Du žvilgsniai

Juozas Tumas-Vaižgantas kyla Žaliakalnio laiptais

1927

Juozas sustoja atgauti kvapo ir pasistato apykaklę. Gražiai atrodo Kaunas iš viršaus, nuo Žaliakalnio laiptų aikštelės – kaip nuo paukščio kartelės, bet šaltas rudens vėjas neleidžia užsibūti, o ir tas kosulys vargina. Vis tiek reikia eiti pažiūrėti, kaip vyksta Klimų vilos statyba, reikia gi ją baigti iki mylimos sesutės grįžimo. Įdomu, kaip jiems sekasi Paryžiuje? Bus gera ir jauku su jais gyventi senatvėje, vaikus rašto mokyti…

2017

Apsisuku apžvalgos aikštelėje pažiūrėti, ar neliko koks fotokadras už nugaros, bet neprošal būtų ir truputį kvapą atgauti. Iš tiesų nesitikiu nieko naujo pamatyti savo tradiciniame sekmadienio maršrute pas tėvus, bet maloniai apsirinku – nukritę Žaliakalnio lapai apnuogino miestą, visas centras matosi, net soboras visu stotu. Žmonių nėra, šaltas vėjas juos išvaikė, bet aš užsibūnu, lėtai fotografuoju, kol ateina suvokimas – tai, ką dabar matau aš, panašiai matė ir Juozas Tumas beveik prieš šimtmetį, kai eidavo prižiūrėti savo giminaičių namo statybos. Iš čia Kaunas atrodo toks pat užkonservuotas tarpukaryje, lyg su laiko mašina būčiau perkeltas man net nežinant. O ir šakos, seni medžiai visur aplinkui, viską vėjas siūbuoja, lyg diriguotų seniai pamirštą melodiją.

●

Mano „naujojo art deco“ paveikslai prasideda nuo melodijos, kurios dar nežinau, tik nujaučiu. Ir nuo istorijos, įdomesnės ar paprastesnės, bet viskas skraido kažkur šalia ir palaipsniui lėtai nusėda ant drobės. Tik baigus paveikslą viskas susikristalizuoja ir įgauna aiškią formą, istoriją ir muziką. Kiekvienas kūrinys man kaip kelionė, kurios metu kažką išmoksti, sužinai, o pabaigoje nustebina maloni atomazga.

Paveikslas „1927-ųjų ruduo“ buvo ilga kelionė, prasidėjusi nuo vėjo ir šakų melodijos bei sutikto Vaižganto, bet dirbau kaip apkerėtas, negalėdamas sustoti, lyg kažkas svarbaus būtinai turi būti išsakyta mano teptuku. Tai vyko keliais lygmenimis – ir vizualiai, ir intelektualiai. Kiekviena detalė, kiekviena tekstūrėlė, tonas, spalva, forma diktavo „savo valią“, turėjo būti atlikti būtent taip ir ne kitaip. Daug visko turėjo būti pertapyta, net po daug kartų, nes net aliejiniai dažai truputį keičia spalvą džiūdami, o vizualinis balansas labai delikatus šitame paveiksle. Tai kaip muzikos natos, kurios visos turi būti savo vietoje.

O tuo metu mintys sukosi apie Vaižgantą, Kauną, istoriją, akivaizdžias ir nematomas sąsajas. Labai pagelbėjo Alfas Pakėnas, Vaižganto muziejaus vadovas, žinantis visas menkiausias detales ir visa siela atsidavęs jų perdavimui atidžiai besiklausančiam. Jo dėka mano paveikslo istorija pasipildė įdomiomis detalėmis ir įgavo mane tenkinantį gylį. Bet ar išsakiau tai, ką būtinai turėjau perduoti savo drobe? Dar nežinau, laikas parodys. Kol kas paveikslas ar, tiksliau, su juo susijusios nematomosios istorijos gijos manęs nepaleidžia.

– DEIVIS SLAVINSKAS –

Deivis Slavinskas. 1927-ųjų ruduo. 2017

Praeitis (ne) dabarties laiku

Dažnai renku atspindžius savo mieste: vitrinose, veidrodžiuose, milžiniškuose languose. Įdomus tampa reflektuojančio vaizdo paviršius: kartais deformuotas, ištrūkęs iš savo kontūrų, vos matomas, suskaidytas į daugybę nevienodų geometrinių formų ar, priešingai, nuobodžiai realistiškas. Atrodo, kad skirtingai atspindintis paviršius suteikia stebimam objektui naują būvį.

Tikriausiai dėl paveikslo paviršiaus suskaidymo į geometrines formas Deivio Slavinsko darbas „1927-ųjų ruduo“ primena atspindį. Realus drobės paviršius tampa galima savo projekcija, vaizduotei susiejant jį su atspindinčiu paviršiumi, kuriame prisiminimas įgauna materialų būvį dabartyje.

Paveiksle esanti vieta tampa ėjimu į perkurtą erdvę, menininko įvardintą „1927-ųjų rudeniu“. Kelionė laiku, tarsi nuspaudus pause mygtuką, pristabdyta drobėje, susikoncentruojant į pranykstantį momentą. Praeitis tampa tiek pat reali, kiek realus yra dabarties akimirksnis, matuojamas minutėmis ir valandomis, atsitraukiančiomis į užmarštį.

Praeities vaizdai dažnai suskyla, kai į juos atsitrenkia dabarties kadrai, dėl to atskiros jų dalys pasimeta kažkur giliai pasąmonėje, kol visai išnyksta iš atminties tarsi joje ne(pa)buvę. O kartais jų labai prireikia. Ypač tuomet, kai patiriamas déjà vu pasufleruoja apie numanomai jau buvusius vaizdinius patyrimus. Iš ko (su)dėlioti užmirštą vaizdą, kai atmintyje nieko nelieka?

Šiandien atsakymo neturiu. Bet žiūrėdama į D. Slavinsko paveikslą bandau priartėti: drobės paviršius taip pat laikui einant keičiasi, reaguodamas į aplinką, todėl įvaizdinti prisiminimą aliejiniais dažais medžiagoje – sukelti nykimo reakciją laiko perspektyvoje. Paradoksas. Tai, ką siekiama ištraukti iš atminties ir paversti realiu vaizdu dabartyje, kad jis taptų faktu, dailininkas apvedžioja (paveikslo) ribomis. Kiek keisis drobė, tiek pat kis ir atsiminimas.

– AINĖ JACYTĖ –