Viešpaties vasara
Tik iš pažiūros (ar iš televizijos) vasara yra blankus, mieguistas, tuščias laikas. Mano mokytojas Antanas Terleckas, kilęs iš Aukštaitijos valstiečių, kitados laikydavo vasarą savo svarbiausiu darbymečiu. Jis pats, peržiemojęs kaip durininkas, gaisrininkas ar krovikas Operos ir baleto teatre ir Kino studijos rekvizito sandėlyje (taip vadinosi Šv. Ignoto bažnyčia Vilniaus senamiestyje), pavasariop prašydavosi atleidžiamas iš pareigų savo noru. Po kurio laiko, vasarai nutilus, grįždavo ten pat, nes norinčių dirbti už 70 rublių per mėnesį nebuvo daug. Neoficialiai visus informuodavo išeinąs dekretinių atostogų. Praktiškai tai reiškė naujus, vis įžūlesnius išpuolius prieš tarybų valdžią. Disidentų vadas pažinojo tarybinę tikrovę ir šioje srityje beveik neklysdavo. Jis buvo padaręs logišką išvadą, jog KGB aparate dirba žmonės ir jie, kaip visi mirtingieji, mėgsta atostogas ir poilsį. O jeigu jie ilsisi, kitiems proga darbuotis full-time grafiku.
Tos kelios vasaros iki viską pakeitusių Vėlinių iš tiesų buvo tarsi kitas pasaulis. Kol Dzeržinskio riteriai lepindavosi Palangoje ar Sočyje, raškė braškes kolektyviniuose soduose, mes plušėdavome prie rašomųjų mašinėlių ir kurdavome naujus planus, kaip nepasiduoti tarybinei sistemai. Visa, kas labiausiai pasisekė ir kas vėliau tapo pagrindiniais kaltinimais baudžiamojoje byloje, įvyko nuostabiais vasaros mėnesiais. Nė sykio nenusimaudydavai, nepagrybaudavai, bet džiaugsmas ir laisvės pojūtis liejosi per kraštus. Žinoma, atvėsus orams, ateidavo kratos ir kiti dalykai.
Šiemet man dingtelėjo, kad bažnytinė vasara (ar vasaros Bažnyčia, tėvo Saulaičio terminu) labai panaši į tai, kas dėdavosi anuo metu antitarybinio pogrindžio baruose. Pusė parapijiečių išsilaksto vasaroti. Tuzinas chorų, nenutildomai dūzgusių per kiekvienas mišias, dabar lyg užkerėti netenka žado. Pasišventusios visuotinių maldų rašytojos, dvasingumo būrelių vadovės, anksčiau prisiekinėjusios ištikimybę tikinčiųjų bendruomenei, neatsigręždamos neria į paplūdimius ir sodybas. Mes patys, sielų ganytojai, esame ypatingi atostogų ir laisvadienių mylėtojai. Tik spėk pasikeisti drabužius, kad kurorto promenadoje netyčia neatsirastum su sutana ar abitu. Jei reikia, savo šventam poilsiui apginti pasitelksime net Kanonų teisės kodeksą. Jau ir popiežius Pranciškus kelis kartus yra prasitaręs apie kunigų uolumą ilsėtis.
Bet va ponas Dievas, nelyg kitados Antanas Terleckas, atostogų bumui apėmus Bažnyčią, pasiraitoja rankoves. Jis nuo seno mėgsta, kai jam niekas netrukdo. Nei kunigija, nei chorų pasirodymai, nei dvasingos maldų autorės. Juk gražiausi dalykai evangelijose nutinka vasaros metu. Kalno pamokslas, duonos padauginimai, Genezareto ežero stebuklai, palyginimai apie laukų lelijas ir vynmedžio šakeles – virš visko pakibęs aukštas ir tyras birželio dangus. Žodžiai „buvo žiema“ atsiranda vienąsyk evangelisto Jono pasakojime tik tada, kai prasideda Jėzaus medžioklė.
Sekmadienį savo išmaniajame telefone gaunu nuotrauką iš Marijampolės. Paskutinė palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidų diena. Kai viskas artėjo prie pabaigos, išseko pamokslai ir giesmės, bažnyčios bokštus apsiautė šviesos ratas. Klebonas nufotografavo. Tikrai tarytum aureolė. Nežinau, ar žmonės puolė ant kelių, bet įspūdis buvo. Nieko nepadėjo aiškinimai apie kažkokius fizikos dėsnius.
Su draugų būreliu surengę kelionę po istorines Baltarusijos vietas, irgi niekaip neatsigynėme įspūdžio, kad atostogų proga mobilizuotos visos dangaus kareivijos. Tuščia, griuvėsiais virtusi barokinė bažnyčia veikia stipriau ir tikriau už visas Romos bazilikas. Čerėjos kaime, kur Oskaras Milašius regėjo savo pirmąją Kalėdų eglutę, ant nesančio dvaro pamatų savo raitelio laukia baltas apokaliptinis žirgas. Atsiminiau, jog toje pačioje vietoje jis buvo ir prieš septynerius metus. Pasidaliję skaitome Algirdo Patacko prisiminimus apie apsilankymą Čerėjoje 1976-aisiais. Jis su bendražygiais kažin kaip surado čia šimtametę senolę, Kseniją, kuri, pusiau klejodama, traukė iš atminties savo vaikystės vaizdus, kaip mažasis ponaitis vasaros sode rodo jai didelę knygą su piešiniais, paskui kartu žaidžia. Ar ne ji buvo pirmoji meilė, pažadinusi poetą? Šiandien Milašių toliau myli kaimo bibliotekininkė. Sodo nebėra, bet iškirstos liepos ataugo, vėl susidariusi alėja. Nykstantis Baltosios cerkvės bokštas kitapus ežero. Iš čia galima suskaičiuoti šešis horizontus. Išbadėjusi benamė kalė kaimo aikštėje godžiai ryja lietuvišką šoninę. Čia, ilgesio viešpatijoje, būtinai turi išnirti ir vaikas, slaptasis angelas. Ak, štai jis, tamsiaplaukis, rytietiškų bruožų, vienais marškinėliais, vaikiškai išsipaškudinęs, turbūt tiesiai nuo puoduko, pašauktas bemintijant kitiems apie skaistų vaikystės krištolą. Na, tai kas, kad įsiveržia nemaloni fiziologija. Įsaulyje vaiko rankose tirpsta tamsus šokoladas, viskas supanašėja, dvelkia prarastu rojumi, kaip ir skirta tokioms vietoms.
Lepelio mieste per mišias atstatytoje Šv. Kazimiero bažnyčioje meldžiuosi už ekskunigo ir apostato Liudviko Jucevičiaus sielą. Neradome jo kapo, greičiausiai senųjų kapinių vietoje centre stūkso Leninas ir kažkokie anos valdžios rūmai. Vilniuje su Jucevičiumi būtume kaimynai: studentaudamas universitete jis samdėsi palėpę Latako gatvėje, paskui – vyriausioji kunigų seminarija prie Augustijonų bažnyčios. Ant laiptų priešais altorių komunijos klaupiasi motina su dviem berniukais, vienas – glėbyje, kitą laiko už rankos. Važiuodami sutikome juos pakeliui už kelių kilometrų, pėsčius. Kažkas kužda į ausį, kad reikia priimti komuniją ir už Jucevičių, jis buvo ekskomunikuotas, turėjo eiti į cerkvę. Gal irgi su sūnumi.
Ar tūkstančiai elektroninių žinučių į Rusijos URM tinklalapį šiomis dienomis yra kaip nors susiję su neatostogaujančio Dievo darbais, nežinau. Bet, žvelgiant iš anos pusės, nieko naujo, kad į netyrųjų dvasių veikimą atsakoma juoku, linksmybe. Panašiai anąsyk susirinkę buvę Irkutsko tremtiniai ne naują kryžių surentė, bet sėdosi prie didelio balto stalo, valgė, gėrė, dainavo. Ir brangiausia, iš Sibiro juos atlydėjusi daina buvo apie šaltinį, pasėtus linus, pamiltą bernužėlį, akis, kurios viską išduoda.
Reikėtų kokiu nors būdu nuraminti popiežių, kad jis nesikrimstų dėl kunigus apsėdusios atostogų manijos. Tegul leidžia ilsėtis į valias. Juo mažiau administruojama Dangaus karalystė, juo retesni pamokslai ir rekolekcijos – juo daugiau erdvės, laisvės ir fantazijos bus pačiam Dievui dirbti savo darbą.
