Kai laikas netelpa savyje
Dažnai sakoma, kad Marcelis Proustas – „vieno kūrinio“ autorius. Jo pavardė neįsivaizduojama be prierašo „Prarasto laiko beieškant“, žyminčio garsųjį romanų ciklą. Neatsitiktinai ir jo kūryba tapatinama su ypač jautria laiko ir meno refleksija; Proustas neretai lyginamas su Edmundu Husserliu ar Sigmundu Freudu. Bet jam kaip rašytojui sunku rasti analogų – ne dėl jo gvildenamų temų, o dėl unikalios romanams būdingos psichoemocinės pulsacijos, kuri įkrauna fundamentalių prasmių objektus, paprastai nesulaukiančius brutalios, triukšmingos buitinės sąmonės pagavos.
Proustas rašė apie laiką, meną, žinoma, ir apie meilę, bet visa tai dvelkia tarytum kokiu įmantriai maskuojamu atsainumu, tarsi eilutės pačios bylotų: „Mes ne apie tai.“ Ir iš tiesų, skaitant minėtąjį romanų ciklą, norisi vis sugrįžti prie pirmos jo dalies „Svano pusėje“ epizodo, kai berniukas Marselis, pagrindinis kūrinio herojus, imantis justi rašytojo pašaukimą, beviltiškai mėgina išgryninti savo būsimo kūrinio filosofinę temą. Ji turinti būti ne bet kokia, o – Marselis norėtų – abstrakti, metafizinė. Ir čia neišvengiamai prasprūsta herojaus lūpomis kalbanti paties rašytojo siela: ji, kaip ir visi žmonės, ilgisi kažko tikro, visa apimančio, sau pakankamo ir neturinčio konkretaus turinio. Tai didžioji meno ir apskritai žmogaus tragedija. Visomis išgalėmis trokšti patirti absoliučią pilnatvę ir kartu suvokti jai kone proporcingą savo neįgalumą.
Ką gi – tai nieko naujo. Tai, atrodo, suprato visi didieji filosofai ir išminčiai. Tuomet jie pasukdavo vienu iš dviejų kelių: vieni, tokie kaip Schopenhaueris, pasiduodavo svaiginančiam nihilizmo siautuliui, savotiškai mazochizmo formai, kiti, tokie kaip Kantas, mėgindavo uždangstyti šį prigimtinį tragiškumą naiviais antropologinio optimizmo dėsniais. Tai, ką šiuo klausimu siūlo menas, paprastai esti minėtų strategijų mišinys, nors esama atvejų, kai gana aiškiai pasirenkama viena iš jų. Ir visgi jeigu reikėtų atsakyti į klausimą, kuriuo keliu nuėjo Proustas, būtų nepaprastai sudėtinga.
Norisi manyti, kad jo strategija visų pirma yra filosofinio pesimizmo transcendavimas. Svarbu tai, kad Proustas anaiptol neatrodo naivesnis ir, sakykime, vaikiškesnis už egzistencialistus Jeaną-Paulį Sartre’ą ar Albert’ą Camus. Priešingai, jis atrodo vis dar turįs jėgų – beveik pavydėtinos motyvacijos – grumtis su beprasmybe ir tai daryti taip, kad metafizinė rezignacija galų gale ištirptų savo pačios tuštybėje.
Taigi Marselis svarsto, kokią temą pasirinkti savo būsimajam kūriniui. Ir, neradęs jos, galiausiai nusimena, pavargsta, jaučiasi išsekęs, sugniuždytas, netgi ima abejoti savo pašaukimo realumu. Bet nepastebi, kad tai tik mikroskopinis pasaulyje įsišaknijusios jo esaties fraktalas, mažytė kopija egzistencijos, lygiai taip pat besiilginčios kažko tobulo ir amžinai tvaraus. Nepaisant to, ji privalo tenkintis gyvenimu, kuris kiekvieną akimirką turi būti įkontekstintas, įtilpti į konkretų teminį lauką. Ar tai būtų Marselio liga, ar jo baimė likti prieš miegą nepabučiuotam mamos, ar santykiai su pono Svano dukra Žilberta, ar pagaliau jaunatviškas, t. y. kūniškas susižavėjimas Balbeke sutiktomis merginomis – visa tai yra, bet kartu lyg ir ne, nes tai nėra „viskas“. Viskas, ką tenka patirti Marseliui, neleidžia jam nurimti ir prakilniu veidu sušukti „eureka!“, nes tai dar nėra tikroji Archimedo pergalė.
Įdomu užfiksuoti amžinybės, tikrumo ilgesio momentą. Žinoma, tai tėra implicitiškai Prousto mene glūdinti prielaida, bet atrodo, kad be jos, tarytum kokio įkyraus šešėlio, negali išsiversti jokia mentalistinės krypties filosofija, įskaitant ir Kantą, turėjusį vargti su noumenų egzistavimo problematika. Ir vis dėlto ilgesys prasiveržia tarytum atkakli vandens srovė; jis gali išlikti nebylus, bet kartu kalbėti per bandymą jį paneigti. Ir čia išsyk iškyla Platono figūra – Platono, kalbėjusio apie pamatinės tikrovės – idėjų pasaulio – egzistavimą ir galimybę jį prisiminti. Tai konstatavus, minėtas tikrovės ilgesio momentas tampa daug aiškesnis.
Proustas įdomus tuo, kad tą ilgesį jis (labai svarbu – iš dalies) patenkina būtent netikroviškais, efemeriškais, praeinančiais dalykais. Tačiau jie čia svarbūs ne kaip turiningi objektai, Husserlio „grynieji fenomenai“, tvarkinga gija vedantys į pažinimo tobulumą, o tik kaip medžiaga, iš kurios rašytojas nelyginant skulptorius formuoja maksimaliai jo troškulį numalšinti galintį dirbinį. Kas tai yra – lieka neaišku. Dirbinys neturi nusakomų ribų ar funkciškai būtinų savybių, didžia dalimi jis apskritai yra atsitiktinis ir net šiek tiek juokingas, bet vis dėlto reikalingas kaip žyma, už kurios toliau nebeįmanoma pajudėti, rekordas, kurio nebegalima pagerinti. Jo autorius – tai kuklus kognityvinių ir lingvistinių galių išnaudojimo čempionas.
Gali kilti klausimas – kodėl mums taip svarbu nusakyti žodžiais? Net tuomet, kai tai daroma visiškai autonomiškai, be pretenzijų kontaktuoti su kitu ir siekti būti suprastam? Kodėl mums reikalingas menas, įkūnijantis tai, kas, regis, ir taip yra aišku ir žinoma, kodėl mums norisi, kad tai, ką patiriame, būtų išreikšta žodžiais ir sakiniais? Arba kodėl trokštame, kad greta regimojo pasaulio egzistuotų tapyba? Jai Proustas taip pat neatsitiktinai skiria ypatingą dėmesį, ypač romane „Žydinčių merginų šešėlyje“, kur atskleidžiama impresionistinė dailininko Elstiro kūryba. Nors ir nepateikiamas atsakymas į šiuos klausimus, vis dėlto žavingai juos vainikuoja epizodas iš pirmojo ciklo romano, kur pasakotojas Marselis patiria kūrybinį įkvėpimą žvelgdamas į Martenvilio varpinės bokštus ir spontaniškai įkūnija juos meniniame rašinėlyje. Tai, ką po to patiria Marselis, yra tiesiog neįkainojama: patsai to nesuprasdamas, jis grybšteli ruoželį tikrovės. Tik kaip?
Reikalingas mažytis ekskursas į tai, kad meninė kūryba esmingai susijusi su introspekcija, psichine sandara. Tiek Freudas, tiek Platonas suprato, kokia reikšminga ji yra. Ir būtent ji suteikia impulsą tokio rašytojo kaip Proustas kūrybai. Psichologinių vingrybių analizės gelmė čia tiesiog svaiginanti. Štai Marselis už viską labiau trokšta susipažinti su Balbeko paplūdimyje sutikta Albertina, bet vos tik atsiduria per žingsnį nuo šios galimybės, ji staiga tampa jam nebereikšminga; nuo Albertiną gaubiančio paveikslo nukrinta jos iliuzinį skaistumą sergintis šydas, ir ji išsyk aplimpa pasibjaurėtinomis realumo atplaišomis. Štai Svanas, beviltiškai įsimylėjęs Odetę, kuri yra kvaila ir negraži, iš tiesų garbsto visai ne ją, o vien tiktai savo sąmonėje susikurtą neegzistuojančios tobulybės portretą. „Štai ji“, – pagaliau apstulbęs taria sau Svanas, sutikęs Odetę. Nes iš tikrųjų myli visai ne ją.
Bet kuo tai taip ypatinga? Argi to nėra patyrę daugybė žmonių? Čia ir glūdi didžioji šios paslapties saldybė. Vien tik patyrimo neužtenka – menininkui esmingai reikia to, kad visa, ką jis patyrė, būtų užfiksuota, įmūryta į nekintančius kūrybos pavidalus. Iš čia atsiveria Prousto laiko problemos sprendimas – menas tampa užuovėja nuo atsitiktinumo, nuolatinio grimzdimo į nebūtį. Menas užkonservuoja laiko proveržius ir paverčia juos nemirtingais.
Taigi, vėl aliuzija į amžinybę, troškimas grįžti į saugų jos glėbį – visai kaip noras atsidurti motinos įsčiose. Ir visgi sąžiningas stebėtojas čia pasakytų: ne, kažkas vis dėlto ne taip. Toji amžinybė, kurią siūlo menas, nėra tikroji amžinybė, tai nėra patiriama, išgyvenama amžinybė. Apie tai kalba Hansas-Georgas Gadameris interpretuodamas Prometėjo mito inspiruotą kultūros tragediją. Žmogus kuria jį patį pergyvensiančius pavidalus, bet ar tai jį guodžia? Šiuo atžvilgiu ciniškumas ir egoizmas atrodo visiškai racionalūs. Kam kurti tai, kas bus amžina, bet kuo negalėsi naudotis? Argi tai testamentas ateities kartoms? Vargu.
Taigi reikia manyti, kad amžinybė, kurią suteikia menas, vis dėlto yra kitokia. Ji yra amžinybė dabar. Tiek tam, kuris ją kuria, tiek tam, kuris ja mėgaujasi. Tik iš kur ir kam tas malonumas? Juk tai ne tas pats, kas jusliškas pasitenkinimas, logiškai susisiejantis su esmingiausiais biologiniais uždaviniais. Tai kažkas, neturintis racionalaus tikslo, bet vis dėlto esantis nesuvokiamai aukščiau už bet ką, ką įmanoma patirti kūnu. Kai Marselis išgyvena nebylią ekstazę sukūręs rašinėlį apie atsivėrusį kraštovaizdį ir šitaip susiliečia su tikrove, tas kelias akimirkas jis patiria amžinybę. Paradoksalu? Nelogiška? Taip. Amžinybė apsigyvena laike. O tai smagi žinia tuo požiūriu, kad parodo, jog sritys, vis dėlto greičiausiai būdamos atskiros, susisiekia – tikrovė gali būti patiriama, tiesa, skurdžiai, epizodiškai, bet ji prieinama, ji egzistuoja. Ji įrodo savo buvimą ir primena apie save į ją įsiterpiant žmogiškajai egzistencijai, lygiai kaip ir amžinybė kalba apie save į ją įtekėjus laikui.
Tik kodėl tuomet įsiterpusi į tikrovę egzistencija netenka turinio? Tai sufleruoja, kad bet kokia konkretika esanti primityvi, ji neverta tikrovės statuso. Kad ir kokią temą savo kūriniui sugalvotų Marselis, ji jam atrodo lėkšta, siaura, neapimanti kažko labai svarbaus. Kad ir apie ką būtų knyga ar paveikslas, tai niekada neatrodo iki galo pilna, nes neišvengiamai yra tik apie kažką, bet ne apie viską. Bet kas žino, galbūt didysis mūsų mąstymo turinys kaip tik yra įvairias psichologines konfigūracijas generuojančios (ir dėl to savo „pažintinį“ statusą tarytum paneigiančios, o iš tikrųjų tik paslepiančios) formos, kurių pati fundamentaliausia paskirtis yra priversti – pasitelkiant meną ir proto neįpareigojančią estetiką – „pagauti“ kažką, net jei to kažko ir neįmanoma niekaip išreikšti? Jei pačios paveikiausios meno formos laikytinos tokios išraiškos galimybių riba, tenka manyti, kad visa tai, kas lieka praėjus pirminiam šių formų sukeltam efektui, glūdi už verbalinės ir bet kokios kitos žmogui suteiktos ekspresyvumo plotmės, o kartu liudija savo sąjungą su transcendentine esamybe, kuri, nepaisant šio neišreiškiamumo, mums atrodo esanti pati didžiausia pilnatvė. Mat visa, kas tik yra kaip nors transliuojama išorėn, privalo neišvengiamai grimzti į nebūtį, ir tik tai, ko išreikšti žmogui neduota galimybių, glūdi jame kaip vos įskaitoma kibirkštis tiesos – nesuprantamos, tik retais grybšniais užčiuopiamos, bet vis dėlto patiriamos.
Ši kibirkštis ir yra tasai paslaptingasis eliksyras, palaikantis ekspansyvaus naujųjų amžių pozityvizmo ištvirkintą žmogaus savastį ir leidžiantis jam pakelti gyvenimą. Viskas praeina – praeina ne tik laikas, bet ir vietos, rašo Proustas, – ir vis dėlto eilutės pačios, nelyginant skęstantysis, šaukte šaukia, kad jų autorius, kaip ir turbūt daugelis mūsų, nenori būti efemeriškos tikrovės dalimi. Naujiena, kurią atskleidžia rašytojas, yra žavinga tuo, kad menas, tinkamai prižiūrimas ir puoselėjamas, gali išaugti toks didžiulis ir vitališkas, jog tampa pajėgus ištiesti ranką pačiam absoliutui. Tiesa, kaip fenomenologas, Proustas lieka ištikimas manymui, kad būtent laikas yra didžioji žmogiškąją psichiką įkurdinanti terpė, kurioje skleidžiasi jo taip pat ir metafizinės (!) aspiracijos. Bet tai kartu verčia daryti neišvengiamą prielaidą, kad šis neišdildomas tikrovės troškulys, o kartu praeinamumo siaubas, kurį Proustas sutinka taip didvyriškai ramiai, turi savo metasprendinį ir metaobjektą, su kuriais fenomenų pasaulis geba sąveikauti, bet vis dėlto neįspraudžia į išimtinai sąmonės ribas. Reiškinių pasaulio refleksija „iškerpa“ mąstantį subjektą iš beprasmio, atrodytų, atsitiktinių įvykių virsmo ir šiuo judesiu įkurdina kažkur anapus; tačiau tai yra tik properša, fragmentas to žinojimo, kuris visa savo apimtimi neišsitenka sąmoningų patirčių rėmuose. Tai kelia įtarimą ir drauge viltį, kad laikas vis dėlto nėra didysis subordinacinis mechanizmas.
Kitu atveju būtų galima pagrįstai piktintis žmogaus ribotumu ir jo padėtimi. Bet dabar tam nėra pagrindo. Jei žmogui nebūtų suteikta prieiga prie meno, filosofijos, jis greičiausiai vegetuotų, patirtų tikrų tikriausią dvasinę mirtį. Kaip Marselis, laukiantis Žilbertos Eliziejaus Laukuose, o jai ten vis nesirodant, žmogus iš tiesų būtų paverstas pajuokos objektu. Tačiau jo rankose – svarus ginklas, kai net pačios baisiausios patirtys, tokios kaip nelaiminga Svano meilė, kuri aiškiausiai atsiskleidžia kaip patologija, liga, esti efektyviai neutralizuojamos; rašytojas įveikia jas paprasčiausiai verbalizuodamas. Ir, paradoksalu, tragiškiausi momentai, surašyti popieriuje, reikšmingai perkrauna savastį įkvėpdami jai ramaus pasitenkinimo būvį – atpildą už laikinumo beprasmybę ir žiaurumą.
Užtenka prisiminti, su kokia drovia pagarba Proustas traktavo rašytojo kelią. Jame tikrai esama kažko sakralaus. Ir nenuostabu, nes kai kuriems tai būdas išsiveržti į antlaikiškumo ir savipakankamumo dimensiją. Kartu tai ir žinojimas, kurio taip trokšta filosofai, tik tas žinojimas – momentinis, nebylus, be mąstymui būtino turinio. O galbūt tikrasis žinojimas jo ir neturi? Arba jis yra nebendramatis su sąmoningai apdorojamu turiniu? Kas žino. Reikia nurimti ir mėgautis, kaip darė Proustas. Taip, reiškiniai praeina, juos nuolatos nusineša niekada nepavargstantis laikas. Ir vis dėlto jie mums duoti ne šiaip sau. Jie įkvepia kurti meną ir leidžia paragauti amžinybės.
