baigiamieji egzaminai

mano mokykla buvo žalzganas blokinis pastatas, primenantis iš kaladėlių sudėliotą H raidę. koridoriai pilki, akmeninės grindų plokštės su tokiais balzganais raštais, tarsi akmenyje įsprausti mažesni akmenys, kiek kartų kas nors griūdavo – būtinai ką nors susiknežindavo; dar tamsūs prakaitu dvokiantys sporto salės persirengimo kambariai žaliai uždažytais langais, chlorkalkėmis ir cigarečių dūmais smirdantys tulikai – pertvaromis atskirtos skylės, duris tarp pertvarų įstatė gal šeštoje ar septintoje klasėje, ir jokio karšto vandens, muilo, rankšluosčių, tualetinio popieriaus – pradinėse lyg reikėdavo neštis savo, vėliau jau buvo vienkartinės servetėlės. nuoširdžiai nesuprantu, kodėl daugumai tai atrodė normalu, tarsi tik aš viena buvau tokia išlepusi, bet mane tai nuoširdžiai piso. žinau, kad ne visos šulios tokios, bet manoji buvo tokia – grubi, niūri, atsilikusi, į ją perkaldavo visus beviltiškus, kurie po dešimtos vis tiek išeidavo į profkę. kai dabar bandau prisiminti, ar buvo ten kas gero – atrodo, tikrai nebuvo. gal dabar kitaip, tą mokyklą prie „maximos“ dabar padarė dešimtmetę, nes emigruoja visi, nėra vaikų, žodžiu, kaskart, kai praeinu pro savo šulią, tai tarsi nupurto.

iš pradžių mokiausi a klasėje, ji neva buvo skirta stipriausiems, o stiprumą žymėjo užsienio kalbos: a klasėje pirmoji buvo anglų, b klasėje – vokiečių, o c – rusų, rusų buvo visiškiems idiotams. į c mus su indre perkėlė po devintos: likus kelioms savaitėms iki rugsėjo pirmosios paskambino c klasės auklėtoja, kurią vadinome barščiu, ir pasakė, kad mus nuspręsta perkelti dėl drausmės. iš pradžių išsigandome, bet iš tiesų c klasėje vos per kelias savaites susiradau daugiau draugų nei senojoje – per visus devynerius metus. tikriausiai tie dešimti metai ir buvo geriausi: per ilgąją pertrauką kartais susimesdavome šampei ar alui, jį išgerdavome antrame „maximos“ aukšte esančioje mašinų stovėjimo aikštelėje, o tada krizendavome, atsakinėdavome nesąmones prisidengdami burnas, kad neužuostų, nors jei ir užuosdavo, mūsų niekas nebūtų išmetęs – ir kad jau nebuvo kur, ir šiaip kuo toliau, tuo labiau ir mokytojams darėsi pochui, svarbiausia buvo, kad sėdime ir labai netrukdome. povkė, tomukas, žana, indrė ir aš tapome savotiška chebra, atrodė, viskas gerėja, bet pavasarį žana išėjo į vakarinę, o vienuoliktoje mus vėl perskirstė, nes įvedė profiliavimą.

dvylikta atėjo kažkaip nepastebimai, nors kad metai bus kitokie, paaiškėjo jau rugsėjo pirmą. iš vakaro truputį pasitūsinome, indrė nakvojo pas mane, tai į šventę nuėjome susiglamžiusios, su nubyrėjusiu vakarykščiu tušu. barštis mus nugrūdo į lauką prie suolo – turėjome pirmokams prie atlapų smeigtukais segti kreivai iškarpytus varpelius. segėme truputį drebančiomis rankomis ir krizenome, kad jie dar nežino, kas jų laukia, o mums jau liko tik metai. šventė baigėsi eitynėmis aplink mokyklą – kiekvienas dvyliktokas vedėsi po du pirmokėlius, man teko mergaitė ir berniukas, jie atrodė net visai mieli, berniukas nuolat klausinėjo, kada skambės skambutis, ar jis bus kaip kažkokiame multike apie karves, ar dar kaip kažkas. sakiau, palauk, pamatysi, skambės kaip niekas kitas. ir tikrai, susirinkus kitoje mokyklos pusėje esančiame kieme, dyrikė pasakė kalbą, o tada sublerzgė tas iki skausmo įsiėdęs nenusakomas daiktas ir vaikas su nuostaba pažiūrėjo į mane. po pietų pabandėme eiti į miestą, bet visos kavinės buvo užkimštos vaikų ir jų tėvų, tai galų gale nuvažiavome į tomuko tėvų sodą prie šilo, varėme autiku, sėdėjome gale ir demonstratyviai gėrėme alų, tuomet labai norėjosi specialiai gerti ir rūkyti viešai, nes visi jau buvome pilnamečiai ir tik ir laukėme, kol kas prieis ir sudrausmins. kol ten nuvykome, apsiniaukė, pradėjo lyti, tai net prie ežero nenuėjome, sėdėjome viduje dalindamiesi prisiminimais iš vasaros, visokiais pletkais, kaip kas apsivėmė, kas su kuo permiegojo ir panašiai. visi nusprendėme, kad tokios vasaros jau nebebus.

o tada visi pamišo dėl tų baigiamųjų egzaminų, tarsi būtų miegoję ir staiga prabudę ir supratę, kad jau pramiegojo, jau vėluoja, todėl reikia viską daryti labai gretai. tais metais keitėsi tvarka, atsirado valstybinis interpretacijos ir niekas tiksliai nežinojo, nei po kelis mums reiks laikyti, nei kokie privalomi. bandomąjį visi išlaikėme klaikiai, tada atėjo žinia, kad privalomas bus ir matkės egzas. tai mane pašiurpino, nes planavau laikyti tik lietuvių, istoriją, dar kalbas, tai į matkės pamokas net neidavau ir todėl buvau beviltiškai atsilikusi. iš tiesų atsilikusi buvau ir anglų kalboje, ir istorijoje – kai rugsėjį pildėme anketas, kas ką planuoja laikyti, barštis, pamatęs, kad pasirinkau visus valstybinius, perspėjo, kad nejuokaučiau. ir pati po to bandomojo supratau, kad reikia kažką daryti, todėl pradėjau vaikščioti pas anglų korepetitorę ir į istorijos fakultatyvą, už kurį tekdavo mokėti tai pačiai istorikei. o lietuvių nusprendžiau ruoštis savarankiškai – pasiėmiau visus vadovėlius nuo penktos klasės su viltimi, kad gramatika šūdas, o literatūros ir šiaip buvau viską perskaičiusi – lietuvių mums dėstė barštis, per kurios pamokas būdavo taip nyku, kad iš neturėjimo ką veikti tiesiog skaitydavau.

George S. Zimbel. Prozos skyrius. 1960

taip nors pavėluotai, bet prasidėjo ir man kalimo dienos, o mama labai džiaugėsi, kad atėjau į protą. bet prieš tai dar buvo šimtadienis. nežinau, kas pasiūlė išsinuomoti pirtį tokiam euroremontiniam rūsyje už kalvarijų turgaus, bet kai ten nuvykome, visi jau buvo gerokai pripisę ir stebuklas, kaip niekas neužsirovė, nes vidiniame kieme nuolat slankiojo tokie pusiau turginiai iš greta esančio kabako. iš tiesų keisčiausia buvo matyti girtas tas gerąsias klasiokes – plastiko lentelėmis išklijuotomis lubomis ir neonine šviesa mirguliuojančioje patalpoje jų išskydusiuose veiduose ribuliuojantis blankus geismas, tai, kaip nemokšiškai lindo prie tokių pat beviltiškai sutrikusių bendraklasių, kėlė savotišką piktdžiugą. didžiąją tūso dalį su povke prarūkėme lauke. kažkas tai prieidavo, tai nueidavo, povkė vis ragino grįžti, o man visai patiko žiūrėti į lempos apšviestą sieną, kurioje tarsi šešėlių teatro scenoje judėjo deformuoti mūsų atvaizdai, be paliovos varpomi skystų juodų snaigių. nelabai turėjome ką vienas kitam pasakyti, tai kažkaip natūraliai ėmėme bučiuotis ir povkė eilinį kartą pasiūlė eiti pas jį. anksčiau tik pasijuokdavau, vis dar tikėjausi, kad sutiksiu kažką tokio, bet tas vakaras buvo toks nuvargęs, kad pagalvojau, koks skirtumas. ėjome tiesiai per turgų, tušti prekystaliai priminė apleistą pramogų parką.

o po to jau kaldavome viską iš eilės. pavyzdžiui, istorijos vadovėlių pabaigoje buvo datų sąrašai, tai vienas kito klausinėdavome, kas įvyko tada ir tada, o kas prieš tai ir taip toliau, kokias tris keturias valandas, tada eidavome alaus arba nupyzdindavome truputį žolės iš povkės brolio, jis kaip ir šiek tiek platino, – antraip ta košė galvoje sukdavosi iki užmiegant, o ir užmigus atrodydavo, kad kartoji ir kartoji. kartais būdavo net smagu, kai viskas pradėdavo jungtis į nuoseklesnę visumą. kažkaip palaipsniui visai nutolau nuo indrės, jaučiau, kad ji mane laiko lieva, nes, tipo, susitikinėjau su klasioku, nors bilen kiek kartų sakiau, kad mes tik draugai, bet jai niekaip nedaeidavo, kaip gali su kažkuo miegoti ir nebūti pora. žodžiu, jaučiausi, tarsi būčiau ją nuvylusi, bet man jau protas nebenešė ir labai norėjosi, kad kažkas tiesiog būtų šalia be tų debiliškų maivymųsi, kieno čiūvas krūtesnis, kuri plonesnė ir t. t.

viskas kažkaip ėjosi, kol likus gal savaitei iki gimtadienio atsitiko visiškas šūdas: tiesiog atsibudau ir supratau, kad man žiauriai bloga. tada jau nuolat sapnuodavau košmarus, atsikeldavau neišsimiegojusi, spengiančia galva arba išvis negalėdavau užmigti ir po to visą dieną vaikščiodavau kaip zombis, bet tąkart jausmas buvo toks, tarsi drebėčiau iš vidaus. nuėjau į virtuvę, įsipyliau vandens ir staiga viskas užtemo. mama, išgirdusi bildesį, atrado mane ant grindų pusiau be sąmonės. po kelių dienų jau visai nualpau „maximoje“ ir tada šmėstelėjo mintis, kad man pyzda. tą pačią dieną nusipirkau nėštumo testą. instrukcijoje rašė, kad reikia daryti ryte, bet neiškenčiau ir pasidariau iškart. rodė vieną juostelę, šiek tiek nusiraminau, viskas dar atrodė atšaukiama, bet kai pasidariau po savaitės, vos ne akimirksniu išryškėjo dvi riebios raudonos linijos.

tai buvo taip debiliška, kad net nerealu: mūsų seksas kažkuo priminė vaikystę, lyg žaistume namus ar kažką, be to, dažniausiai būdavome apsipūtę, tai kartais saugodavomės, kartais – ne, tiesiog tai atrodė taip nerimta, jis buvo mano draugas, o nuo draugų niekas nepastoja, panašiai kaip nepastoja nuo panų. pastojama nuo vyrų arba kai esi įsimylėjusi; žinoma, teoriškai žinojau, kad pastojama nuo sekso, bet tai, kas vyko tarp mūsų, taip labai nepriminė pornofilmų ar romantinių dramų, visokių matytų ir skaitytų istorijų su jausmais, dvejonėmis, aistromis, iš tiesų tokių gyvenime nebuvau jautusi, bet buvau nėščia ir su tuo reikėjo kažką daryti.

todėl paskambinau žanai – daugiau tiesiog neturėjau kam. jos pakimęs alio buvo tarsi iš kito pasaulio. į klausimą, kaip sekasi, atsakė, kad tuoj gimdys antrą, ir tada užsivedė, kad jos čiūvas vairuoja fūrą, kaip išsiskyrė su pirmu, ir dar būtų šnekėjusi ir šnekėjusi, bet nebegalėjau tverti. pirma jos frazė išgirdus buvo „nu tu ir dūra“, bet po to nuramino, kad esu pilnametė, tai vienintelė problema, kuri gali kilti, – pinigai. visa kita – labai paprasta, tiesiog nueini pas ginekologę, jei tikrai nėščia, ji paklaus, ar gimdysiu, sakau, kad ne, ir ji duoda siuntimą. viskas. nebijok, neskaudės, užmigdo, – atsisveikindama paguodė. pažadėjau paskambinti po visko papasakoti, bet pamiršau ir, man rodos, tai buvo paskutinis kartas, kai kalbėjomės.

įsivaizdavau, kad gydytoja bus sena ir bjauri, pradės tardyti ir žeminti, bet ji tik paklausė: „o jei po to norėsi, bet negalėsi?“ prasideda, pagalvojau, nelabai turėjau ką atsakyti, tai tik sumurmėjau, kad tada žinosiu, jog pati kalta. ji liepė ateiti po dviejų savaičių davusi siuntimus tyrimams. kraują ėmusi jauna mergina vis nepataikė, tarsi adata būtų buka arba mano oda tokia stora, taip tvirtai sukibusi, tarsi šarvai; „laikyk sugniaužus kumštį, laikyk stipriai“, kartojo, ir galų gale stiklinėje kolbelėje pasirodė tamsus, beveik juodas kraujas.

likusias dvi savaites kaliau kaip tik įmanydama, tačiau vos tik užversdavau knygą, prieš akis imdavo kilti tamsus kraujas ir viskas tarsi aptemdavo, oras tapdavo glitus ir troškus. pasiskaičiavau, kad tam vaikui dabar gal apie septynias savaites, internete rašė, kad tokio amžiaus jau turi abu smegenų pusrutulius, oda popieriaus plonumo ir per ją matosi kraujagyslės. buvo neįprastai karšta gegužė, su povke, tomuku ir jo pana nuvažiavome prie žaliųjų. man visą laiką buvo bloga, ypač autike, tačiau gulint ant saulės įkaitinto medinio tilto tas svaigulys atrodė beveik malonus, tarsi pamažu tirpčiau, lašėčiau pro tarpus tarp lentų į žalsvai mėlyną, beprotiškai gražų vandenį. toks keistas jausmas: mes maudomės, geriame alų, rūkome, aš juokiuosi, nes pykinimas atlėgsta, nuo viso to nevalgymo pirmą kartą gyvenime man gražus mano pačios kūnas, tomukas pasakoja, kad galima už pinigus stoti į tarptautinius santykius, lina krizena, kad net jei jį ten įkiš, tai vis tiek tuoj išmes, nes jis tiesiog durnas, tomukas juokiasi, ir mes visi juokiamės, ir tuo pat metu aš įsivaizduoju, kad kažkas maitinasi manimi, mano saule, mano draugais, kažkas jaučia, kaip povkė glosto mano galvą, kaip šiluma apsupa mano kūną tarsi kokonas, kažkas yra, bet to kažko likimą nuspręsiu aš, jau nusprendžiau.

kai nuėjau pas gydytoją antrą kartą, ji beveik be kalbų davė man tą siuntimą prieš tai liepusi darkart gerai pagalvoti ir tik tada pasiskambinti susitarti dėl datos. paskambinau tik grįžusi. pavargusio balso moteris liepė pasirinkti iš kelių datų, dar perspėjo, kad reikia ateiti nevalgius, atsinešti chalatą ir šlepetes. likusias kelias dienas internete naršiau apie aborto padarinius: kai kur rašė, kad bus tik blogiau, kasmet aborto dieną (kitur – vaiko gimimo dieną) sapnuosiu negimusį vaikelį, dar kitur rašė, kad kaltė apima po menopauzės, kitur – kad viskas priklauso nuo vidinės motyvacijos. peržiūrėjau kelis operacijų įrašus, tada keliolika kažkokių neaiškių filmukų, kur tarp krešulių ir tamsių gleivių pincetu iškrapštoma rankytė, kojytė arba susiurbiama permatoma galvytė, o po to sutraukiamas ir visas kūnelis. dieną prieš barštis pranešė naujieną, kad toms, kurios neišsilaikys fizinio įskaitos, neleis laikyti egzaminų. tokių buvo tik dvi – aš ir jolanta. pažadėjau išsilaikyti kitą savaitę galvodama, kad gal tada jau būsiu negyva arba išprotėjusi.

kai atėjau, priimamajame jau laukė kelios moterys. jos sėdėjo ant atlenkiamų medinių kėdžių, visiškai tokių pat kaip mokyklos aktų salėje. kai manęs paprašė nurodyti kontaktus asmens, kuriam galėtų pranešti tuo atveju, jei mirsiu ar kažką, nurodžiau mamą. po to mus nuvedė į palatą. moterys abejingai pasidalino lovas, skubiai persirenginėjo naktiniais, pižamomis. ta, kuri atėjo su vyru, turėjo trumpučius naktinukus iš šilką imituojančios blizgios sintetinės medžiagos – jos vyras vis šmėkščiojo tarpduryje, tarsi norėtų pasižiūrėti, kaip persirenginėjame, kol jį galų gale išprašė. rengtis neskubėjo tik neaiškaus amžiaus blondinė, greičiausiai mėgstanti išgerti, nes kiek papurtusio veido, – ji visoms prisistatė, klausinėjo, kelintą kartą ir šiaip visokių niekų. blondinė pasiliko su vyriška geltona trikotažine maike, o aš neturėjau naktinių nei pižamos, nebuvau pasiėmusi, nes sakė tik chalatą ir tapkes, todėl nusivilkau suknelę ir susisupau į savo pūkuotą melsvą chalatą.

persirengusios pralaukėme gal kokį pusvalandį, gal daugiau, moterys pusbalsiu plepėjo, aš sėdėjau ant lovos, skaitinėjau salingerio „rugiuose prie bedugnės“, pirmą kartą perskaičiau, nes anglų mokytoja liepė, ir taip užkabino, kad tą pavasarį vis skaičiau ir skaičiau iš naujo; dar iš jo patiko apie bananžuves. pamažu viskas pradėjo priminti mergaičių stovyklą, o tada atėjo seselė ir liepė ruoštis. norėjau pirma, bet pirmiausia išsivedė apsiverkusią moterį, kuri abortą darėsi ne savo noru, jai buvo negimdinis nėštumas, jau antras toks, pirmą kartą, sakė, po narkozės buvo taip bloga, kad vos nemirė. po jos išbėgo stambi paauglė, tada vežimėlyje atvežė tą pirmą ir paguldė lovon, tada ėjo blondinė, o po jos – aš. jausmas buvo toks, tarsi vyksta kažkoks eksperimentas, bet ne su manimi, be to, neturėjau naktinių, todėl įnirtingai sukau galvą, kurios iš dviejų seselių geriau paprašyti ligoninės rūbo ar kažko panašaus. kol anesteziologė klausinėjo apie vaistus, alkoholį, narkotikus, žodžiu, ką vartojau pastaruoju metu, man atnešė rūbą, primenantį maišą su skylėmis rankoms ir galvai. iš visų jėgų stengiausi nežiūrėti į stovintį už ginekologinės kėdės gydytoją, kuris buvo su tokia tarsi permatoma prijuoste, lyg šiek tiek kruvina, bet gal taip tik pasirodė. šįkart adata įsmigo lengvai, tiesiog akimirksniu, man liepė skaičiuoti, o tada viskas pranyko.

pirmas dalykas atsibudus buvo nuostaba, kad nieko neskauda ir visai nebloga. ant sienos priešais judėjo tamsūs medžių šešėliai, siena buvo šviesiai žalia kaip ežero vanduo, kaip mano mokyklos sienos. kai mokiausi doktorantūroje, nuomojausi butą basanavičiaus gatvėje. jo miegamasis irgi buvo labai panašios spalvos, vienas iš vyrų kartą pasakė, kad mano miegamasis primena baseino dugną. tokia buvo ir ta palata – baseino dugnas, sausas, be vandens, nors jutau, kaip į įspraustą tarp kojų palą sunkiasi kraujas. atrodė, jog esu ten visiškai viena, akimirką sudvejojau, gal tos kitos moterys visos mirė, tačiau viena nerangiai persisvėrė per lovos kraštą ir pradėjo vemti gaikčiodama ir murmėdama kažką panašaus į „atsiprašau“, skirtą gal smalsiai iš gretimos lovos žiūrinčiai blondinei, gal mums visoms.

po to kelias savaites jaučiau savotišką euforiją, tarsi būčiau išsigelbėjusi iš skęstančio laivo, atrodė, dabar jau galiu viską, ir iš tiesų viskas ėjosi lyg per sviestą, užmigdavau akimirksniu, lengvai įsimindavau vos kartą perskaitytus dalykus, ir net kai bėgant antrą kilometrą papilvėje pradėjo mausti, tarsi vartytųsi lėta švininė žuvis, žinojau, kad su šituo viskas baigta. atsisakiau šokti į tolį pasiteisinusi, kad bloga, žinojau, vis tiek parašys man tą įskaitą. „oi sunkus tas tavo gyvenimas, ar ne“, – saldžiai šypsodamasi paklausė fizinio mokytoja. „atsipisk, dūra“, pagalvojau, bet iš tiesų nepykau, juk daugiau nesusitiksime. ji mane vis pašiepdavo, nors niekaip nesupratau kodėl – kai vienuoliktoje klasėje atėjau į pirmą fizinio pamoką, su nuostaba paklausė, ką čia veikiu, kodėl ne profkėje su savo draugele, tipo, su žana. dėl to ir nelankiau to sumauto fizinio. o egzaminai pasirodė vienas juokas – laikydama rankoje atestatą žinojau, kad įstosiu, kur tik panorėsiu.