Dygstančios žolės pilnatis

Išlipusios iš mašinos, sukat tiesiai link miško – ji eina pirma, nešdama kastuvą, kartkartėmis intuityviu judesiu paglostydama pilvą – įsčiose jau supasi gyvybė, svetimai akiai dar neįžvelgiama; mergaitė – žinai.

Saulėta, bet danguje boluoja kitas, aiškiai net dieną įžiūrimas skritulys – šiąnakt stojusi dygstančios žolės pilnatis, dar kažkodėl vadinama žuvų; gamta įsitempusi it styga: pats pumpurų sprogimas, kelios akimirkos iki pirmojo žydėjimo. Prisimeni, kaip kažkuriais metais tokiu metu, naktį einant paneriu, savo teritorijas sergstinčios ūdros, sinchroniškai sekdamos tavo eigasties ritmu, iššokusios gal metrą virš vandens, visai šalia betoninio krantinės krašto, gąsdindamos visu kūnu plėkšdavosi atgal į pernykštėm vandenžolėm pradvisusį vandenį.

Žiūri į jos nugarą, mintyse pini įsivaizduojamą kasą it baltus pavasarinių žiedų peltakius, nusėjusius seną miško vienkiemį juosiančią pažliugusią pievą, nors per pernykščius supuvusius lapus žolės dar nematyti. Tik kurmiarausių lyg šviežiai prisėta – iš kur tiek spėkų tam mažam padarėliui, kurio net katės neėda – patyko išlindusio ir papjovusios palieka. Neši dėžę, susuktą į pledą, – senoji katė nusigalavo šįryt tau ant rankų eteriu prakvipusiame steriliame baltomis plytelėmis išklotame veterinarijos priimamajame – tos plytelių eilės mirgėjo akyse, ant vienos bolavo užtiškę keli kraujo lašai. Vaikams dar nesakei, dar nenorėjai graudenti – o juk anksčiau katės tiesiog išeidavo iš senų archajiškų trobesių tiesiai į laukymes, – nesurasi ir nesulašinsi lašelinės, tiesiog instinktai.

Vasarą atvažiavę mažą šviesaus smėlio kauburėlį jie išpuoš pajūrio akmenėliais, – kiek tokių pririnkta, o vienas rastas visai netoliese, kažkodėl vadinamas velnio pirštu – sako, atsiradęs žaibui trenkus į smėlį. Po to bėgs į trobą, apkabins ją iš nugaros, nes iš priekio nebepatogu – pilvas jau bus didelis, ji juoksis, laikydama rankose varvantį tešla šaukštą – keps blynus, juvelyriškai plonus, kokius moka kepti tik slavės, jau iškeptų rietuvė puikuosis ant stalo – perteptų sviestu, geltonų it saulė.

Pajutusi tavo žvilgsnį atsisuka ir nusišypso, tada stipriu judesiu įsmeigia kastuvą į dar pašalo neišleidusį gruntą: niekada neturėjo kasos.