Pasiaukojusi romantikė grafienė Maria Walewska

Didžioji Prancūzijos revoliucija su laisvės viltimis, vėlesnis Napoleono Bonaparto valdymo laikotarpis, šalies atsinaujinimas ir pergalingi karai turėjo įtakos visos Europos ir, be abejonės, Lenkijos likimui. Nacionalinę nepriklausomybę praradusioje valstybėje su Napoleonu buvo siejamos valstybės atkūrimo viltys. Lenkų laisvės siekiai, susieti su Napoleonu bei tėvų perduoti vaikams, išliko ir filomatų vaikystės atsiminimuose ir veikė tolesnį jų gyvenimą.

Karas su Rusija buvusios Abiejų Tautų Respublikos gyventojams teikė vilties, kad imperija gali susilpnėti ir gali susidaryti palankios sąlygos didžiajam lenkų sukilimui dėl nepriklausomybės. Romantiškai ir kartu patriotiškai nusiteikęs poetas Adomas Mickevičius jaunystės laiškuose mėgo pasirašyti Adomu Napoleonu, o jo vaikystės draugas Jonas Čečiotas – Jonu Napoleonu. Bičiuliai nuo vaikystės, vėliau – filomatai, į tautos nepriklausomybės idėjas jie ilgokai žvelgė tikėdamiesi imperatoriškosios malonės. Iš vaikystės jie prisiminė, kiek vilčių lenkai siejo su Napoleono žygiu į Rusiją.

1805 m. po Prūsijos sutriuškinimo pas Napoleoną iš Lenkijos atvyko keletas delegacijų su prašymu padėti atkurti Lenkijos savarankiškumą. 1806 m. gruodžio 2 d. lenkų tautai tapo vilties diena – deklaracijos dėl Prancūzijos imperijos įkūrimo antrųjų metinių dieną armijai buvo perskaitytas atsišaukimas apie kampanijos pradžią Lenkijoje. Visoje šalyje lenkai ginklavosi ir deputacijų kreipimuose bei pasisakymuose išsakė troškimą atkurti nacionalinę nepriklausomybę. Kiek lenkų buvo Napoleono kariuomenėje, kai jis įžengė į Lenkiją? Manoma, kad ne mažiau kaip trisdešimt tūkstančių karių (vadovavo generolas Janas Henrykas Dąbrowskis). Napoleonas buvo benorįs į savo karinius planus įtraukti net lenkų nacionalinį didvyrį Tadą Kosciušką, bet šis naująjį prancūzų imperatorių vadino despotu.

Didelis Napoleono gerbėjas buvo ir A. Mickevičiaus varžovas dėl gražuolės grafaitės Marilės Vereščakaitės rankos grafas Laurynas Putkameris, kuris, kaip ir daugelis Lietuvos jaunuolių, kraštą užėmus Napoleonui, įstojo į prancūzų armiją. Jis dalyvavo 1812 m. Napoleono kare su Rusija, taip pat 1813 m. mūšiuose prie Bauceno ir Liuceno, o garsiajame Leipcigo mūšyje sėdint balne buvo užmuštas jo arklys. Prancūzų armijai traukiantis Reino link, prūsai L. Putkamerį paėmė į nelaisvę; 1814 m. jis grįžo į Varšuvą. Vėliau, pasinaudojęs Aleksandro I amnestija, grafas, turėdamas poručiko laipsnį, iš kariuomenės išėjo į atsargą ir apsigyveno tėviškėje.

Arnoldas Piročkinas knygoje „Devyneri Adomo Mickevičiaus metai Lietuvoje“ rašė: „Taigi, turėdamas tokią narsaus kario reputaciją, Putkameris, rodos, tikrai galėjo tikėtis Marilės, kaip ir bet kurios gražuolės, palankumo.“ Adomo varžovas iki pat gyvenimo pabaigos, kaip ir nemažai kitų šlėktų, išliko didelis Napoleono gerbėjas. Net savo vaikams jis dažnai pasakojo, kaip Napoleonas Leipcigo mūšyje, jodamas pro lenkų pulką ir rodydamas ranka priešo link, sušuko: „Mano šaunieji ir narsieji lenkai, į priekį!“

Įdomi detalė apie 1808 m. malšintą sukilimą Ispanijoje. Napoleonas prancūzų kariuomenės sudėtyje ten atsivedė ir „lenkų legioną“. Lenkai narsiai kapojo ispanus, visai nesusimąstydami, kokį gėdingą veiksmą atlieka. Napoleonas jiems sakė, jog legionieriai privalo nusipelnyti, kad būtų atkurta Lenkijos nepriklausomybė.

Ar Napoleonui turėjo poveikį moterys? A. Mickevičiui jos buvo stimulas, mūzos ir įkvėpimo šaltinis, o Napoleono gyvenime jos tokios įtakos neturėjo. Iš tiesų imperatoriškoji didenybė jausmams neturėjo laiko. Napoleono požiūriu, moteris tik tuomet yra tikra moteris, jei be išlygų paklūsta vyrui. Nei Joséphine, nei antroji žmona Marija Luiza, nei ponia de Rémusat, nei artistė panelė Georges, nei grafienė Maria Walewska, nei apskritai kuri kita moteris reikšmingesnės įtakos ambicingiems imperatoriaus planams ne tik nedarė, bet net neįstengė sužaisti Bonapartu ir kaip šachmatų figūra.

A. Mickevičius eilėmis pasiekė poezijos olimpą. O Bonapartas ne tik buvo karų genijus, bet ir kitose srityse pasižymėjo ypatinga proto galia. Jo kario karjera truko dvidešimt dvejus metus. Napoleonas vadovavo apie šešiasdešimt didelių ir mažesnių karo mūšių – kur kas daugiau nei Hanibalas, Aleksandras Makedonietis, Julijus Cezaris ir Aleksandras Suvorovas kartu sudėjus. Bonapartas karjerą pradėjo Tulone, o lemtingą 1815 m. birželio 18 d. baigė Vaterlo mūšio lauke. Beje, Napoleonas dėl pralieto kraujo niekada nemėgino teisintis ar versti kaltę kam nors kitam. Vis dėlto absurdiška būtų teigti, kad Napoleonas visą laiką tik kariavo ir kad moterys jam visiškai nerūpėjo. Žinome, kaip jis šturmu vieną po kito užimdavo miestus, tad ką jau kalbėti apie moteris, kurios neturėjo jokių šansų atsilaikyti prieš jo kaprizus.

Kiek garsių moterų tuomet buvo galima mylėti ir kiek jų mylėjo Napoleonas, tiksliai niekas nežino ir nesužinos, nes tokių memuarų jis nerašė. O išlikę jo meilės laiškai žmonai Joséphine ir M. Walewskai – tik ilgesnių ar trumpesnių sentimentalumo akimirkų blyksniai, kurie liudija, kad Napoleonas buvo tikras meilės laiškų rašymo meistras, tačiau jo tikrasis romantizmas, didžioji gyvenimo meilė buvo skirta karams.

1806 m. žiemą Napoleono armija po mūšio prie Pultusko artėjo prie Varšuvos. Lenkija ir Lietuva, Abiejų Tautų Respublika, kaip valstybė tuomet jau trylika metų neegzistavo – didinga karalystė išnyko iš Europos žemėlapių, ją pasidalijo Austrija, Prūsija ir Rusija. Lenkai su didžiausiu entuziazmu sutikdavo su kariuomene atžygiuojantį imperatorių, vildamiesi, kad jis padės atkurti jų buvusios valstybės pamatus. Pavyzdžiui, mažame miestelyje Napoleono karieta sustojo prie pašto stoties, generolas Durocas davė įsakymą pakeisti arklius. Miestiečiai akimirksniu apsupo imperatorių. Prasiskverbusios pro minią prie Napoleono priėjo dvi damos. Viena iš jų gražuolė blondinė mėlynomis akimis prancūziškai kreipėsi į imperatorių: „Sveiki atvykę, Jūsų Didenybe, į mūsų tėvynės žemę, kuri laukia Jūsų, kad pakiltų iš pelenų.“ Napoleonas nusilenkė, ir karieta pajudėjo Varšuvos link. Galbūt tai buvo atsitiktinis grafienės M. Walewskos susitikimas su imperatoriumi, o gal iš anksto apgalvoto lenkų didikų plano pradžia – pasinaudoti nuostabiu jos grožiu ir sužavėti Napoleoną, nes galbūt manyta, kad tai galėjo būti viena iš galimybių atgauti nepriklausomybę.

Natalija Jakubova straipsnyje teigia, kad sausio 7 d. kunigaikštis Józefas Poniatowskis Varšuvos karalių pilyje imperatoriui surengė didžiausią puotą. Iš jam pristatomų diduomenės damų Napoleonas pažino nuostabią nepažįstamąją iš pašto stoties. Jos vardas buvo Maria Walewska. Kiek kitaip Napoleono ir M. Walewskos susitikimą knygoje „Napoleono Bonaparto triumfas ir tragedija“ aprašė imperatoriaus kamerdineris Constant’as Wairy: „Varšuvoje jo Didenybė įsikūrė dideliuose rūmuose. Lenkų aristokratija, iš visų jėgų besistengianti įtikti Napoleonui Bonapartui, jo garbei rengė prašmatnius priėmimus ir kėlė puikias puotas, kur dalyvaudavo turtingiausi ir garsiausi Varšuvos gyventojai.

Vienoje iš tokių puotų, kuri vyko nuostabiuose Radvilų rūmuose, kur buvo įsikūręs Charles’is Maurice’as de Talleyrand’as, Napoleono dėmesį patraukė lenkų dama Maria Walewska. [...] Ji buvo blondinė, žydrų akių ir akinamai baltos odos, vidutinio ūgio ir nuostabios figūros, nepaprastai proporcingo sudėjimo. Grafienė vilkėjo kuklia balta atlasine suknele, jos garbanas puošė ne brangakmeniai, o gėlės. Tarp tviskančių puošnių damų grafienė atrodė kaip skaisti naivuolė. Nemadinga mergiotė – valdovų svajonė! Nieko keisto, kad imperatorius Napoleonas priėjo būtent prie jos.“

Greičiausiai ne visai tikslus prisiminimuose buvo C. Wairy. Didesnė tikimybė, kad imperatorius pakvietė prieiti kunigaikštį J. Poniatowskį ir gana primityviai bei soldafoniškai išreiškė susižavėjimą grafiene. Kunigaikštis iškart suprato, kad Maria gali duoti Lenkijai daug daugiau naudos nei dešimt kavalerijos divizijų. Vėliau Ch. M. de Talleyrand’as apie šį susitikimą rašė: „Imperatorius viešai paklojo savo šlovę gražuolei lenkei po kojų.“

M. Walewska (1786–1817) buvo kilusi iš senos, tačiau vėliau nuskurdusios aristokratų giminės. 1794 m. Lenkijoje prasidėjo sukilimas prieš Gardino seimo nutarimus, atvėrusius kelią trečiajam Lietuvos ir Lenkijos padalijimui. T. Kosciuškos vadovaujamame sukilime dalyvavo ir žuvo Marios tėvas Mateuszas Łączyńskis. Po tėvo mirties Maria paliko vienuolyną Varšuvoje, kur buvo auklėjama bei mokoma, ir grįžo į gimtąją Kernozią.

Maria buvo išauklėta patriotiškai nusiteikusių tėvų, todėl religinga ir atsidavusi tėvynei. Vis dėlto ji ne itin pritapo prie vienuolyno aplinkos. Vaikystėje mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų, muzikos ir šokių. Muzikos ją mokė garsaus kompozitoriaus Fryderyko Chopino tėvas. Grįžusi iš Varšuvos į tėviškę, Maria įsimylėjo jauną, gražų rusų generolo sūnų. Simpatijos buvo abipusės, viskas ėjo piršlybų link, tačiau nugalėjo patriotiniai sumetimai – negalėjo būti net kalbos apie tokias vedybas.

Norėdama pagerinti šeimos materialinę padėtį, motina septyniolikmetę dukrą ištekino už turtingo šešiasdešimties metų grafo Anastazo Walewskio, kuris jau iki tol buvo dukart tapęs našliu, o jo sūnus buvo devyneriais metais vyresnis už nuotaką. Vedybos įvyko 1805 m. sausio ar vasario mėnesį, kituose šaltiniuose teigiama, kad 1804 m. pradžioje.

Į Lenkijos istoriją M. Walewska pateko tik todėl, kad patyrė meilės romaną su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu. Jos vyras, deja, daugiau mylėjo savo titulus nei žmoną, o ji vyrą labiau gerbė, nei mylėjo.

Napoleonas puikiai suprato, kad ši dama paaukojo save dėl šeimos labo ir kad jos šeiminis gyvenimas nėra labai laimingas. Toks poelgis taip pat žadino susidomėjimą, Napoleonas susižavėjo M. Walewska aistringiau nei kitomis moterimis. Pirmojoje puotoje, kurioje Bonapartas sutiko grafienę, jis kalbėjo labai mažai, tačiau spėjo su ja sušokti vieną kadrilį. Kaip šokėjas Napoleonas buvo niekam tikęs, negelbėjo nė šokių pamokos. Galbūt tas šokis sutrikdė įžūlią jo drąsą? Grįžęs namo, jeigu tikėtume C. Wairy, Napoleonas buvo apimtas geidulingos aistros (vis dėlto gal tai buvo pirmasis jų susitikimas?) ir parašė kelis iš eilės laiškus, bet atsako nesulaukė. Viename iš laiškų imperatorius rašė: „Toje puotoje mačiau tik Jus vieną, žavėjausi tik Jumis, geidžiu tik Jūsų. Tik Jūsų laiškelis galėtų numaldyti mano įkarštį. N.“ Netrukus kurjeris atnešė žinią: „Atsakymo nebus.“

Žymaus karvedžio reikalaujamas pasimatymas M. Walewskai buvo tam tikras netikėtumas, nors, kaip ir visi lenkai, ji buvo pasiryžusi bet kokiai aukai dėl tėvynės laisvės. Tačiau ne tokios, kokios reikalavo Napoleonas. Kunigaikštis J. Poniatowskis, visa šlėkta ir net pats ponas A. Walewskis darė viską, kad įtikintų grafienę, jog ši dėl bendro reikalo parodytų šiek tiek entuziazmo. „Ne mes, visa Lenkija reikalauja to iš Jūsų“, – įtikinėjo J. Poniatowskis.

Matydamas, kad jam nepavyksta palaužti grafienės valios, didysis karvedys į šturmą metė sunkiąją artileriją. Eilinis jo laiškas baigėsi tokiais žodžiais: „Jūsų tėvynė man taps dar brangesnė, jeigu Jūs pasigailėsite mano vargšės širdies. N.“

Galų gale Maria pasidavė. Sutikusi susitikti su Napoleonu, ji atvyko labai sutrikusi. Napoleono kamerdineris prisiminimuose rašo: „Durocas, kuris atvežė ją ekipažu, beveik ant rankų nešė ją į jo Didenybės apartamentus. Maria liejo ašaras ir akimirką vos neprarado sąmonės.“ Generolas Durocas tapo svarbiausiu patikėtiniu besimezgant Napoleono ir M. Walewskos meilės romanui. Nuo pat jo pradžios Bonapartas pajuto šiai lenkaitei ne tik kūniško geismo, bet ir dvasinio artumo jausmą.

Po kelių dienų Maria vėl aplankė imperatorių, jos vizitai tapo nuolatiniai. Viską pamiršęs Napoleonas norėdavo, kad ponia M. Walewska dalyvautų kiekviename priėmime, kiek-viename koncerte, kurie buvo rengiami jo garbei.

1807 m. balandį imperatorius savo būstinę perkėlė į Finkenšteino pilį Vakarų Prūsijoje. Brolio lydima į ją atvyko ir Bonaparto meilužė Maria. Kaip dažnai būna pasakiškoje pilyje, mylimieji dar stipriau prisirišo vienas prie kito. Maria nuoširdžiai pamilo savo gundytoją. „Visos mano mintys sukasi apie jį ir grįžta prie jo. Jis man yra viskas, visa mano ateitis, visas mano gyvenimas“, – ji prisipažino C. Wairy. Napoleonas buvo laimingas. Meilės nuotykių jis turėjo daug, bet tai buvo momentiniai, nieko nereiškiantys ryšiai su jaunutėmis artistėmis, o Joséphine, kurią jis iš tikro mylėjo, nuodijo jam gyvenimą nuolatine neištikimybe. Ir pagaliau jis susirado ne koketę, o atviraširdę, dorą merginą. Ji visapusiškai jam patiko, tačiau jį erzino, kad Maria nuolat dėvėjo tamsias sukneles: „Kodėl tu visada dėvi tamsius rūbus?“ Ji atsakė: „Aš nešioju gedulą dėl savo tėvynės. Kada atkursi Lenkiją, nešiosiu šviesius rūbus.“ – „Pakentėk – greit aš pradėsiu naują karą“, – pažadėjo imperatorius.

Ir iš tikrųjų 1807 m. liepos 7 d. Nemuno upės viduryje ant plausto Napoleonas ir Rusijos imperatorius Aleksandras I pasirašė Tilžės taikos sutartį, pagal kurią dalis Lenkijos, kuri buvo įvardyta kaip Didžioji Varšuvos kunigaikštystė, gavo suverenitetą. Taip Napoleonas iš dalies įvykdė poniai M. Walewskai duotą pažadą.

Po metų imperatorius grafienę vėl pakvietė į Paryžių, Viktorua gatvėje nupirko jai gražų jaukų namą – jame vykdavo jų slapti pasimatymai. Daugelis net neįtarė, kad imperatoriaus mylimoji įsikūrė Paryžiuje. Grafienei M. Walewskai jis visada palikdavo ložę operoje, o Napoleono rūmų gydytojas nuolatos domėjosi jos sveikata. Tai buvo tikrai romantiška paryžietiškos meilės preliudija: pasivaikščiojimai prieblandoje miesto alėjomis ir parkais, nepakartojamos nakvynės priemiesčių viešbučiuose.

Su vyru M. Walewska išsiskyrė romano su Napoleonu pradžioje – sutuoktiniai vienas kitam nejautė priešiškų jausmų.

1809 m. pavasarį prasidėjo Austrijos kampanija, ir garsiai mylimųjų porai vėl teko išsiskirti. Po pergalės prie Vagramo, kai tik nutilo patrankų pabūklai, Napoleonas iškvietė M. Walewską į Vieną, kur jie vėl galėjo mėgautis meilės jausmais. Po kelių savaičių Maria pranešė imperatoriui, kad laukiasi kūdikio. Napoleonas buvo laimingas. M. Walewskos nėštumas Napoleonui buvo valstybinio reikšmingumo faktas – jis įsitikino, kad gali būti tėvas, t. y. sukurti dinastiją. Žmona Joséphine kaltę, kad nėra vaikų, vertė Napoleonui. Kaip tik tuo laikotarpiu jam ir atėjo mintis, kad reikia su ja skirtis. Išsiskyrimas abiem buvo gana liūdnas ir skausmingas. Napoleono ir žmonos akyse tvenkėsi ašaros. Įdomu, kad jos ir Bonaparto santykiai ir vėliau išliko šilti. Be to, Joséphine išsirūpino, kad jai būtų išsaugotas imperatorienės titulas. Ji taip pat pasirūpino ir savo materialine padėtimi – įsikūrė imperatoriaus jai padovanotame dvare 20 kilometrų nuo Paryžiaus.

Imperatoriaus ir M. Walewskos sūnus gimė Lenkijoje, Walewskių dvare. Taip nusprendė Napoleonas. Jis norėjo, kad jo nesantuokinių ryšių epilogas vyktų kuo toliau nuo Paryžiaus. 1810 m. gegužės 4 d. kaimyninio kaimo parapijos dvasininkas metrikų knygoje įrašė, kad jo šviesybei A. Walewskiui ir jos šviesybei M. Walewskai gimė sūnus Alexandre’as Josephas Walewskis. 1812 m. imperatorius jam suteikė grafo titulą ir padovanojo dvarų su žemėmis, taip užtikrindamas gana gerą nesantuokinio sūnaus gyvenimą ateityje. Antrosios imperijos metais jis tapo užsienio reikalų ministru.

1810 m. M. Walewska su sūnumi grįžo į Paryžių, bet ten jos laukė jau visai kitas, susvetimėjęs miestas ir aplinka. Napoleonas buvo susituokęs su Marija Luiza. Vis dėlto Bonapartas imperatoriškai pasirūpino Maria. Jos nuosavybe tapo dar vienas puikus namas, kurį galima vadinti mažais rūmais. Ji taip pat turėjo nuosavą karietą, kas mėnesį jai buvo skiriama dešimt tūkstančių frankų išlaidoms.

Grafienė M. Walewska dažnai slapta atvesdavo savo mažąjį sūnų pas tėvą į Tiuilri rūmus. Paprastai šie santykiai baigdavosi pokalbiais apie sūnaus auklėjimą ir jo ateitį. Bonapartas buvo susižavėjęs jauna žmona ir buvusiai širdies damai neturėjo laiko. Jų meilės žarijos išblėso, atrodo, visiems laikams, nors sunkiu gyvenimo momentu imperatorius dar bandė susisiekti su Maria.

Buvusią mylimąją Napoleonas prisiminė 1812 m. žiemą, kai pralaimėjęs karą bėgo iš Rusijos. Nugalėtas imperatorius, važiuodamas per Lenkijos žemes, norėjo užsukti į Lovišus, kur tuo metu viešėjo ponia M. Walewska. Jį lydėjusiam generolui reikėjo daug pastangų, kad atkalbėtų valdovą nuo tokio rizikingo sumanymo, nes kazokų šimtinės, persekiojančios Napoleoną, tiesiog lipo ant kulnų.

Prabėgo dar keleri metai, ir Napoleono žvaigždė galiausiai užgeso. Elbos saloje nuverstas imperatorius laukė atvykstant žmonos, bet Marija Luiza net nesiruošė keliauti pas ištremtą vyrą. Tuo metu ji įsimylėjo šaunųjį vienaakį generolą Adamą Adalbertą von Neippergą, o pas Napoleoną atvyko visai kita moteris – M. Walewska. Į Elbos salą ją atlydėjo brolis ir greičiausiai sesuo.

Napoleonas pasistengė, kad M. Walewskos atvykimas išliktų paslaptyje ir kad gandai nepasiektų eksimperatorienės. Susitikimams buvęs Prancūzijos valdovas pasirinko aukštai kalnuose esantį vienuolyną. Dvi naktis jie praleido kartu, o po to ėmėsi visų atsargumo priemonių, ir Maria su palydovais išvyko iš salos.

Grįžusi į Paryžių Maria vėl vilkėjo juodus drabužius, tačiau šįkart jau gedulo, nes mirė vyras. Kai Napoleonas kaip belaisvis buvo ištremtas į Šv. Elenos salą, Maria pasijuto visiškai laisva. Ji ištekėjo už grafo Philippe’o Antoine’o d’Ornano (1784–1864), imperatoriaus pusbrolio (vėliau jis tapo Prancūzijos maršalu), su juo susilaukė sūnaus Rudolfo. Tačiau gimdymas neigiamai atsiliepė jos sveikatai ir gražioji lenkė atsisveikino su šiuo pasauliu teturėdama trisdešimt vienus metus. Ji mirė Viktorua gatvės name, kurį jai padovanojo Napoleonas.

M. Walewskos palaikai 1817 m. gruodžio 15 d. buvo palaidoti grafų d’Ornano giminės kape Paryžiuje, Per Lašezo kapinėse. Vykdant mirusiosios valią 1818 m. jie buvo pervežti ir perlaidoti parapinės Kernozios bažnyčios rūsiuose.

Likimo padovanota turininga M. Walewskos gyvenimo istorija tapo įkvėpimo šaltiniu įvairių sričių menininkams.