpino kelnes, žodžiu – išradinėjo autovežimį, kuriame tarybinis žmogus jaučiąsis laisviau, girdi.

Kanceliarijoje patvirtintas fasonas nustatomas mažų mažiausiai penkeriems metams. Kitaip jie negali. Sunku įsisavinti tą nuostabiai komplikuotą modelį. Tik pagalvokite, kokia gausybė detalių: kišenės, rankovės, kilpelės, nugaros – tiesiog siaubas! Tarybinė autotraktorių ir lėktuvų pramonė kažkaip išsigudrino kasmet leisti vis naujus ir vis tobulesnius modelius. Jiems kažkaip pasiseka. Ne toks, matyt, sudėtingas gamybos procesas, mažiau detalių, tik po pusantro tūkstančio kiekvienai mašinai. Ir tikslumo reikia mažesnio, – tik tūkstantinės milimetro dalelytės tikslumas. Ogi va nugara ir atlapai! Pabandykite padaryti! Čia jums ne cilindro skridinys, ne magnetinis degiklis, ne greičių dėžė. Šičia, pardon, pardon, didelio broko niekaip neišvengsi!

Ir, suprantama, vėl ir vėl, dar kartą ir kaip anksčiau prisiuvo savo „vatinių prekių“ kvapniajam balandžiui. Ir guli didžiulės partijos šiltų paltų su kailinėmis apykaklėmis, ir niekas nežino, ką veikti su jais.

O ir iš tikrųjų, kaip pasielgti, jei pirkėjų masės nenori vasaros metu rangstytis vatinėmis prekėmis? O antra vertus, gali vatines prekes kandys sukapoti, brutalios, nemokytos kandys, kurios nenori atsižvelgti į tai, kad siuvimo viršininkai yra kvaili ir nesupratingi.

Gera būtų išgabenti šias prekes į šaltuosius kraštus, tenai, kur speigai, į Jakutiją, Kamčiatkon. Tačiau kol bus susiruošta, kol bus nugabenta, ir ten ateis pavasaris, ims sprogti kažkokie kvaiši pumpurai. Velniai ją griebtų, tą klimatinę painiavą, tą Žemės rutulio netobulybę! Sunku, sunku. Lengvosios pramonės liaudies komisariatui grumtis su aklomis gamtos jėgomis. Stačiai jokios išeities nėra. Visa energija baigia išsekti šiame lemtingame susirėmime. Ne, ne, daug lengviau daryti turbogeneratorius, krekingus, bliumingus ir aukštakrosnes! Visiškai aišku!

Ir, suprantama, dar ir dar, ir dar kartą, vėl ir kaip anksčiau nepasiruošta vasarai, neatsižvelgta į tą pasibaisėtiną metų laiką. Nieko nepamiršta – nei atostogų paskirstymo (dar rudenį su baisiais riksmais buvo dalinami ateinančiųjų metų birželiai ir liepos, apdairiai paliekant rugpjūčius rugsėjus atsakingiesiems bei meilingiesiems darbuotojams), nepamiršta posėdžių, saviveiklinių balalaikininkų ratelių, jubiliejų ir išleistuvių, šeimyninių bei draugiškų vakariukų – pamiršta tik apie vasarą, pamiršta tik apie šviesius, lengvus, įvairius drabužius pirkėjų masėms.

Ką tai reiškia, draugai? Aū! Vietos komitetas miega? Ar liaudies komisaras miega? Apskritai, kas gi miega? O galbūt ir tas, ir anas?

Kada visa tai pasibaigs? Sąskaita didelė. Tuo metu, kai visose pramonės, žemės ūkio, mokslo, kultūros srityse, visame gyvenime šalis nuostabiais tempais žengia į priekį, rodo visam pasauliui, ką sugeba padaryti proletariatas, drabužių srityje nepasiekta net tokių laimėjimų, kurie atitiktų nūdienių poreikių lygį. O juk reikia galvoti ir apie rytdienos poreikius. Puikioji tos rytdienos aušra jau dabar apšviečia mūsų buitį. Tačiau net ir nematyti tikro, ne vaidinamo noro pasiekti tą lygį. Tenebūnie švarkas siauras per pečius – bjauru juo vilkėti. Tenebūnie išradinėjami kaspinėliai kanceliarijose – kanceliariniai išradimai negali merginos papuošti. Reikia atsiminti, kad jei gyvenimas saulėtas, tad ir drabužių spalva neturi būti lietinga. Nagi, imkime ir pradėkime vasaros metu vaikščioti gerai pasiūtomis baltomis kelnėmis. Tai patogu. Pirkėjų masės nusipelnė šios prekės masių.

Štai mes sielojomės, nerimavome dėl vatinių prekių. Nežinojome, kokią išeitį ras Lengvosios pramonės liaudies komisariatas. Jau yra išeitis, atsirado. Nereikia, pasirodo, varyti traukinių su paltais į Jakutiją. Paprasčiau susitvarkyta. Užpirkta naftalino už trisdešimt milijonų rublių. Dabar vatinė prekė ramiai sau gulės po daugiamilijoniniu naftalino dangalu iki kitų, 1935 metų. Ir kandys liūdnai sukinėsis viršum neprieinamų bazių sandėlių, su pasišlykštėjimu uostinėdamos žudantį numarinto kapitalo kvapą.

 

1934

 

 

Iš: I. Ilfas, E. Petrovas. Kaip buvo gaminamas Robinzonas. Feljetonai. Vertė Liūnė Janušytė.

V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958