Lenkijos kvapas
Pastaruoju metu per pasaulį nusirito populizmo banga: Nyderlandų, Prancūzijos, JAV rinkimai (kas, kad jų baigtys skirtingos), „Brexit“ – visiems puikiai žinomi atvejai. Su drauge esame šnekėjusios, kad gan baisu, jog Lietuvoje šiek tiek pro pirštus žiūrima į visai šalia esančius egzempliorius, kur, regis, jau egzistuoja sukurtas ir toliau sėkmingai taikomas judėjimo nuo liberalios prie neliberalios demokratijos šablonas. Modelio kūrėja – į priekį Viktoro Orbáno vairuojama „Fidesz“ partija Vengrijoje, uoli jos mokinė – „Prawo i Sprawiedliwość“ (PiS) Lenkijoje.
Šį pusmetį praleidau Varšuvoje. Puikus miestas, kuriame verda kultūrinis gyvenimas, žmonių yra daug ir įvairių, galinės sėdynės viešajame transporte nenutepliotos markeriais ir dar bala žino kuo, per dviračių takus padarytos perėjos, beveik kiekviename kvadratiniame kilometre yra bent po vieną krikšto reikmenų parduotuvę, o su kirpėjais gali smagiai sau plepėti apie knygas ir Ankstyvųjų naujųjų laikų istoriją. Sava istorija lenkai labai didžiuojasi, kartais didžiuojasi taip labai, kad jų meilė apauga ne visuomet sveiko nacionalizmo polipais ir, atrodo, šiuo metu realiai šalį valdanti partija kuria gana palankias sąlygas jiems vešėti.
Kiek ilgiau pabuvusi Lenkijoje pradėjau pastebėti kas mėnesį vykstančias demonstracijas Smolensko tragedijos aukoms atminti, policiją, saugančią saujelę Europos Sąjungą palaikančių demonstrantų, kai juoda katė Beatos Szydło pavidalu perbėgo kelią Europos Vadovų Tarybos pirmininko rinkimuose, įvairiuose sambūriuose akį vis patraukiančias žalias vėliavas, kurių centre – Falanga vadinamas nacistinės organizacijos simbolis, laikomas jaunuolių skustais pakaušiais. Nelabai maloniai atrodė jų rikiuotė, skanduojanti įvairius šaukinius centrinėje sostinės aikštėje vieną gražų pavasario savaitgalį, stebint iki ausų išsiviepusiems turistams, dar nemalonesnė pasirodė jų organizuota akcija prie Teatr Powszechny. Iš pokalbių su vietiniais supratau, kad teatras iš esmės tapo kultūrinės kairės bastionu ir drauge – neonacionalistų strėlių taikiniu, mat rodo „neteisingo“ turinio spektaklius, organizuoja neva prieš katalikiškas vertybes nukreiptus renginius. Galbūt tokia akcija neskamba kaip kažkas labai baisaus, gi visur pasitaiko radikalų, tačiau čia tikrai baisiai atrodė ir labai trenkė XX a. 4 dešimtmečio smarve. Reikėtų paminėti, kad žalios vėliavos priklauso atvirai nacionalistinei organizacijai „Narodowe Odrodzenie Polski“ („Lenkijos nacionalinis atgimimas“), kuri yra atsakinga ir už dešimtis (2015 m. ir šimtus) tūkstančių dalyvių sutraukiantį lapkritį vykstantį Nepriklausomybės maršą, ne itin gausių ir sėkmingų lietuviškų Kovo 11-osios eitynių analogą. 2013 m. lapkričio eisenos metu vos nebuvo sukeltos riaušės prie vieno irgi gan žinomo ir aiškiai į kairę orientuoto skvoto. Mane nustebino tai, kad tokių agresyvių akcijų yra nemažai ir jos netrukdomos vyksta pagrindinėse miesto erdvėse. Atrodo, kad neoficialiai šitas jugendas yra palaikomas iš aukščiau ir kartais į tam tikrus dalykus žiūrima pro pirštus. Modernias nacionalistines, prieš ES nutaikytas, itin konservatyvias kultūrinės dešinės idėjas palaikantys ir propaguojantys žmonės PiS yra labai reikalingi. Užsiimant ideologija galima šiek tiek nukreipti dėmesį nuo valstybės neliberalėjimo tendencijų.
PiS stengiasi vykdyti populiarią socialinę politiką. Pavyzdžiui, pernai buvo pristatyta ir pradėta įgyvendinti programa „500+“, pagal kurią šeimoms už kiekvieną, išskyrus pirmąjį, vaiką kas mėnesį sumokama po 500 zlotų. Klausimas, ar Lenkija po poros metų nepradės dėl to skęsti, tačiau dabar dėl šios programos smarkiai sumažėjo skurdas, ypač vaikų, tad nelabai kas gali sau leisti viešai burnoti prieš tokias iniciatyvas. Prie populiarumo prisideda ir prieš septynerius metus įvykusi Smolensko tragedija, kuri laikui bėgant buvo smarkiai mitologizuota ir šiandien partijai padeda išlaikyti sąmokslo teorijas mėgstantį elektoratą ir rėmėjus.
Žodžiu, partijai populiarumo netrūksta. Tačiau tam tikri dalykai verčia sunerimti. Sakydamas kalbą Gegužės 3-iosios proga Andrzejus Duda išreiškė mintį, kad reikia keisti Lenkijos Konstituciją (per Gegužės 3-iąją, rimtai?), o visai neseniai Konstitucinio Teismo teisėjus skirti buvo įpareigotas teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro, taigi pati aukščiausia jurisdikcija atsidūrė PiS rankose. Partija su Jarosławu Kaczyńskiu priešakyje visiškai koja kojon pėdina paskui Viktorą Orbáną neliberalios demokratijos kryptimi. Vienas iš pirmųjų dalykų, nuveiktų „Fidesz“ po sėkmingų 2010 m. rinkimų, – Konstitucinio Teismo sudėties keitimas ir savų kadrų paskyrimas. 2012 m. per porą savaičių buvo surašyta ir priimta nauja Vengrijos Konstitucija. Sutapimas? Gal, tačiau tendencija akivaizdi.
Lietuvoje kaimynės Lenkijos subtilus nuokrypis radikalumo link neatrodo turįs tiek svorio, kiek jo turi didžiųjų Europos ir pasaulio valstybių politinės arenos batalijos. Aišku, sudėtinga vertinti dalykus jų nemačius savo akimis, tačiau visai netoliese vykstančios eisenos, kintančios visuomenės nuotaikos, kultūrinės kairės demonizavimas ir po truputį pagal jau patikrintą sistemą gniaužianti valdžia turėtų jei ne gąsdinti, tai priversti susimąstyti. Būtų padoru bent jau turėti omenyje, kad visas šitas dvokas tvyro čia pat, už mūsų sienos, o nemalonūs kvapai netrunka pasklisti.
