Pjūvis
Ąžuolinėse grindlentėse švysčiojo tarpai, kuriuos tomis naktimis jausdavau taip arti savęs, tarsi tai būtų peilio geležtės, liečiančios mano arterijas. Tam tikra prasme turbūt jos ir buvo – aš nekenčiau šito kambario, o tie padugnės, apsistoję po manim, rodos, niekada nemiegojo. Aš vis tiek likau čia. Bandžiau save raminti, esą kiekviena istorija turi nutylėtąją pusę. Ši istorijos dalis bus nutylėta. Šita nakvynė, kurios metu bus neišsimiegota, taps pačia blogiausia istorijos dalimi, o ir čia juk nebuvo jau taip blogai. Kentė tik plaučiai, nes pešiau vieną cigaretę po kitos. Na, ir galva, kurią velniškai maudė nuo oro stygiaus patalpoje.
Šitos vietos pavadinti viešbučiu nesivertė liežuvis. Žinau, nes bandžiau – vakar buvau įjungęs telefoną ir paskambinau broliui norėdamas ne tiek pasikalbėti, kiek pasiskųsti. Netgi demonstratyviai priglaudžiau telefono mikrofoną prie grindų, te, išgirsk pats, sakiau. Čia aš jau trečia diena ir kitomis sąlygomis būčiau klusniai klausęs instrukcijų nejungti telefono, nes galėjau būti sekamas, bet ta muzika iš apačios gaudė man ausyse. Apačioje akustika buvo per gera, o aš nemokėjau kalbos, kuria galėčiau jiems nuėjęs pasakyti, kad jau metas baigti vakarėlį, kad po trijų dienų jau metas baigti vakarėlį. Antraip būčiau jiems tai pasakęs, nepaisydamas instrukcijų – nelįsk iš kambario, tau prie durų paliks maisto; niekam neskambink, tave gali susekti; nevaikščiok kambary stovom, tave gali pamatyti pro langą; kambary nedrįsk nė gadinti oro, tave gali išgirsti. Šitas kambarys – karantino zona, šitas kambarys – vaiduoklių miestas, šitas kambarys – juodulys miesto istorijoje, visi jį nori pamiršti, ir nė smalsumo vedamas čia niekas neina. Instrukcijos paprastos – neegzistuok.
Veždamas mane čia jis man papasakojo, kad šitame viešbutyje vyras pasmaugė abu savo vaikus. Ne tik pasmaugė, jis nagais nuakėjo jiems odą ir jų kūnų syvais ant sienų piešė kažką, kas priminė labirintus. Miestelėnai nesigilino, kas tai buvo. Kai baigėsi kambario nuomos terminas, šeimininkas savavališkai įsibrovė į kambarį ir rado jį be išraiškos linguojantį kampe užu lovūgalio. Tai nutiko prieš gerus porą metų, miestelis buvo sukrėstas. Šeimininkas sugebėjo atšveisti kambario sienas, bet tai buvo veikiau kosmetinis remontas, o tarpais grindyse tebebuvo galima įžiūrėti blukius bordo plėmus. Kambarys nebuvo nuomojamas, bent jau ne tada, kai potencialiems svečiams būdavo pasakoma, kas čia įvyko. Mane paslėpti čia buvo genialiausia brolio mintis. Negalėjau ginčytis. Žinau, nes bandžiau – brolis pasakė atvažiuosiąs ir asmeniškai mane pasmaugsiąs, jei dar bandyčiau įjungti telefoną.
Žmonės visada neproporcingai įniršta išgirdę apie nusikaltimus, jei jų aukos yra vaikai. Jie negavo progos pagyventi, jie sako. Jų visas gyvenimas tebebuvo jiems prieš akis, jie sako. Jie buvo nespėję nusidėti, jie sako. Man nesinorėjo teisinti vaikžudystės, tikrai; bet, nepaisant kiaurokų grindų, su tuo kambariu viskas buvo gana gerai. Gal kiek erzino mintis, kad brolis neišsiderėjo vaikžudystės istorijos nuolaidėlės, bet taip buvo veikiau dėl ypatingų sąlygų, kurias man čia suteikė. Inkognito. Žmogus-vaiduoklis. Nebūtis.
Tą akimirką norėjau nebūti, nors neįsivaizdavau, kaip greitai išsipildys mano troškimas. Nežinojau, kad mirsiu čia pat, šitam kambary, likus vos dviem dienoms iki kelionės. Po penkių dienų su pusryčiais gausi raštelį, sakė brolis. Jame bus užrašytas telefono numeris. Man tai daug kainavo, pabrėžė. Po penkių dienų įsijungsi telefoną, paskambinsi ir pasakysi, kad skambina Jaspero mažėlis, taip man aiškino jis. Man tai daug kainavo. Nenorėjau nuvilti brolio, ir jau dešimt minučių po nelemto skambučio, kuris man kainavo nemažai baterijos, gailėjausi pratrūkęs. Turbūt todėl visada ir buvau mažasis brolis, nors mūsų gimimą teskyrė viso labo vienuolika mėnesių.
Muzika iš apačios mėgdavo pagarsėti būtent tuo metu, kai beveik būdavau pripratęs prie jos buvimo. Mąsčiau, kaip šeimininkui palikti raštelį, kad paprašytų vyrų iš apačios nutilti arba kad gautų man ausų kamštukus, bet kambaryje neturėjau rašiklio ir popieriaus, o pats nemokėjau tos prakeiktos paukščių kalbos. Ji man skambėjo gyvuliškai, nors turbūt tai buvo kaimyniškas neprielankumas, taip būdingas mūsų kraštams.
Dieną, kai mane ras, prie kambario durų stovės penkios lėkštės maisto: dviejų dienų vakarienė, vieni pietūs ir dveji pusryčiai. Prie paskutinių pusryčių gulės raštelis, kuriame bus telefono numeris, pasirašytas tik viena raide – J.
Iki tol į duris nebus pasibelsta, nes šeimininkas – žodžio žmogus, o jam buvo avansu dosniai sumokėta pateikus griežtas sąlygas, kaip viskas turės vykti. Jasperui visada gerai sekėsi su instrukcijomis ir planais. Jasperas visada gerai sprendė problemas. Aš visada buvau tas, kurio dėka jų atsirasdavo.
Muzika iš apačios pagarsėjo. Taip būdavo kiekvieną naktį, na, kiekvieną iš tų trijų naktų, kurias ten spėjau praleisti. Tačiau šįsyk buvo kitaip. Lyg augtų ne garsas, o pati jo idėja, kuri praryti kėsinosi mano sveiką protą. Užuolaidos buvo dalinai užtrauktos, ir pro jas ėmė plūsti anaiptol ne mėnuliška šviesa. Tokios šviesos niekada nebuvo mačiusios mano akys, ši, rodos, skrodė vaizdą savo judėjimu, kuris buvo įstabiai lėtas ir dramblotas tokiam gaivališkam dariniui. Ji ropštėsi į kambarį smailais spinduliais pro kilpas sienos molekulėse, ji virpino užuolaidas, kurios permirko ta šviesa, ji plūdo į vidų kaip šviesa, o viduje netgi kiek dribo ir bliūško, nelyginant tirštas skystis. Ji rangėsi link manęs ir aš buvau per daug išsekęs suprasti, kas vyko, tačiau per daug sukaustytas nežinios, kad užsimerkčiau, atimdamas iš jos progą parodyti man, kas ji per viena. Ir tada aš pamačiau: pamačiau, kaip sienose išdega jų praeitis, kruvini labirintai, plėmais padengiantys sienas, jau spėję nudžiūti, tačiau gaivalingai skystėjantys ryškėjant jų raudoniui, atgyjantys, laikui sukantis atgal. Tada stebėjau, kaip labirintai išduoda, kur yra jų gijų pabaigos, imdami trauktis ir mažėti, lyg valas, vyniojamas atgal į ritę. Labirintai, kurie turėjo vieną pradžios tašką, pasirodžiusį neregimam permerktam krauju pirštui jį padėjus. Labirintai. Gijos. Keliai, kuriais galima pasirinkti eiti. Keliai, kuriais nuėjus nebegrįžtama, kad ir su kokiu gailesčiu atsigręžtum atgal.
Tikiu, kad yra tik viena akimirka, kurią būtų galima įvardinti kaip dabartį. Tai akimirka, kai pasitrauki iš gyvųjų tarpo. Tas pjūvis padalina viską į tai, kas buvo prieš, ir tai, kas bus po. Turbūt tam tikra prasme aš ir likau toje akimirkoje; turbūt tapau ta akimirka. Iš čia matau viską, kas buvo, ir viską, kas bus, – iš čia matau, kaip padaviau Lukui maišelį su tuo, kas jį nunuodijo, kaip į mano duris pasibeldė Luko draugas ir su ašaromis akyse man pasakojo, ką padariau, nesumodamas, kaip mane nubausti ar man atkeršyti; iš čia matau, kaip paskambinau Jasperui ir kaip po penkiolikos minučių jo automobilis prisiparkavo prie to apleisto daugiabučio, kur šešėlyje kiurksojau laukdamas jo; iš čia matau, kaip Jasperas nė nepasuko galvos į mano pusę, nepažiūrėjo man į akis, bet letargišku tonu pro sutrauktus lūpų kampučius išdėstė, kur mes važiuosim, kas manęs lauks ten ir kaip viskas vyks. Iš čia matau, kaip pro grindis į kambarį įskriejo atsitiktinė kulka ir kirto mano galvą. Iš čia girdžiu, kaip tada nuščiuvo vyrų balsai, kaip – pagaliau – nutilo muzika ir kad vis dėlto tai buvo laiminga pabaiga, nes apačioje įsiplieskęs girtų kaimo viešbučio svečių konfliktas nurimo, palikdamas mažiausią įmanomą skaičių aukų. Iš čia girdžiu, kaip balsai apačioje veikiausiai tarėsi su šeimininku, kuriam vėl buvo gerai sumokėta, kad laikytų liežuvį už dantų.
Taurimos Bunkutės nuotrauka
Žmonės dažnai linkę neproporcingai lengvai atleisti dalykus, kuriuos jie yra padarę patys. Svetimautojas nesmerks kito vyriškio, atsiveriančio jam, jog šis štai nusisamdė prostitutę, kad ji leistų jam išbandyti dalykus, kurių žmonos prašyti jis nedrįsta. Vagis nesmerks plėšiko, net jei šis, grasindamas peiliu, privers nėščią moterį atiduoti jam rankinę. Žmogus, nunuodijęs paauglį, nesmerks vaikžudžio tėvo, net jeigu šio veiksmų ir nepalaikys.
Tačiau nemanau, kad žmogžudys negali atsilyginti pasauliui. Aš tikrai būčiau padaręs ką nors gero. Jasperas sakė, kad ras man vietą tarp šalių sienų, kur galėsiu dirbti. Planavau plušėti tik už maistą. Jau buvau suplanavęs viską, kaip mažai prašysiu, netgi alinsiu save badu ir tik sekmadieniais sau leisiu duonos riekę pamerkti į saldintą vandenį, kad atsiminčiau, ką reiškia gyventi. Pamenu, karštligiškai šį planą sukūriau dar sėdėdamas Jaspero automobilio keleivio sėdynėje, prieš pat trijų valandų kelionės pabaigą. Nuoširdus gero darymas, besitęsiantis visą vieno žmogaus gyvenimą, – juk tai gali atpirkti vieną gyvenimą, kuris nežadėjo būti geras, tiesa? Tas niekam tikęs išstypęs šūdžius juk nebūtų per visą savo gyvenimą nuveikęs nieko doro, juk neklystu? Juk aš tebegalėjau išpirkti kaltę?
Dieną, kai mane ras, šeimininkas nepaskambins Jasperui ir nepasakys, kur aš, nes taip tartasi nebuvo, o jis – žodžio žmogus. Jasperas bus sutaręs su draugo draugu nebesusisiekti ir pasikliauti juo, nes šiam buvo dosniai sumokėta už sąžiningai atliktą nesunkų darbą – pervežti vaikį į kitą šalį, išlaipinti jį prie sodybos sklypo vartų ir įteikti raštelį su tolesnėmis instrukcijomis ir paprasta fraze, kuri padėtų šeimininkui paaiškinti, kad čia žmogus, kurio jis laukė. Jasperas nežinos, kas man nutiko, ir toliau gyvens. Ir aš tikiuosi, kad taip ir liks – ir kad jo sąmonėje aš kantriai pjausiu rugius, melšiu karves, dirbsiu įvairiausio plauko ūkio darbus, kokius man tik bepavestų, ir, nusibraukęs prakaitą nuo kaktos, vakare, prieš miegą, gulėsiu tvarkingai ant krūtinės sunėręs rankas ir be balso kalbėsiu maldą, kurią Viešpats perskaitys iš mano lūpų.
