Mus
nubloškė srovė
potvynio kurs prasidėjo smulkučiais
vandens pumpurais – jie virto
lietaus vainikais
nusviedusiais mus į filmą
kuris greitėjo mudviem artėjant lig pabaigos
ir tu šiaip ne taip mėginai neatsilikti
ar gerėtis vaizdais
brendant smėlinga sekluma
visa atrodė taip suplanuota
išmestų sielių skeletai apsikarstę
dvasiomis lyg sudriskusiom antklodėm
ir klykiantys kirai atminties badė
blėstantį dangų
ir jūra tuomet
pravėrė savo nasrus
ramybė suvokimo paribiuos
vanduo iš kurio mus sutvėrė
į debesis pakils.
Vertė Dominykas Norkūnas