Sensacingai kvaila

Šis anglų rašytojo ir kompozitoriaus Anthony Burgesso (1917–1993) straipsnelis apie knygų recenzento darbą („Sensationally stupid“) pirmąkart publikuotas britų dienraščio „The Times“ literatūriniame priede „The Times Literary Supplement“ 1972 m. balandį. Čia spausdinamas redaguotos jo versijos vertimas.

Šią akimirką štai šitaip sėdėdamas* „Bedford“ furgone kažkur tarp Romos ir Neapolio su rašomąja mašinėle „Olympia“ ant kelių aš nelabai primenu knygomis užsivertusį žmogų. Neturiu galimybių dėlioti išnašų ar sutikrinti citatų, todėl kviečiu skaitytojus (kuriems tokio kvietimo turbūt nė nereikia) jaustis viršesnius. Mintiju apie vieną George’o Orwello tekstuką, kurį visi, išskyrus mane, gali tiksliai nurodyti; tekstuką apie knygų recenzentą. Orwellas jame save vaizduoja, kiek pamenu, kaip chalatuotą, nesiskutusį, į arbatą ir tabaką įjunkusį tipą, kiūtantį prie stalo, nukloto senomis laikraščių skiautėmis, kurių nevalia išmesti, nes tarp jų gali voliotis koks pinigų čekis. Apšnerkštas kambarys grūste prigrūstas knygų recenzijų lapų, kurių dar nesiryžo išparceliuoti už pusę kainos. Pats rašytojas šlykštėte šlykštisi savimi. Savo amatą jis laiko gėdingu ir nesąžiningu, bet stokoja drąsos jį mesti. Tapti mokytoju iš dalies būtų dar gėdingesnis ir nesąžiningesnis žingsnis. Jis nei turi tiek talento, kad išgyventų iš vaizduotės padiktuotų kūrinių, nei yra tiek išsimokslinęs, kad galėtų rašyti tikrus kritinius straipsnius. Net jeigu būtų talentingas ir išprusęs, jis pernelyg nusivylęs ir išsekęs, kad parašytų naują knygą. Jis tinkamas tik Recenzento darbui.

Bet ir tai per skambiai pasakyta. Recenzentais tampama ne iš karto. Pirmiausia turi būti rašytojas. Viešai pademonstruoti literatūrinius gebėjimus, kol redaktoriai paprašys parašyti kokią knygų apžvalgėlę. Išleidęs romaną ar ką panašaus, esi kviečiamas rašyti romanų recenzijų. Išspausdinęs sąmojingą studijėlę apie Erasmusą Darwiną, būsi įkalbinėjamas recenzuoti naujausią Samuelio Rogerso biografiją. Šitaip tampi literatūrinės žurnalistikos įkaitu. Už tai daug nemokama, bet mokama reguliariai. Galutinis terminas tampa tikro kūrybinio akstino pakaitalu. Tačiau anksčiau ar vėliau imi bjaurėtis savimi. Kitaip ir būti negali, kai iš savęs turi išspausti, – rodos, taip rašo Orwellas, – dirbtinių emocijų recenzuojamų knygų atžvilgiu. Dauguma knygų kelia nulį emocijų, bet net samdytam rašeivai nedera likti joms abejingam. Ir štai recenzentas norom nenorom persiima tam tikra poza: „Galva neneša jau pirmo romano sakinio beprasmiškumo, bet tai dar pakeliama, kol nepriėjome antro“; „Man niekada nesukdavo pilvo nuo romanų apie pelkių žmones, todėl pono Tumbrillo naujai iškeptą porciją prarijau vienu prisėdimu“; „Jei man kada teks skaityti dar vieną romaną apie neištikimybę ant Raktažolių kalvos, pratrūksiu!“

Recenzentas, kaip bet kuris žurnalistas, skaitytojui turi teikti pramogą, o nuobodus abejingumas, nuoširdžiai tariant, linksmai nenuteikia. Pirmas pono Manningtree romano sakinys („Apie Džebezo Mandukasčio gyvenimą užtikrintai galima pasakyti tik vieną dalyką – kad jis mirė 1672 metais“) visai normalus, bet tau nevalia pamiršti savo pareigos skaitytojams, todėl privalai tą sakinį pavaizduoti kaip sensacingai kvailą. Apie pelkių žmones niekada nebuvai net girdėjęs, bet dabar turi progą suvaidinti seną gerą britų ekscentriką nurautu stogu. Anksčiau nebuvai nė pagalvojęs apie svetimavimą ant Raktažolių kalvos, bet knygos anotacija paslaugiai sufleruoja: „Tai nėra dar vienas romanas apie neištikimybę ant Raktažolių kalvos“, suteikdama progą pasireikšti. [...]

Recenzijų rašymas – ne tik nesąžiningas, bet ir nerimtas užsiėmimas. Žinoma, šiais laikais, o ne Walterio Bagehoto gadynėje. Paprašyk sukurpti 500 žodžių recenziją apie naują knygą, ir išvaduosi recenzentą nuo jos skaitymo. Kažkada Londone leistas žurnalas, kuriame buvo perspausdinamos tik knygų anotacijos: pajamas šio savotiško leidinio savininkams generavo parduotų „recenzijų“ skaičius.

Toks sukčiavimas iš dalies naudingas recenzentams, kurie perskaito knygą, bet nieko nesupranta, arba išvis jos neskaito. Vieną tokį pažinotą apsimetėlį recenzentą palankiai vertino tiek leidėjai, tiek redaktoriai, tiek skaitytojai. Jis tik parašydavo, apie ką knyga, ir niekados jos nepeikdavo. Gaudavo knygą ir čia pat mašinėle kitais žodžiais perrašydavo jos anotaciją: jis parduodavo knygą, nes jam reikėjo pinigų. Nesakyčiau, kad toks pragyvenimo būdas, palyginti su kitais, labai jau smerktinas. Šis rašeiva apgaudinėjo tik literatūros kritikos dievus, bet ką literatūros kritika – bent jau Anglijoje – turi bendra su recenzavimu?

Kai recenzijos žodžių skaičius perkopia tūkstantį, tada – ir tik tada – jai kyla pavojus virsti kritika. Tokiomis recenzijomis – nūdien būdingomis iš esmės tik Amerikai – pasitikima, mat recenzentas nedrįsta būti per daug drąsus: galų gale jis pats rašo knygą, kurios skyriumi taps ir ši recenzija. Toks recenzentas nuo pat pradžių nepareikš: „Ponas Burgessas virsta nuoboda“ ir nebaigs rašinio sakiniu: „Pasidaviau net neįpusėjęs knygos.“ Jis pasistengs būti sąžiningas, teisingas ir apdairus: galų gale tam pačiam Burgessui gali būti pasiūlyta recenzuoti jo paties kritinių straipsnių rinkinį.

Tačiau apie eilines recenzijas, – tas, spausdinamas sekmadieniniuose laikraščių numeriuose ar savaitraščiuose, – sunku pasakyti ką nors gera. Net ir girdamas toks recenzentas negali susilaikyti nepademonstravęs savo protingumo recenzuojamojo sąskaita: vertina teigiamai, bet iš aukšto, įtaigodamas mintį, esą recenzuojamasis laikęsis jam žinomo vykusio rašymo recepto, suprask, jau pastovi ant kojų, bet, žinoma, turės žiūrėti savo sveikatos. Peikdami tokie recenzentai nei numuša knygos pardavimo tiražus, nei padeda autoriui ištaisyti klaidas. Paprastai autorius kur kas geriau už recenzentą žino savo knygos trūkumus ir jei tik būtų pajėgęs, būtų jų išvengęs. Vladimirui Nabokovui, pavyzdžiui, visada buvo kalama, kad esąs pedantas – tai, ką jis ir pats puikiai žinojo ir tebežino. Pedantiškas rašymas, be abejonės, yra jo pasiekimas. Tačiau pasinaudoti įsisenėjusiais savo trūkumais taip pat yra tarp menininko užduočių. Dramatiškumo dėlei romanistas kartais tyčia sukeverzos ką nors padrikai ir iš pažiūros aplaidžiai, tad gali itin skaudžiai sureaguoti dėl šito išvadintas rašeiva. Jei nori teigiamų recenzijų, geriausia – jeigu išgali – pasielgti kaip Alrojus Kieras iš W. Somerseto Maughamo romano „Alus ir pyragai“ – pakviesti recenzentą pietų. Neaiškini jam savo meninių tikslų, o tik gerai pamaitini, kad kita tavo knyga jam keltų asociacijas su prisimenamu fiziniu malonumu.

Teisingiausia recenzija iš tų, kurių sulaukė mano romanai, buvo ta, kurią parašiau aš pats. Bent jau buvau skaitęs knygą, įsigilinęs, todėl galėjau užtikrintai aptarti jos trūkumus ir pranašumus. Tačiau už tokį poelgį buvau plačiai pasmerktas ir paskui kurį laiką man buvo sunku gauti recenzento darbą; greičiausiai buvau įtarinėjamas besislepiąs už tokių pseudonimų kaip V. S. Naipaulas, Iris Murdoch ar Paulas Scottas, taigi iš manęs nebuvo galima tikėtis sąžiningų recenzijų apie knygas su minėtais vardais viršeliuose. Manau, niekam nepakenktų, jei „The Times Literary Supplement“ padarytų eksperimentą ir paprašytų (bent viename numeryje) autorių, kad patys recenzuotų savo knygas. Vienas dalykas neabejotinas: knyga – sukurtas daiktas, artefaktas, turintis būti įvertintas, – tikrai sulauktų nesumeluoto dėmesio, o rašytojo asmenybė nebūtų malama į miltus. Vienas iš gėdingiausių spaudoje nutikusių dalykų – tai [kritiko] J. C. Squire’o patyčios Ezros Poundo barzdos, kurią jis išvadino „kičine“, atžvilgiu. Insinuacijos, žinoma, yra viena iš sudedamųjų recenzavimo dalių skaitytojų „susidomėjimui“ kelti, o didesnes pramogas už asmeninės tulžies liejimą gali pirštais suskaičiuoti. Tačiau knyga neprivalo būti panaši į jos kūrėją, – lygiai kaip visata neturi atkartoti Dievo, – o knygų recenzijose turi būti rašoma apie knygas.

Nuo to laiko, kai prieš beveik ketverius metus išvažiavau iš Anglijos, kažin ar britų laikraščiams pateikiau bent vieną recenziją, nors vieną kitą retkarčiais dar išsiunčiu amerikiečių spaudai; ir, atrodo, esu tapęs geresniu žmogum, nors ir gyvenu vargingiau. Net ir pats švenčiausias recenzentas neatsispiria pagundai pademonstruoti savo žinių („Ne kažin ką teišmanau apie olandų tapybą, bet vis tiek negaliu atsistebėti, kodėl profesorius Bullshopas savo 150 puslapių smulkaus šrifto knygoje nerado vietos nuostabiajam tapytojui Pietui Voedstoppungui“), šmaikštumo dėlei ko nors iškraipyti ar asmeniškai įgelti („Kiek suprantu, panelės Chesslady viena koja medinė, ir su ja ji, ko gero, ne tik vaikšto, bet ir rašo“). Tokios recenzijos, be jokios abejonės, labiau fikcinės už pačią grožinę literatūrą. Gyvenimas toli nuo Anglijos suteikia dar vieną pranašumą: tavęs nebeslegia prievolė būti savotišku literatūros intelektualu, o tai reiškia – skaityti laikraščius, kupinus protingų ir užgaulių recenzijų. Net jeigu pats neišleidai naujos knygos, visados reikia pasisieloji dėl kitų, be to, yra galimybė, nors ir pašiepiamai ir probėgšmais, paminėti savo paties kūrinį („Savo pirmame romane ponas Sopwine’as be vargo pasiekia tai, ko naujausioje knygoje nepavyko iki galo įgyvendinti senstančiam Burgessui“).

Walterio Martino nuotrauka

Taigi recenzentai man dabar nebeegzistuoja dvejopai. Turgaus aikštė, kurioje gyvenu, sausakimša darbininkų – dorų amatininkų, kurie gamina krikščioniškas statulėles ir senovinių baldų imitacijas, ir aš, regis, jau įsiliejau į jų gretas. Aš esu lo scrittore ir, kaip ir kiti menininkai vertelgos, pietauju pigioje picerijoje. Paliovęs rašyti recenzijas ir paliovęs skaityti jas spausdinančius laikraščius. Atleistas nuo pareigos būti intelektualu. Palengvėjimas neapsakomas.

Vertė Andrius Patiomkinas

  - – -

* Tai yra iki antros pastraipos pabaigos.