„Dangus nebetrokšta herojų“: nesėkmingas Oskaro Schindlerio gyvenimas

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Anne Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad blogis, kuris ištinka žmones, paveikia tiek budelį, tiek auką – abu, norėdami išgyventi, priversti savarankiškai represuoti tą blogio paveiktą asmenybės dalį taip, kad nebegautų jokio pavojaus ar nerimo signalo. Šitaip gyvendami žmonės teroro akivaizdoje išmoktus elgesio modelius – bejėgystę, abejingumą, apsimetinėjimą, manipuliacijas, smurtą – išmoksta priimti kaip natūralius ir savaime suprantamus, tokia elgsena tampa jų modus operandi, todėl grįžimas į normalų gyvenimą yra sudėtingas ir ne visada sėkmingas.

Šiame kontekste įdomi Oskaro Schindlerio gyvenimo istorija. 1939 m. Schindleris įsigijo emalio gamyklą Krokuvoje, kur iš esmės naudojosi Plašuvo lagerio belaisviais kaip nemokama darbo jėga. Vėliau Schindlerio sąmonėje įvyko lūžis ir jis, naudodamasis ryšiais su aukšto rango SS pareigūnais, švaistė savo paties turtą juos papirkinėdamas ir darė viską, kad išgelbėtų gamykloje dirbančius žydus nuo mirties dujų kamerose. Karui einant į pabaigą, kai SS nusprendė likviduoti koncentracijos stovyklas, Schindleris įkalbėjo Plašuvo koncentracijos stovyklos komendantą, sadistiškais pomėgiais pagarsėjusį Amoną Göthą, leisti perkelti gamyklą neva kariniais tikslais į Sudetus ir taip išgelbėjo gyvybę daugiau nei 1 000 žmonių.

Tuos keletą metų Schindleris gyveno rizikos ir apsimetinėjimo sąlygomis – kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad Göthas buvo tiek įtikėjęs jųdviejų draugyste, jog Niurnbergo tribunolo metu kvietėsi Schindlerį kaip pageidaujamą ir patikimą liudininką. Pasakojimuose apie Plašuvo koncentracijos stovyklą Göthas ir Schindleris sudaro kone mitologinę gerojo ir blogojo veikėjo struktūrą. Karui pasibaigus, Göthas buvo nuteistas Niurnberge ir pakartas. Mažiau žinoma, kaip klostėsi Schindlerio likimas ir kaip karo metų patirtis paveikė jo charakterį bei likimą.

Po karo Schindleris kreipėsi į Amerikos žydų organizaciją, Joint, prašydamas daugiau nei 1 mln. dolerių kompensacijos už nuostolius, susijusius su žydų gelbėjimu, gavęs 15 tūkst. dolerių, emigravo į Argentiną, patyrė verslo ir santuokos žlugimą, grįžo į Vokietiją, čia po dar vieno bankroto jį ištiko širdies smūgis, išėjęs iš ligoninės, likusį gyvenimą praleido gerdamas ir būdamas finansiškai priklausomas nuo jo išgelbėtų žydų savanoriškų aukų, mirė 1974 m. nuo kepenų nepakankamumo vienišas ir nuskurdęs.

Kas lėmė tokį jo gyvenimo scenarijų? Teigiama, kad iki karo Schindleris buvo išlaidūnas ir mergišius (dar 1934 ir 1935 m., būdamas vedęs, susilaukė dviejų nesantuokinių vaikų), tačiau būtent karo metais Krokuvoje ėmė smarkiai gerti. Jis gėrė kartu su biurokratais ir SS vyrais, kad įgytų pasitikėjimą ir palaikytų artimus ryšius. Pasakojama, esą Schindleris kartą nugirdė du SS karininkus, kurie atvyko reikalaudami išduoti vieną žydų šeimą, – abu išvirto pro duris visiškai girti, be žydų ir be dokumentų. Nors Schindlerio ryšiai su nacių pareigūnais klestėjo, jis pats grimzdo į alkoholizmą. Schindleris gyveno rizikos sąlygomis, įtarinėjamas dėl savo veiklos motyvų, – Thomas Fenschas knygoje „Oskaras Schindleris ir jo sąrašas“ (1995) mini, kad vieno vakarėlio metu Krokuvos komendantas pasakęs Schindleriui: „Mes visi čia žinome, kas tu iš tiesų esi, – žydų mylėtojas, ir vieną dieną tu pats pateksi į Aušvicą kartu su visais savo žydais.“ Reikalams pakrypus tokia linkme, Schindleris slopindavo nerimą dar didesniais alkoholio kiekiais.

Karui pasibaigus, Schindleris šio įpročio taip ir neatsikratė, galbūt gėrė ir dėl kitų priežasčių – vienų buvo niekinamas kaip nacis, kitų – kaip žydų gelbėtojas. Vokietijoje jam nuolat grasino buvę aukšti nacių pareigūnai, žmonės gatvėje jį iškeikdavo ir apmėtydavo akmenimis – Davido M. Crowe, Schindlerio biografo, teigimu, susikurti normalų gyvenimą Vokietijoje jis nebeturėjo jokių šansų, – tačiau kai Schindleris pasiprašė leidimo išvykti į Jungtines Valstijas, jo, kaip buvusio nacių partijos nario, prašymas buvo atmestas. Kaip mnėta, 1949 m., remiamas Amerikos žydų ir gavęs 15 tūkst. dolerių naujo gyvenimo pradžiai, Schindleris emigravo į Argentiną.

1957 m., patyręs bankrotą ir palikęs žmoną, vienas grįžo į Vokietiją ir įsigijo cemento gamyklą. Dėl savo liudijimų Niurnbergo karo tribunoluose Schindleris Vokietijoje ir toliau išliko itin nepopuliarus – nuolat įsiveldavo į smurtinius konfliktus su darbininkais, kurie jį vadino „žydų bučiuotoju“ (Juden kisser), tačiau tik pats gaudavo nuobaudas ir įspėjimus; pasakojama, kad jo verslo partneris atšaukė galimą partnerystę iškart po to, kai 1962 m. Schindleris Izraelyje buvo pagerbtas kaip Pasaulio tautų teisuolis. Viename iš laiškų Schindleris rašė: „Aš nenusižudau tik todėl, nes jiems tai suteiktų didelį pasitenkinimą.“ Schindleris ir toliau nekontroliavo savo potraukio alkoholiui – kaip pasakoja Murray Pantireris, vienas iš jo išgelbėtų žydų: „Kartą jis atėjo į mano namus, aš pastačiau ant stalo butelį konjako, šį jis ėmė ir išgėrė vienu prisėdimu.“

Oskaras Schindleris

1961 m. Schindlerio cemento gamykla bankrutavo, jis pats patyrė širdies smūgį ir daug laiko praleido ligoninėje. Po šios nesėkmės tapo finansiškai visiškai priklausomas nuo jo išgelbėtų žydų savanoriškų aukų. Leopoldas Pfefferbergas skatino visus Schindlerio žydus kasmet paaukoti vienos dienos darbo užmokestį. Naujajame Džersyje įsikūrę Murray Pantireris ir Abrahamas Zuckermanas ne kartą finansavo Schindlerio keliones į Jungtines Valstijas, pirko jam batus ir drabužius. Moshe Beiskis, vėliau tapęs Izraelio Aukščiausiojo Teismo teisėju, prisimena, kad „galėjai nusiųsti Schindleriui 3 000 dolerių, o po dviejų trijų savaičių sulaukti jo skambučio, esą jis ir vėl yra be cento kišenėje“. Schindleris likusį gyvenimą praleido smarkiai gerdamas ir rūkydamas, gyveno išlaikomas ir mirė 1974 m. spalio 9 d. nuo kepenų ligos.

Verta atskirai aptarti Schindlerio santykius su žmona Emilie. Karo metais Emilie daug prisidėjo gelbėdama žydus, o 1993 m., pasirodžius filmui „Šindlerio sąrašas“, jautė nuoskaudą, kad visa šlovė atiteko Oskarui, o ji liko nuošalyje. Emilie taip pat skaudino jos vyro meilės romanai. Dar iki karo susilaukęs dviejų nesantuokinių vaikų, Krokuvoje Schindleris palaikė nesantuokinius ryšius su bent keletu moterų. Schindlerio biografas Crowe pasakoja, kad po karo, gavęs iš Amerikos žydų organizacijos 15 tūkst. dolerių išmoką naujam gyvenimui Argentinoje pradėti, Oskaras paliko Emilie vieną be pinigų, o pats su mylimąja Gisa Schein išvyko atostogauti į Alpes. Maždaug tuo pačiu metu rašytuose laiškuose Oskaras prisipažįsta bičiuliams, kad ketina skirtis su Emilie ir vesti… Romą Horowitz. Visos trys moterys – Emilie, Roma ir Gisa – 1949 m. išvyko su Schindleriu į Argentiną. Emilie ir pati svarstė apie skyrybas, tačiau dėl katalikiškų įsitikinimų, pokario skurdo ir vienatvės baimės (po karo ji atnaujino ryšius su broliu Franzu, bet 1946 m. šis vėl dingo be žinios) nusprendė likti santuokoje. 1957 m. Oskaras, palikęs Emilie Argentinoje, grįžo į Vokietiją. Teigiama, iki mirties daugiau nepalaikė su ja jokių ryšių.

Emilie, likusi viena, gyveno nedideliame namelyje netoli Buenos Airių „su katinais, šunimi ir apsupta nuostabių rožių“. Siekiant apsaugoti ją nuo antisemitų ir konservatyvių ekstremistų išpuolių, Emilie namas buvo nuolat saugomas uniformuotų policijos pareigūnų. 1993 m., filmuojant „Šindlerio sąrašą“, Emilie Izraelyje aplankė vyro kapą: „Pagaliau mes vėl susitikome… Mielasis, niekada negavau atsakymo, kodėl tu mane palikai… Tačiau nei mirtis, nei senatvė neatšaukia to fakto, kad prieš Dievą mes vis dar esame vyras ir žmona… Aš viską tau atleidžiu…“

Emilie Schindler 1994 m. buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas. Nepaisant to, ji jautė nuoskaudą dėl to, kad jos vyras filme vaizduojamas išskirtinai teigiamai, o ji pati liko beveik nematoma. 1996 m. Emilie išleido atsiminimų knygą „Ten, kur susitinka šviesa ir šešėlis“ – čia rašoma, kad tai, kokioje šviesoje vaizduojamas Oskaras Schindleris, nėra teisinga, nes jis „nebuvo herojus“. Žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimų, kad paskutiniais gyvenimo metais Emilie gyveno skurde, o „Šindlerio sąrašą“ sukūręs Stevenas Spielbergas sulaukė kaltinimų, jog apleido moterį, kurios dėka sulaukė pripažinimo ir užsidirbo milijonus, nors neaišku, ar šie kaltinimai turėjo realų pagrindą.

2001 m. Emilie Schindler, jau būdama prikaustyta prie vežimėlio ir visiškai priklausoma nuo aplinkinių, atvyko į Berlyną, kur netrukus užgeso vienoje iš ligoninių. Ji mirė spalio 9 d. – tą pačią dieną kaip ir jos įžymusis sutuoktinis. Erika Rosenberg, knygos „Aš, Emilie Schindler“ autorė, cituoja Emilie žodžius, kuriais ji apibūdino savo vyrą: „Žydams jis davė viską, o man – nieko.“

Irvingo Glovino, Schindlerio draugo ir advokato, teigimu, Schindleris gėrė, mylėjo moteris, mėgo būti dėmesio centre, kyšininkavo, manipuliavo, tačiau darė tai dėl gerų tikslų, ir – svarbiausia – karo metais Plašuve tokia strategija buvo veiksminga. Vienas iš trauminio patyrimo aspektų yra tai, kad elgesio modeliai, kurie buvo veiksmingi trauminiu laikotarpiu (lageryje, kare, nelaisvėje, smurtingoje šeimoje), vėliau yra kone nesąmoningai atkartojami ir trukdo asmeniui integruotis į normalų gyvenimą. Pats asmuo ne visada suvokia, kodėl tas elgesys, kuris anksčiau buvo toks veiksmingas, neduoda jokių rezultatų arba, priešingai, duoda pragaištingus rezultatus. Hipotetiškai galima teigti, kad Oskaras Schindleris tapo savo karo metų bravūriško heroizmo įkaitu – išgelbėjęs iš Plašuvo daugiau nei tūkstantį žydų, pats emociniu lygmeniu iš jo taip niekada ir neišsivadavo.

***

Pavadinime pavartota frazė – „Dangus nebetrokšta herojų“ – yra Josifo Brodskio eilėraščio „Iš pakraščių į centrą“ fragmentas.