Vis labiau atvaizdu tampantis šių laikų žmogus

Adolfo Bioy Casares. Morelio išradimas.
Romanas. Iš ispanų k. vertė Jorūnė Rimeisytė.
V.: Charibdė, 2017. 159 p.

Adolfo Bioy Casareso „Morelio išradimas“, išleistas 1940 m., priskiriamas fantastinei literatūrai. Tai jau 17 leidyklos „Charibdė“ moderniosios klasikos serijos knyga. Ši serija, tiesą sakant, mane labai suintrigavo, nes sąraše daug man nežinomų autorių. Kai ką apie šią seriją pasako vien tai, kad ji pradėta Oscaro Wilde’o „De profundis“, o vienintelis lietuviškas kūrinys – Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“, ko gero, vienas įspūdingesnių savo užmoju lietuviškų kūrinių. Nors nesu jo skaitęs, ką reiškia vien tai, kad rašytojas jį rašė nuo paauglystės iki paskutinių savo gyvenimo dienų.

Skaitydamas ir baigęs skaityti „Morelio išradimą“, pirmiausia jaučiausi sumišęs. Paprastai mėgstu fantastinę literatūrą, tačiau buvo sunku žodžiais išreikšti, ką šiame kūrinyje radau. Tai nėra epinė fantastika, kaip J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovas“, ne distopija, kaip George’o Orwello „1984-ieji“, tai primena mokslinę fantastiką, bet čia nerasime detalaus Morelio išradimo aprašymo ar veikimo principo. Manau, kad šį kūrinį galima priskirti filosofinei fantastikai, kaip Mary Shelley „Frankenšteinas“, nes dėmesio centre atsiduria tam tikros apmąstymą provokuojančios idėjos, kas yra žmogus, kokį pavidalą gali įgauti troškimas tapti nemirtingam.

„Morelio išradimas“ mįslingas. Nesu mįslių mėgėjas ir tai iš dalies taip pat paaiškina, kodėl baigęs skaityti likau sumišęs. Mįslė gali būti žaidimo forma, tačiau ji skatina vaikų vaizduotę, moko į paprastus daiktus pažvelgti kitu kampu. Kokią mįslę įžvelgiau šiame kūrinyje? Na, ją būtų galima užrašyti taip (nebūtinai geriausias variantas): atrodo kaip žmogus, kvepia kaip žmogus, kalba kaip žmogus, bet ne žmogus. Kas? Šią mįslę daugmaž atitinka citata: „Kai juslės susijungia, gimsta siela. Reikėjo jos tikėtis. Jei Madlen egzistavo regėjimui, ji egzistavo ir klausai, jei Madlen egzistavo skoniui, ji egzistavo ir uoslei, jei Madlen egzistavo lytėjimui, pati Madlen jau buvo čia“ (p. 102).

Filosofinis klausimas, keliamas šiame romane: ar sujungus visus juslinius pojūčius, kuriais galime apibūdinti kitą žmogų, randasi žmogus? Toks klausimas, be abejo, gali pasirodyti jau atgyvenęs, todėl būtina aptarti jo aktualumą šiandien. Bet iš pradžių trumpai apie siužetą.

„Morelio išradimo“ pasakotojas yra negyvenamoje saloje atsidūręs bevardis nuteistas bėglys. Jis paliko užrašus, pagal kuriuos parengtą knygą neva dabar mes ir skaitome. Užrašų turinys atskleidžia šio vyro, vertinančio netikėtai saloje atsiradusius žmones, minčių eigą. Beveik nieko nežinome apie pasakotojo praeitį, apie pasaulyje tuo metu vykstančius įvykius. Todėl skaitant galima justi izoliuotumą. Esame priklausomi nuo pasakotojo valios, patenkame į jo minčių pasaulį. Persmelktas baimės dėl teisėsaugos persekiojimų, vyras sunkiai atsikrato įspūdžio, kad salos žmonės jį pagaus, nors visai nematyti ženklų, kad šie ko nors ieško ar tuo labiau jį gaudo. Tarp šių atvykėlių yra moteris, vardu Faustinė, ją mūsų pasakotojas įsimyli. Vienintelė problema, kaip vyras vėliau išsiaiškina, – ji, kaip ir kiti saloje atsiradę žmonės, tėra mašinos sukurti „vaiduokliai“.

Aktualumas, apie kurį kalbu, yra mūsų dienomis vis didesnį pagreitį įgaunantis siekis sukurti žmogaus imitaciją, kurią sunkiai bebūtų galima atskirti nuo tikro žmogaus. Nuo to, prie ko būtų galima prisirišti (internetinė draugystė), iki to, su kuo būtų galima mylėtis (virtualus seksas ar pornografija). Vienas iš geriausių pastarojo laikotarpio amerikiečių filmų „Ji“ („Her“, rež. Spike Jonze) netikėtai jautriai pavaizdavo besimezgančius jausmus tarp vyro ir savarankiškai besivystančio moters balsu kalbančio dirbtinio intelekto. Taigi anksčiau žmonės klausimą „kas yra žmogus?“ svarstė daugiausia ieškodami panašumų ir skirtumų tarp žmogaus ir gyvūnų, o dabar kuo toliau, tuo labiau tai darome lygindami save su robotais ar dirbtiniu intelektu.

Įvardindamas salos žmones pavartojau žodį „vaiduokliai“ kabutėse, nes nerandu tinkamo žodžio savo suformuluotai mįslei įminti. Kaip pavadinti būtybę, kurią gali liesti, užuosti, matyti ir girdėti, tačiau ši tik kartoja tai, ką kitados atliko tikrasis žmogus, pagal kurį ji buvo sukurta. Tai toli gražu ne robotas, nes neturi materialaus pagrindo. Jos neįmanoma sunaikinti, nes už išorės nieko nėra. Nes tai, ką liečiame ir matome, tėra projekcija, taigi pavadinau ją „vaiduokliu“. O pats išradėjas Morelis įsitikinęs, kad tai tikri žmonės, amžinai gyvenantys žmonės, ir vienintelė bėda, su kuria jie susiduria, yra tai, kad jie pasmerkti kartoti tuos pačius veiksmus. Tokia ta amžinybės kaina.

Kūrinio pasakotojas, net ir supratęs, kad jo mylima moteris tėra mašinos projektuojamas dabar jau, ko gero, mirusios moters atvaizdas, vis vien nesugeba išmesti jos iš minčių. Gyvendamas tokiomis izoliacijos nuo aplinkinio pasaulio sąlygomis tampa priklausomas nuo savo jausmų Faustinei. Knyga kelia klausimus: ar šis vyras pamilo tikrąją Faustinę? Ar jis sugebėjo ją pažinti stebėdamas jos projekciją? Viena vertus, tokie klausimai gali skambėti beviltiškai kvailai: psichologijos mokslo pasiekimai neginčijamai kalba apie tai, kaip žmogui reikia tikrų santykių su kitu gyvu žmogumi. Ir joks pakaitalas to neatstos, ar tai būtų muzikos žvaigždės įsimylėjimas internete sekant jos asmeninį gyvenimą, ar erotikos, pornografijos žiūrėjimas, ar prisirišimas prie mirusio šeimos nario asmeninių daiktų, nenoras pripažinti mirties. Taigi vaizduotės kuriamas pasaulis neaprėpiamai platus ir traukiantis. Kita vertus, užduoti klausimai nebeskamba taip kvailai, jei atidžiau pažvelgsime į pasakotojo būseną.

Pats pasakotojas yra žmogus-vaiduoklis – vyras, atsidūręs tarp gyvenimo ir mirties. Išgyvenęs pavojingą kelionę valtimi, išsekęs… Atsidūrę negyvenamoje saloje galvotume, kaip ištrūkti, o šis vyras ieško čia prieglobsčio ir, rodos, jį randa: galvoja ne tiek apie tai, kaip išgyventi, bet kaip pasiekti neįmanoma – prakalbinti atvaizdą. Jo aistra virsta priklausomybe: veiksmai kartojami lyg ir suvokiant, kad jie betiksliai. Bėgdamas nuo teismo nuosprendžio beveik žuvo plaukdamas į salą, o čia taip pat yra leisgyvis. Gali susidaryti įspūdis, kad bėglys nė pats gerai nepamena, nuo ko ir kodėl slapstosi. Sala jį atriboja ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo savęs paties (savo praeities). Ne veltui jis ne kartą apibūdina savo būseną kaip mirusio žmogaus – vaiduoklio, pvz.: „Džiaugiausi pasivadinęs mirusiuoju“ (p. 47), „…aš – keliautojas kaip Dantė ar Svedenborgas, jei ne dar vienas mirusysis iš kitos kastos kitokiu metamorfozės momentu. O ši sala – skaistykla arba tų mirusiųjų rojus…“ (p. 76)

Taigi leisgyvis pasakotojas įsimyli moterį-vaiduoklį. Abu egzistuoja tarpinėje būsenoje tarp gyvenimo ir nebūties. Pasakotojas yra arčiau materialaus pasaulio, o Faustinė – arčiau iliuzinio, tačiau nei vienas, nei kitas, atrodo, jau nepriklauso mūsų pasauliui. Ir čia jau galima teigti, kad, mano manymu, „Morelio išradimą“ galima interpretuoti kaip tekstą, kuris apibūdina ir šiuolaikinį žmogų – bėgantį, skubantį, nenorintį pamatyti tiesos. Simboliška atrodo scena, kurioje vyrą tiesiogine prasme įkalina iliuzinės kambario sienos. Tikroje sienoje jis išgriovė skylę, pro ją įėjo į vidų, tačiau įsijungus mašinai skylė sienoje užsipildė ta pačia vaiduokline liečiama, bet nesunaikinama materija. Tokie ir yra tikėjimo iliuzijomis padariniai žmogui – jis įkalinamas savo paties susikurtame minčių kalėjime.

Casaresas papasakojo istoriją, kuri nepretenduoja į kokį nors vienintelį jos paaiškinimą. Dabar man atrodo, kad susitelkiau į tą romano aspektą, kuris turbūt labiausiai atitinka mano patirtį ir pasaulio matymą. Tai aš užrašiau mįslę ir aš pats ją įminiau. Atrodo kaip žmogus, kvepia kaip žmogus, kalba kaip žmogus, bet ne žmogus. Kas? Atsakymas: žmogaus atvaizdas. Jeigu Dievas sukūrė mus pagal savo atvaizdą, tai visa, ką geriausio sukuriame mes, – sukuriame pagal savo atvaizdą. Problema iškyla tuomet, kai tai pamirštame ir savo atvaizdą palaikome tikru žmogumi ar net Dievu.

„Besisukanti amžinybė gali atrodyti žiauri pašaliniam stebėtojui, tačiau ji patenkinama joje gyvenantiems. Laisvi nuo blogų naujienų ir ligų, jie visada gyvena tarsi pirmąkart, neatsimindami ankstesnių kartų“ (p. 122). Toks dabartinio suatvaizdėjusio žmogaus gyvenimo moto. Svarbiausia neprisiminti to, kas buvo. Svarbiausia sparčiai suktis uždarame malonumų ir iliuzijų pasaulyje.

Ko gero, tekstas būtų labiau įtraukęs, jei veiksmas vyktų esamuoju laiku. Vietoj to rašytojas pasirinko į memuarus panašią pasakojimo formą. Kaip rašoma knygos gale pateikiamoje rašytojo biografijoje, taip pasiekiamas tikslas papasakoti istoriją iš skirtingų perspektyvų: vyras ir rašo, ir toliau perskaitęs, ką parašė, reflektuoja. Vis dėlto manau, kad šios perspektyvos nėra pakankamai išgrynintos ir dažniau kelia painaus pasakojimo įspūdį, o ne praturtina pasakojimą. Todėl nedrįsčiau kartu su Jorge Luisu Borgesu apie „Morelio išradimą“ teigti: „…man neatrodo netikslu ar hiperbolizuota apibūdinti jį kaip tobulą.“ Autoriaus biografijoje randame informaciją, kad Casaresas su Borgesu buvo artimi draugai ir kolegos jau apie 8 metus prieš pasirodant „Morelio išradimui“, tad vargu ar galime vertinti šią nuomonę kaip nešališką.

Taigi nors, mano nuomone, romanas „Morelio išradimas“ nevisiškai sėkmingai perėjo laiko išbandymą, vis vien lieka aktualus ir įkvepiantis. Todėl džiaugiuosi, kad istorija randa naujas raiškos formas ir 2016 m. JAV pasirodė kaip opera.