Birutės Ciplijauskaitės atminimui
Kažin ar esama daug lietuvių mokslininkų, kuriuos savo srities žinovai vadintų vardu kaip gerą draugą? Birutė Ciplijauskaitė buvo viena iš tokių: įsitvirtinusi ispanistikoje kaip moterų literatūros, realistinio romano ir šiuolaikinės poezijos autoritetas, lietuvių išeivė paradoksaliai daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukė užsienyje, o ne Lietuvoje. Pasauliniuose ispanistikos centruose vardu vadinama literatūrologė buvo kviečiama tiek Ispanijos, tiek Pietų Amerikos universitetų skaityti paskaitų, pranešimų konferencijose, vesti seminarų. Išeivijoje užsimezgusi artima draugystė su ispanų Pilietinio karo egziliantais – poetais Jorge Guillénu, Pedro Salinasu, filosofais José Ferrateriu Mora, Vicente Llorensu, José Ortegos y Gasseto mokiniais Rosa Chacel, Juanu Marichaliu, Ispanijos frankistinės diktatūros metais kūrusia María Victoria Atencia, jaunosios kartos kūrėjais – buvo vienas svarbiausių Ciplijauskaitės suartėjimo su ispanų kultūra motyvų.
Šių metų birželio 19 d. ši poliglote vadinama tyrinėtoja išėjo anapusybėn, ateities kartoms palikdama 11 fundamentalių Europos literatūros tyrinėjimų ir daugiau kaip 200 įvairios tematikos literatūrologinių straipsnių. Europos literatūros tyrimai, feministinės metodologijos derinimas su idealistine stilistika ir fenomenologija sudaro didžiąją kritikės palikimo dalį: „Vienatvė ir šiuolaikinė ispanų poezija“ (1962); „Poetas ir poezija. Nuo romantizmo iki socialinės poezijos“ (1966); „Baroja – stilius“ (1972); „Pilnatvės užduotis: Jorgės Guilléno poezija“ (1973); „Devyniasdešimt aštuntųjų metų karta ir istorija“ (1981); „Nepatenkinta moteris. Neištikimybė realistiniame romane“ (1984); „Šiuolaikinis moterų romanas (1970–1985). Pasakojimo pirmuoju asmeniu tipologijos link“ (1988) ir kt. Šalia mokslinės veiklos Viskonsino universitete Madisone, kur dirbo nuo 1960 m. po disertacijos gynimo Brin Mauro koledže, Ciplijauskaitė užsiėmė ir kūrybine veikla: buvo viena iš produktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į ispanų kalbą. Jos sudarytos šiuolaikinės lietuvių poezijos antologijos, Birutės Pūkelevičiūtės, Janinos Degutytės, Vidmantės Jasukaitytės kūrinių vertimai iki šiol išlieka vieni iš nedaugelio šiuolaikinės lietuvių literatūros reprezentantų ispanų skaitytojams.
Ciplijauskaitė gimė 1929 m. Kaune gydytojo Juozo Ciplijausko ir pedagogės Elenos Stelmokaitės-Ciplijauskienės šeimoje. Anot pačios Ciplijauskaitės, tėvas „ugdė tikėjimą tikromis vertybėmis. Todėl sugebėjome nepalūžti, kovodamos už būvį svetur.“ 1944 m. po tėvo mirties, artėjant frontui, Ciplijauskienė su trimis dukterimis pasitraukė į Vakarus. Vakarų Vokietijoje, kaip prisimena klasės draugė Vida Kuzmaitė-Kivilšienė, apsistojo Sudetų krašte, pabėgėlių stovykloje. Ciplijauskaitė su seserimi dirbo ginklų fabrike, karui pasibaigus persikraustė į Tiubingeną, mokėsi lietuvių įkurtoje mokykloje, vienas jos mokytojų buvo Alfonsas Nyka-Niliūnas, apie ją, kaip ypač gabią moksleivę, užsiminęs ir savo dienoraščiuose. 1947 m. Ciplijauskaitė baigė lietuvių gimnaziją Vokietijoje ir pradėjo studijuoti prancūzų kalbą bei literatūrą Tiubingeno aukštojoje vertėjų mokykloje, Mainco universiteto padalinyje. Universitetams buvo nurodytos kvotos, kiek pabėgėlių reikia priimti į kiekvieną studijų programą. Į Ciplijauskaitės pasirinktą vertimo programą priėmė 40 pabėgėlių ir daugybę vokiečių. Anot jos pačios liudijimo, po pirmo semestro iš 40 pabėgėlių teliko 7, „vokiečiai po karo buvo nelengvi žmonės“, o studijos buvusios be galo sunkios. 1949 m. Ciplijauskaitė išvyko į Kanadą, Monrealį. Vienus metus išdirbusi pagal pasižadėjimą, gavo sekretorės darbą kitoje vietoje ir po kiek laiko pradėjo vakarais studijuoti prancūzų filologiją Monrealio universitete, ten 1956 m. jai suteiktas magistro laipsnis. Pagrindinis motyvas, paskatinęs pervažiuoti iš Kanados į JAV, buvo ispanistikos studijos, kurių tuo metu Kanadoje nebuvę. Ji pateikė dokumentus gauti stipendiją Brin Mauro koledže JAV ir buvo atsirinkta iš kelių šimtų pretendentų. Kaip teigia pati Ciplijauskaitė, koledže ji aiškiai žinojusi, ką nori pasakyti savo disertacijoje, darbą parašė ne iš poreikio gauti mokslinį laipsnį, o dėl įkvėpimo, patirto pirmojo vizito į Ispaniją metu, kur išklausė keturias José Manuelio Blecua, garsaus ispanų poezijos tyrinėtojo, paskaitas apie šiuolaikinę ispanų poeziją vasaros kursuose Chakos miestelyje. 1960 m. Brin Mauro koledže jai buvo suteiktas daktaro laipsnis. Koledžas paliko ryškų pėdsaką jos intelektiniame gyvenime. Ciplijauskaitė prisimena, kad „Bryn Mawr buvo labai maža mokykla. Joje mūsų nemokė percituoti, referuoti dėstytojų minčių, o tik mąstyti savaip, autentiškai, savitai. Mokė paties mąstymo proceso.“ Jos disertacijos vadovais tapo du ispanų išeiviai intelektualai, Ortegos y Gasseto mokiniai Ferrateris Mora ir Llorensas; jie padarė lemiamą įtaką Ciplijauskaitės kritinių nuostatų formavimuisi.
Baigusi studijas koledže, ji išsiuntė darbo prašymus į 6 skirtingus universitetus. Atsakė trys. Ji pasirinko periferinę JAV aukštojo mokslo instituciją – Viskonsino universitetą ir ten nuo 1960 iki 1998 m. dirbo Ispanų filologijos katedroje. Pasirinkimą nulėmė tai, kad Viskonsino universitetas buvo arti Čikagos – joje tuomet gyveno Ciplijauskaitės motina. Tačiau buvo ir kita priežastis – 7 dešimtmetyje universitete dirbo garsus išeivis ispanistas Antonio Sánchezas Barbudo, ir Ciplijauskaitė pamaniusi, kad jei jau jis ištveria šiame atokiame užkampyje, kodėl ir ji negalėtų? 1974 m. kritikė pirmą kartą universiteto istorijoje buvo išrinkta Humanitarinių mokslų tyrimo instituto (Institute for Research in the Humanities) nuolatine nare.
Ciplijauskaitės sudarytų literatūros rinkinių ir antologijų bendrosios orientacijos rodo jos vertybines orientacijas: būti ištikimai lietuvių ir ispanų poezijai bei išeiviams. Jos sudaryti straipsnių rinkiniai ir parengtos šaltinių publikacijos beveik visos skirtos poezijai: prestižinės leidyklos „Castalia“ klasikų seriją pradėjo Luiso de Góngoros „Sonetų“ leidimas (1969), toliau – apie Guilléno poeziją sudarytas straipsnių rinkinys „Jorge Guillén. Rašytojas ir kritika“ (1975); ispanų humanisto ir liberalo, Ferraterio Moros bendraminčio, Prinstono, Meksiko, Harvardo universitetų profesoriaus Marichalio atminimo rinkinys „Humanizmo valia: Juano Marichalio garbei“, sudarytas kartu su Christopheriu Maurer (1990); straipsnių rinkinys apie XX a. devintojo dešimtmečio poeziją „Naujausieji, postnaujausieji, klasikai: devintojo dešimtmečio poezija Ispanijoje“ (1991); vertimų antologijos „Balsai tyloje: šiuolaikinė lietuvių poezija“, „Tarp saulės ir netekties: Janinos Degutytės ir Birutės Pūkelevičiūtės eilėraščiai“, paskiri poezijos vertimai. Visi minėti darbai liudija iš Ciplijauskaitės horizontų poeziją niekados nedingus: jai reikėjo užsiimti ir poezijos vertimu, ir straipsnių, ir leidyklų, publikuojančių poeziją, atranka. Nuo pat kritinio darbo pradžios jos akiratyje buvo didžiosios ispanų egziliantų įtaką patyrusios Madrido leidyklos „Castalia“ ir „Orígenes“, su katalonų išeiviais artimai susijusi katalonų „Anthropos“, inovacijų nuolat ieškanti Barselonos „Los Libros de la Frontera“ ir jau vėliau poeziją sutinkančios publikuoti mažesnės, lokalios universitetų leidyklos, tokios kaip „Publicaciones de la Universidad de Cádiz“.
Ciplijauskaitės literatūrologiniai darbai yra svarbūs pasaulio ispanistikai ir lituanistikai. Jos kritinės minties originalumas kyla iš išskirtinės, apimtimi ir visapusiškumu stebinančios erudicijos, daugybės užsienio kalbų mokėjimo ir skirtingų kultūrų (lietuvių, ispanų, prancūzų, vokiečių) patirties. Viskonsino universiteto inovatyvumas, nuosekliai naujomis teorinėmis perspektyvomis plėstas idealistinės ispanų ir vokiečių stilistikos suformuotas literatūros kūrinio tyrimo metodas, egzilio situacijoje susiklosčiusios intelektualinės aplinkos (liberalioji, krikščioniškoji kryptys) ir patirtos įtakos lėmė Ciplijauskaitės kritinės minties raidą, unikalumą bei permanentinį aktualumą. Ispanų, lietuvių, kitų Europos kultūrų išmanymas jai leido ypač plačiai pažvelgti į kai kuriuos literatūros istorijoje susiklosčiusius procesus ir suformuluoti ne vienos nacionalinės literatūros mastu galiojančias išvadas, jos atlikti plataus masto tyrimai įrodo hermeneutinės-fenomenologinės tradicijos, ateinančios iš tarpukario Europos akademinių sluoksnių, gyvybingumą. Ciplijauskaitės kritikos recepcijos duomenys rodo, kad jos tekstais toliau aktyviai naudojamasi daugelyje Europos ir JAV literatūrologinių tyrimų.
Ciplijauskaitės figūra nenusileidžia didiesiems lietuvių išeivijos mokslininkams Algirdui Juliui Greimui, Vytautui Kavoliui, Marijai Gimbutienei. Jos tyrimai siūlo nemažai inovatyvių literatūrologijos tyrinėjimo perspektyvų, nepasiekusių lietuvių kultūros iki pat šių dienų. Ciplijauskaitės studijos galėtų tapti svarbiu postūmiu plėtoti feministinę fenomenologiją Lietuvos mokslo tyrimų centruose ir įsisavinti lietuvių išeivių ispanakalbį kultūrinį, teorinį palikimą kaip aktualų ir šiandieninei postmoderniai savivokai. Ciplijauskaitės kultūrinis fenomenas atskleidė lietuvių ir ispanų diasporos tinklus. Tragiškų istorinių, egzistencinių patirčių suvesti lietuvių ir ispanų egziliantai sukūrė ne tik fundamentalių teorinių, istorinių kultūros kritikos mokyklų, bet ir paveikė tolesnes kai kurių JAV akademinių mokslo centrų (Viskonsino, Ohajo, Kolumbijos, Harvardo ir kt.) vystymosi tendencijas. Ciplijauskaitės hibridinės teorinės koncepcijos – moteriškas rašymo stilius, moterų kūrybos vidinės ir išorinės struktūros, moterų kalba, moteriškos percepcijos savitumas, lateralinė tapatybė, egzistencinis universalumas, subjektyvumas, intersubjektyvumas, tikrovės tipai, gyvenamas kūnas – yra laikomos vienomis pagrindinių šiandieninės feministinės fenomenologijos atramų.
Ciplijauskaitės kritikos darbai nubrėžė naujas teorines, idėjines perspektyvas ne tik ispanistikoje, jos darbais, kaip teigiama šiuolaikiniuose mokslo tyrimuose, privalu remtis kiekvienam tyrinėjančiam praeito amžiaus prozą. Kritikė jautė sąmoningą įsipareigojimą dirbti savo šaliai ir kultūrai: ji viena pirmųjų tiesė tiltus tarp lietuvių ir ispanų kultūrų, turtindama jas vertimais, apžvalginiais straipsniais, lyginimais.
