Gražuolė, įkvėpdavusi poetą

Spalvingos biografijos rusų rašytojas, publicistas, politinis veikėjas Eduardas Limonovas (g. 1943), 1974–1991 m. gyvenęs emigracijoje (Jungtinėse Valstijose ir Prancūzijoje), šį apsakymą parašė 1987 m. (išspausdintas rinkinyje „Konjakas „Napoleonas“ (1990). Limonovo tekstuose aprašomi realūs žmonės dažniausiai vadinami tikraisiais vardais, o pagrindinės šio apsakymo veikėjos prototipas – Salomėja Andronikova (1888–1982) (pakeistas tik tėvavardis), viena ryškiausių vad. Sidabro amžiaus moterų, mecenatė, vieno iš Peterburgo literatūrinių salonų šeimininkė, po Spalio revoliucijos gyvenusi emigracijoje (mirė Londone).

 

 

Tą rudenį buvau neįtikėtinai įžūlus. Įžūlus kaip darbininkas, įslinkęs į grafienės patalus, kaip galų gale didelį darbą nuveikęs smulkus kriminalistas.

…Mano pirmoji knyga po mėnesio turėjo pasirodyti Paryžiaus parduotuvėse. Su savimi į Londoną pasiėmiau signalinį egzempliorių.

Man norėjosi spjaudyti praeiviams į veidus, traukti iš vežimėlių kūdikius, kišti ranką po kukliausių pagyvenusių moterų sijonais. Girtas išeidamas iš vyno rūsio Slouno aikštėje, pamenu, vos susilaikiau nepagriebęs policininkui už ausies. Diana jėga mane sulaikė, aš tik iš dalies pasitenkinau rodydamas pirštu į rožinį bobby snukį ir kvatodamas. Aš buvau laimingas, – ko jūs norite?.. Man pasisekė jiems įsiūlyti save. „Jie“ man reiškė „pasaulį“, „visuomenę“ – society, o pastarasis žodis rusiškai skambėjo kaip susibūrimas tų, kurie čiulpia, bybčiulpių. Įspūdis toks, tarsi visus juos būčiau apgavęs, tarsi iš tiesų būčiau visai ne rašytojas, o smulkus vagišius.

Ypač pakilus, ant karštos įžūlumo, pasididžiavimo ir didybės manijos bangos aš sučiupau Dianą, aktorę, blia, ne šiaip aktorę. Kino ir TV aktorę, kuri filmavosi visokiuose ten serialuose, ją atpažindavo gatvėje… Iš tiesų, objektyviai vertinant situaciją, Diana neprivalėjo man duoti. Ji buvo žymi aktorė, o aš – rašytojas debiutantas. Tačiau įžūlumas gali ne tik kuo lengviausiai patraukti mases, bet ir apgauti padoraus mastelio kino žvaigždę ir priversti ją praskėsti kojas. Ji ne tik davė man, ji mane apgyvendino savo namuose Karaliaus kelyje ir vežiojo po Londoną ir Didžiąją Britaniją automobiliu. Verta paminėti, kad aš ne tik apdūmiau akis jai, juodbruvei gražuolei prisirpusiom šlaunim ir sunkiu užpakaliu, vaidinusiai isterikes televizijos filmuose pagal Mopasaną, Dostojevskį ir Henrį Džeimsą, bet ir apgavau daugelį Didžiosios Britanijos gyventojų, pasipainiojusių mano kelyje.

Maiklas Horovicas¹ – angliškas Ferlingečio ir Ginsbergo mišrūnas Leningrado poeto Krivulino² figūra (tai yra su šešiomis galūnėmis – dvi kojos, dvi rankos ir dvi lazdelės) – pakvietė mane į pirmąsias pasaulyje poetų olimpines žaidynes. Mielasis Maiklas ir jo kolegos britai norėjo pasikviesti amžinai žydinčius Jevtušenką arba Voznesenskį, bet tuo metu, atrodo, sovietų valdžia buvo kažko užpykusi ant Vakarų ir J. su V. nebuvo išsiųsti kaip dovanėlės. Aš pavadavau juos abu Poetry Olympics. Jos buvo pasimetusios laike ir vietoj hipių laikų, kuriems šis renginys priklausė pagal idėją, mes visi atsidūrėme 1980-uosiuose. Esu išsaugojęs vieno žurnalo „New Departures“ numerio kserokopiją – jame ilgai ir nuobodžiai aukštinami taikos pranašumai prieš karą, lovemaking prieš bombas ir t. t. Mano ir Maiklo Horovico su jo bičiuliais vertybės ir požiūris į karo ir taikos problemas skyrėsi, bet aš sutikau paskaityti savo eilėraščių Vestminsterio abatijoje, trindamas padus į grindų plyteles, po kuriomis neva ilsisi anglų poetai. Mūsų gaują publikai pristatė pats arkivyskupas raudona kepuraite, o paskui sėdėjo dideliam krėsle, nežinodamas, kur dėtis iš gėdos, ir dengėsi veidą ranka. Nepadoriausiai atrodė pankas poetas Džonas Kuperis Klarkas³, poeto plaukų kupeta buvo išmarginta melsvais ir rožiniais kuokštais. Džonas Kuperis Klarkas priminė ant uodegos pastatytą vikšrą. Už įžūlumą jis gavo sidabro medalį iš „Sunday Times“, kuris įsteigė apdovanojimus, nors mes to neprašėme. Pats nepadoriausias turinio atžvilgiu pasirodė regio dainininkas ir poetas Lintonas Kvezis Džonsonas⁴. Simpatiškai besišypsantis gražuolis ir grynutėlis juodukas paskandavo savo čiastuškas, kiekvieną užbaigdamas priedainiu „England is the bitch… tra ta ta…“ Tai yra „Anglija – kekšė…“ Gal būtent dėl to, kad kiekvienas priedainis priversdavo vargšą arkivyskupą nuleisti galvą vos ne iki kelių ir sudrebėti, Lintonas Kvezis Džonsonas pelnė aukso medalį. Man „Sunday Times“ už įžūlumą skyrė bronzos medalį. Dėl eilučių, kuriose teigiau bučiuojąs rankas rusų revoliucijai, žurnalistas kandžiai paklausė: „Ar neišsikruvinote lūpų, misteri Limonofai, po tokio bučinuko?“ Jei turėsit omeny tai, kad žaidynėse dalyvavo dar dviejų dešimčių šalių atstovai ir kad teisėjai nieko neskyrė tokiam senam banditui kaip Gregoris Korsas (jis irgi dalyvavo!), suprasite, kaip didžiavausi ir koks įžūlus buvau. Aukso medalis geriau, neginčytina, bet juk aš pirmąkart patekau į tarptautines varžybas, dar išmoksiu, maniau sau. Be to, ir vikšras Klarkas, ir regininkas Džonsonas skaitė gimtąja anglų kalba, o aš – vertimus.

Pavergiau kelių rusų literatūros profesorių širdis, ir šie pradėjo tyrinėti mano kūrybą. Pasirodžiau su savo numeriu Oksforde! Juokavau, šypsojausi, įtempdavau bicepsus po juodais t-shirt, audžiau neįtikėtinus melo tinklus iš universitetų katedrų, bet liaudis nesiklausė mano žodžių. Žodžiai atstodavo tik spektaklio muzikinį foną, o veiksmo varomoji jėga, kaip ir balete, buvo kūnas, fizionomijos raumenys ir, žinoma, kostiumas su aksesuarais. Liepsningu, kibirkščiuojančiu juodai aprengtu energijos rutuliu persiritau per tą jų apsnūdusią šalį. Britanijos ir TSRS draugijos pirmininkas – žilas nutukęs man, godžiai nužiūrinėjęs Dianos šlaunis, pasakė jai, kad aš – šnipas… Spinduliavau tokio stiprumo lazeriniais spinduliais, kad prieš Dianos audience (režisierius rinkosi aktorę vienam iš pagrindinių vaidmenų televizijos seriale) įtikinau ją, jog ji gaus vaidmenį, ir ji gavo!

Saulėtą, nors ir šaltą dieną Diana nuvežė savo (o nuo šiol ir mano) draugę – rusų literatūros profesorę – į gražų ir prabangų Londono rajoną – Hampstedą. Profesorė turėjo paimti knygas iš kažkokios senės rusės, kurios vardas, kiek probėgšmais nugirdau, kažkaip siejosi su poeto Mandelštamo vardu.

– Eime? – paklausė profesorė, lipdama iš automobilio ir viena ranka dar laikydamasi durelių.

– Ne, – atsakiau aš, – seni žmonės man varo nuobodulį. Aš neisiu. Jūs, jei norite, eikite… – sakydamas „jūs“ turėjau galvoje Dianą.

Atvirai sakant, troškau, vos tik profesorė dings, tuoj pat pakišti ranką Dianai po sijonu, tarp škotiškų merginos šlaunų, bet jei profesorė primygtinai reikalauja, galiu paaukoti savo finger seansą, kelias minutes drėgno, karšto malonumo, kad Ala, toks buvo profesorės vardas, nesijaustų vieniša su ta kriošena.

– Koks jūs baisus, Limonovai, – pasakė profesorė. – Ir žiaurus. Jūs irgi kada nors pasensite.

– Neabejoju. Todėl ir nenoriu pirma laiko liestis prie svetimos senatvės. Kam skubėti, jei manęs laukia asmeninė senatvė?..

– Salomėja – ne eilinė senė. Ji linksma, protinga ir jos nereikia gailėti, tiesa, Diana?

– Yes, – energingai patvirtino Diana. – Ji labai įdomi…

– Kiek metų tai įdomiajai?

– Devyniasdešimt vieni… ar devyniasdešimt dveji… – sutriko profesorė.

– Košmaras. Neisiu. Į svečius pas lavoną…

– Ji telefonu man sakė, kad jai labai patiko jūsų knyga. Ji nė kiek nešokiruota. Nejau jums nesinori pamatyti 91 metų moterį, kurios nešokiravo jūsų nešvanki knygiūkštė…

– Pagarbiau su apibrėžimais, prašyčiau… – aš išlipau iš automobilio.

Jos palaužė mane meilikavimu. Šiurkščiu ir tiesmuku, bet gerai organizuotu.

Paskambinus reikėjo palaukti.

– Ji šiandien namuose viena, – sušnabždėjo Ala, – kompanionės nebus keletą dienų.

Moteris, įkvėpdavusi poetą, pati atidarė duris. Aukšta ir liekna, apsivilkusi vyrišką paltą su diržu, ji rėmėsi gumbuota, lakuota lazda. Veidas derėjo prie lakuotų lazdos gumbų. Akiniai šviesiais rėmeliais.

– Laba diena, Salomėja Iraklijevna!

– Pardon dėl išvaizdos, Aločka. Namie šalta. Marijos nėra, o aš nemoku įjungti šildymo. Pernai pakeitė šildymo sistemą. Aš ir senąją bijojau įjungti, o šita – naujoji, šiuolaikiška, man visai neįkandama.

– Čia Limonovas, Salomėja Iraklijevna, siaubingosios knygos, kuri jums taip patiko, autorius.

Senė pamatė Dianą, tik dabar atšlijusią nuo automobilio.

– A, ir Dianočka su jumis! – šūktelėjo ji ir apsisuko lįsti atgal į namo gelmę. – Nesakiau, kad knyga man patiko. Aš tik sakiau, kad jį gerai suprantu, tą jūsų Limonovą.

– Ačiū už supratimą! – suurzgiau aš.

Jau gailėjausi, kad pasidaviau ir dabar maklinėju su damomis po nelauktai tamsų namą, nors lauke švietė spalio saulė. Greitas ir smarkus, aš nemėgau maltis lėtuose senių, moterų ir vaikų sambūriuose.

Mes perslinkome kelis kambarius ir įžengėme į patį erdviausią, matyt, svetainę. Daug tamsių baldų, tamsaus medžio sijos palubėje. Kvapas – prižiūrimo muziejaus. Pro kelis plačius langus matėsi vidinė, tikriausiai keliems namams priklausanti prižiūrima pievelė, po kurią didingai žingsniavo kelios moterys su ramiais, išpustytais vaikais.

– Ateikite. Čia šviesiau.

Senoji atsivedė mus prie vieno iš langų, pro kurį matėsi pievelė, ir šiek tiek pasisaugodama atsisėdo prie stalo, nugara į langą. Stiklinė su gelsvu skysčiu, knygų krūvelė, tarp jų pamačiau ir savąją, šūsnis popierių, storio sulig pirštu… Akivaizdu, kad iki mums ateinant ji leido laiką būtent čia.

Prie stalo atsisėdau ten, kur man nurodė. Priešais senąją gražuolę.

– Jūs labai jaunas, – pasakė senoji. Jos lūpos buvo plonos ir kiek pageltusios. – Įsivaizdavau, kad jūs vyresnis. Ir nemalonus tipas. O jūs visai simpatiškas.

Diana padėjo ranką man ant peties. Tuojau šis moterų ratelis pradės plekšnoti man per skruostus, gnaibyti ir sukinėti, apžiūrinėti: „Ak, jūs, išdykėli…“

– Ne toks ir jaunas, – atsakiau. – Trisdešimt septyneri. Aš tik atrodau jaunesnis.

Kažkodėl man norėjosi jai prieštarauti ir jei ji būtų pasakiusi: „Koks jūs senas!“, būčiau pasipiktinęs: „Aš? Senas? Man viso labo trisdešimt septyneri!“

– Trisdešimt septyneri – vaikiškas amžius. Jums dar viskas prieš akis. Man – devyniasdešimt vieni! – blykstelėjusi akiniais, senoji pergalingai nužvelgė mane. – Jūs vargu ar sulauksite tokio amžiaus!

– Na, dar neaišku. Mano prosenelė ištempė 104 metus ir dar būtų gyvenusi, bet žuvo dėl savo užsispyrimo: norėdama gyventi viena, atsisakė persikraustyti pas vaikus. Akys suprastėjo, tai kartą nusirito nuo laiptų į rūsį. Numirė dėl sužalojimų. O mano močiutei jau 87-eri, tad ir aš galiu tiek tikėtis.

– Jūsų karta tokio amžiaus nesulauks, – pasakė ji atsainiai. – Jūs visi neurotikai, neturit filosofinio pamato ilgam gyvenimui.

Ji gurkštelėjo iš stiklinės geltonojo skysčio.

– Karta gal ir neturi, – įsižeidžiau aš. – Bet jūs pamirštate, su kuo šnekate. Aš gyvenu pats sau.

Rembrantiškas saulės spindulys iš už jos nugaros siauru ruožu gulė man ant veido ir nyko tamsaus kambario gilumoje, atsitiktinai užkliudęs kelis lakuotų baldų šonus. Man norėjosi ranka nustumti spindulį, tačiau teko pačiam pasitraukti drauge su aukšta kėde.

– Norite viskio? – paklausė senoji. – Įsipilkite, štai matote, už piano, staliukas su gėrimais. Yra jūsų „J&B“.

Štai šiuo momentu aš ir pradėjau ją gerbti. Tiksliau, po kelių akimirkų, kai įsipylęs viskio jau keliavau atgal prie kompanijos ir pamačiau, kad ji tiesia man stiklą.

– Įpilkite ir man. To paties.

Devyniasdešimt vienų senė, gerianti viskį, – ši senė mane nuginklavo. Besąlygiškai pasidaviau jai. Žinoma, perkeltine prasme.

– Mineralinio? – nuolankiai paklausiau, tarp butelių pamatęs ir mineralinio vandens.

– Ne, ačiū, – atsakė ji. – Vanduo man varo šlapimą.

Profesorė su Diana užsikvatojo. Senoji, be jokios abejonės, joms buvo pavyzdys. Geležinė moteris, kurią dera pamėgdžioti. Juk jeigu vyrai turi savo herojų, tai jų turi ir moterys. Ir kodėl turėtų neturėti…

– Papasakosite apie Mandelštamą, Salomėja Iraklijevna?.. – profesorė pergalingai pažvelgė į mane, tarsi iš mano gestų būtų supratusi ką tik manyje įvykus lūžį, pažvelgė tarsi sakydama: „Štai įsitikinote, o nenorėjote eiti, kvaily…“

– Ak, juk aš jau jums sakiau, Aločka, kad jį vos pamenu… – senoji gurkštelėjo „J&B“. – Jūs teisus, Limonovai, kad nemėgstate tos kukurūzinės bjaurasties, visų tų amerikietiškų „burbonų“… Aš taip pat negaliu pakęsti salstelėjusių hard liquers… Paimkite crackers, Dianočka…

– Salomėja Iraklijevna, pasirodo, nežinojo, kad Mandelštamas buvo ją įsimylėjęs.

– Nė minties tokios. Tik perskaičiusi jo našlės prisiminimus… Natalijos…

– Nadeždos, Salomėja Iraklijevna!

– …Nadeždos, sužinojau, kad jis man skyrė eiles, kad „Saliamute, tu miegi prabangiame miegamajame“ – tai apie mane.

– „Saliamute, Circėja, Serafita…“ – sušnabždėjo profesorė, ir glotniai sušukuoti šviesūs jos plaukučiai iš jaudulio net atsiknojo abiejose kaukolės pusėse ir suvirpėjo.

Profesorė buvo pašėlusi rusė moteris, praeityje su karavanu įveikusi Sacharą, pabėgusi nuo vyro juoduko pas meilužį juoduką, bet poetai jai tebekėlė drebulį. Jos bute aptikau dvidešimt tris madingo poeto Brodskio nuotraukas. Padidintas ir tvarkingai įrėmintas.

– O koks jis buvo, tas Mandelštamas, Salomėja Iraklijevna?

Diana, televizijos žvaigždė, – niekas nepasivargino jai išversti, niekas nesusiprotėjo (o mes visi trys nejučiomis pradėjome šnekėtis rusiškai), – vis dėlto teisingai suprato draugės drebulį. Kai prasižiojau, norėdamas paaiškinti, apie ką kalbam, ji sustabdė mane:

– I know, thats about poet.

– Ya, ya, Dianočka, about poet, – sukarksėjo senoji ir pasisėmė saują crackers. – Koks? Nevalyvas niūrokas jaunuolis, susitraukęs ir negražus. Žinote, egzistuoja toks pirma laiko susenusių jaunuolių tipas…

– Susitraukęs! Kaip jūs galite, Salomėja Iraklijevna…

– Gerai, Aločka, žemaūgis… Dėl jūsų jautrumo tebūnie „žemaūgis“… Gerai pamenu tik vieną epizodą, įvykį, jei norite. Veikiau sceną… Vieną sceną. Tai buvo prieš karą, prieš Pirmąjį pasaulinį, savaime suprantama, didelė mūsų kompanija įsitaisė pliaže. Kiek pamenu, trise sėdėjome šezlonguose, Peterburgo merginos: Asia Dobužinskaja, vėliau ji tapo laikinosios vyriausybės ministro žmona, Vera Chitrova, pritrenkianti gražuolė, ir aš… Netoliese, aplink gramofoną, šlapiame smėlyje voliojosi būrelis vyrų. Jie atsitempė į pliažą gramofoną, kvailiojo ir vaipėsi, kad patrauktų mūsų dėmesį. Tarp jų buvo ir Mandelštamas. Tais laikais, kaip žinote, damos vaikščiojo į pliažus, bet nesimaudė…

– Kokiame pliaže, kur, Salomėja Iraklijevna, kur?

Profesorė dabar virpėjo taip, kaip tikriausiai nevirpėjo su karavanu grįždama per Sacharą. Vos trijų parų po kelionės jai užteko suprasti, kad nebemyli juodojo meilužio. Ir ji vėl suliepsnojo meile savo juodajam sutuoktiniui.

– Kryme, jei neklystu… Mes visos kvatodamos aptarinėjom tuos vyrus. Žinote, Limonovai, – kažkodėl ji kreipėsi į mane, – įprasti ciniški moterų plepalai, su kuo gi mes galėtume, prancūziškai tariant, faire l’amour. Kai apkalbėjom visus būrelio vyrus ir atėjo eilė Mandelštamui, mes visos užsikvatojome kaip laukinės, o aš negailestingai riktelėjau: „Oi, tik jau ne Mandelštamas, jau geriau su ožiu!“

– Ak, koks košmaras! Vargšelis… Tikiuosi, jis negirdėjo… Kaip jūs galėjote, Salomėja Iraklijevna?..

– Aš buvau labai jauna. Jaunystė žiauri, Aločka. Bet galiu jus užtikrinti – jis neišgirdo. Vyrai tik pažiūrėjo į mus be galo nustebę ir, ko gero, nusprendė, kad išėjom iš proto.

– Tai jis net nepamėgino su jumis išsiaiškinti, išpažinti jums savo meilės? Niekada prie jūsų neprisiartino? – profesorė, grįžusi su karavanu į savo juodąją šeimą, pasiaiškino vyro motinai, prisipažino apie išdavystę, ir abi moterys, mažutė blondinė ir juoda šimtakilograminė mama, kelias valandas praverkusios viena kitos glėby, nuslėpė tą istoriją nuo sutuoktinio ir sūnaus, tuo metu buvusio komandiruotėje. – Taip tylomis ir kentė vargšiukas? Bet kodėl gi, kodėl?

– Jo laimė, Aločka, kad neprisipažino. Aš taip savo meilužius kankinau, jų kraują gėriau… – aukštaūgė senė pakilo nuo kėdės ir pasitaisydama timptelėjo į apačią vyrišką paltą. Nusišypsojo. – Žinote, Limonovai, jaunystėje buvau pavojingai graži. Mane laikė pirmąja Peterburgo gražuole. Ištekėjau už turtingo aristokrato ir dariau su juo, ką panorėjusi… Jis manęs bijojo, tas jūsų poetas, Aločka… Vyrai apskritai labai bailūs.

Buvusi pirmoji Peterburgo gražuolė baigė gerti viskį. Atsisėdo.

– Nebūčiau jo ėmusi į meilužius. Štai Blokas – kitas reikalas, Blokas buvo gražus.

– O vis dėlto jei būtumėte žinojusi, kad Mandelštamas jus labai labai įsimylėjęs, Salomėja Iraklijevna?

– Tuo metu visi mane supę vyrai buvo mane įsimylėję, Aločka, – buvusi gražuolė išdidžiai suspaudė lūpas. Nusiėmė akinius. – Gal dabar tai mažai tikėtina, – ji sausai nusijuokė, – bet noriu jus patikinti, kad taip ir buvo. Mane mergino prašmatnūs gvardiečiai – aristokratai… Ne mane rinkosi – aš rinkausi…

– Taip, aš suprantu, – pasakė sutrikusi profesorė. – Tačiau kurgi dabar tie visi prašmatnieji gerbėjai? O jis padarė jus nemirtingą…

– …Negražus žydelis…

Senoji patraukė pečiais. Mes patylėjome.

– Klausykite, – prabilau, – Salomėja Iraklijevna, dar niekada senų žmonių to nesu klausęs, bet jūs – išskirtinis atvejis, todėl, manau, neįžeisiu. Pasakykite, ką jaučia senstantis žmogus? Kas darosi dvasiai ir protui? Tai yra ką reiškia būti senam? Mane tai labai domina, nes ir manęs, kaip ir visų, laukia senatvė, jei, žinoma, nenusisuksiu sprando.

– Jums teks dar kartą, jau paskutinį, įpilti man viskio, Limonovai.

Aš išpildžiau jos pageidavimą. Kol pyliau, jos tylėjo. Man pasirodė, kad nei profesorė, nei jos draugelė Diana nepritarė mano klausimui apie senatvę. Negražu šnekėti apie virvę pakaruoklio namuose.

– Pats nemaloniausias dalykas, brangusis Limonovai, kad jaučiuosi trisdešimties, jei ne mažiau. Aš tokia pati bjauri, išdidi, savimi pasitikinti moteris, kokia buvau trisdešimties. Tačiau nebepajėgiu greitai vaikščioti, susilenkti ar lipti laiptais – man tikra nelaimė, greit pavargstu… Kaip ir anksčiau noriu, bet nebepajėgiu išdarinėti visų tų bjaurių moteriškų dalykėlių, kuriuos taip mėgau. Kaip dabar tai vadinama – „seksu“, ar ne? Aš tarsi įkišta į sunkų, surūdijusį naro skafandrą. Skafandras priaugo prie manęs, jame aš gyvenu, su juo judu, miegu… Sunkios švininės kojos, sunki nebepasisukanti galva… Norų ir galimybių neatitikimas – štai mano senatvės tragedija.

Nors buvusi pirmoji Peterburgo gražuolė atsakymą palydėjo šypsena, mūsų pokalbio atmosfera po vis dėlto akivaizdžiai netaktiško mano klausimo subjuro. Rembrantiškieji saulės spinduliai dingo iš svetainės. Guvernantės su vaikais paliko pievą. Senoji gražuolė pasidarė nekalbi. Galbūt viskis ją veikė labiau nei normalaus amžiaus žmones? O gal paprasčiausiai pavargo nuo mūsų? Profesorė surinko senosios perskaitytas knygas ir paliko jai dvi naujas. Patraukėme per dar labiau užtemusius, vėsius, kanifolija ir laku atsiduodančius kambarius link durų.

– Nesikeiskite, Limonovai. Būkite, koks esate, – pasakė man senoji gražuolė ir draugiškai lazda palietė mano juodą batą. – Aločka, Dianočka, užsukite. Marija grįš pirmadienį, namuose bus šilčiau ir linksmiau.

Mes jau sėdėjome automobilyje, kai spragtelėjo durų užraktas.

– Na, ar nesigailite, Limonovai, kad aplankėte poetą įkvėpdavusią moterį? – paklausė profesorė. Diana pasuko automobilio uždegimo raktelį.

Atsakiau, kad nesigailiu, kad buvusi pirmoji gražuolė man patiko, norėjau pridurti, kad senosios atskleista tiesa, jog sensta tik kūnas, man įvarė siaubo, bet čia suriaumojo variklis, ir mes šoktelėjome iš vietos. Diana vairavo siaubingai: nervingai, automobilis trūkčiojo.

Moterys, sėdėdamos priekyje, kalbėjosi moteriškomis temomis, o aš, paliktas ant užpakalinės sėdynės pats su savimi, bandžiau įsivaizduoti sceną paplūdimyje. Tris išlakias gražuoles šezlonguose ir būrelį vyrų 1911-ųjų maudymosi kostiumais prie gramofono. Tikslių duomenų apie tų laikų maudymosi kostiumus neturėjau, todėl mano vaizduotė apvilko juos dryžuota futbolininkų apranga, kokia bėgiojama žinomame muitininko Ruso⁵ paveiksle. Tačiau mano vaizduotei niekaip nepavyko perrengti zebriniu maudomuku Mandelštamo. Prieš mano valią jis taip ir išsitiesė ant drėgno smėlio su katiliuku ir juodu durtiniu. Mažas gnomas, jis buvo panašus į jaunystėje nufotografuotą Francą Kafką. Utriruoti, kaip karikatūros, jie abu buvo panašūs į Čarlį. Čarlis, prigulęs ant šlapio smėlio, vogčiomis žvilgčiojo į pačią gražiausią karališkos kilmės gruzinų gražuolę – kunigaikštytę Salomėją. Ir kvatojosi, sugavusios jo žvilgsnį, gražuolės šezlonguose. Kaip visada, žiaurios Salemutės, Circėjos, Serafitos… Žiaurios mažajam Čarliui, tačiau švelnios „prašmatniems“ (dėl antpečių ir ordinų gausos?) gvardiečių karininkams. O prašmatnieji gvardiečiai elgėsi nekaip ir, laimėję gražuolių meilę, pripratinę prie organo kaip prie narkotiko, mesdavo jas, mušdavo per skruostus, purtydavo kaip lėles, murkdydavo purve. O gražuolės, atšliaužusios per purvą, siekė jų klynų, t. y. kelnių sagų, zipper tada dar nebuvo…

„Na, gal ir ne purve“, – pasakiau sau. Simboliškai murkdydavo simboliškame purve… Atsipeikėjęs iš savo kinematografinių vaizdinių pasižiūrėjau pro langą. Mes, laukdami žalio šviesoforo signalo, stovėjome Karaliaus kelyje. Aukštas, stotingas pankas ryškiai raudona skiautere à la irokėzas talžė per skruostus aukštą išbalusią merginą odine striuke ir juodu triko. Prie vaistinės sienos stirksojo jaunutis mažas klerkas, apsitaisęs kostiumu, net su liemene ir kaklaraiščiu, ir susijaudinęs stebėjo sceną.

 

Vertė Irena Jankauskaitė

 

- – -

 

¹ Michaelas D. Horowitzas (g. 1938) – rusiškų šaknų turintis amerikiečių rašytojas (čia ir toliau – red. past.).

² Viktoras Krivulinas (1944–2001) – rusų poetas, prozininkas.

³ Johnas Cooperis Clarkas (g. 1949) – anglų poetas, performansų atlikėjas.

⁴ Lintonas Kwesi Johnsonas (g. 1952) – iš Jamaikos kilęs britų poetas, poezijos skaitymą derinantis su regio muzika.

⁵ Turimas omeny prancūzų dailininko postimpresionisto Henri Rousseau (1844–1910) paveikslas „Futbolininkai“ (1908).